Didysis ketvirtadienis krikščionių tradicijoje yra ypatinga diena, apgaubta daugybe slėpinių.
Ši diena kartais vadinama Dovanų ketvirtadieniu, nes šią dieną krikščionys tiki, kad Viešpats juos gausiai apdovanoja, ypač dvasininkus. Šį vakarą prisimenamos Kunigystės ir Eucharistijos dovanos.
Tačiau yra vienas bet: mes turime tapti švarūs savo dvasia. Ir būtent šį vakarą girdime apie Jėzaus atliktą meilės gestą - kojų plovimą. Jėzus parodo mums pavyzdį.
Kojų plovimo reikšmė
Kojų plovimas nėra šio vakaro esmė. Tačiau šis gestas leidžia pažvelgti toliau, kur toji esmė. Jėzus nusivelka viršutinius drabužius, kurie yra išorinis simbolis mūsų statuso visuomenėje, ir lieka tik su paprastais drabužiais, kuriuos dėvi tarnai. Atsiklaupia prie apaštalų kojų ir pradeda jas plauti.
Tai nėra vien tik geras darbas ar nusižeminimo demonstravimas. Apaštalas Paulius sako, kad šiame veiksme glūdi didžiulė paslaptis, didinga tikrovė: Amžinasis Žodis pasilenkia prie vargano žmogaus, nužengia iš savo šlovės, prisiimdamas mūsų negales, žmonijos netobulumus ir pakeldamas žmogų į dieviškojo gyvenimo aukštumas.
Girdime apaštalo Pauliaus žodžius laiške filipiečiams: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones.
Tačiau vienas dalykas, kuris trukdo Dievui būti arti mūsų, yra puikybė, įsitikinimas savo teisumu, noras viską vertinti pagal savo supratimą -nenoras įsileisti Dievo, kuris neretai sulaužo mūsų įsivaizdavimo schemas.
Ši puikybė pasigirsta apaštalo Petro žodžiuose: „Viešpatie, nejau tu mazgosi man kojas“ (Jn13, 6). Iš pirmo žvilgsnio atrodo toks nekaltas pasakymas, sakytume, jog tai tiesiog kuklus mokinio nuolankumas prieš Mokytoją.
Tačiau būtent čia tas beprasmiškas ginčas su Viešpačiu, ką Dievas turi padaryti dėl mūsų, neretai mums neleidžia įsiklausyti ir suprasti, ką iš tikrųjų mes turime padaryti dėl savo Viešpaties.
„Tu dabar nesupranti, ką aš darau“ (Jn 13, 7a). Šis „dabar“ nuolat tęsiasi žmonijos istorijoje. Popiežius Pranciškus savo enciklikoje „Fratelli tutti“ mini, jog šiandien pasaulis išgyvena daug problemų, kurios žeidžia žmonijos vienybę ir tarpusavio meilę. Nes pasaulis negali pilnai suprasti Jėzaus meilės ir žmonijos brolybės prasmės.
Dažnai iškraipomos demokratijos, laisvės, teisingumo sąvokos, tarpsta savanaudiškumas ir nesidomėjimas bendruoju gėriu, socialinė ir ekonominė atskirtis, rinkos logikos dominavimas, nedarbas, rasizmas, skurdas, vergovė, prekyba žmonėmis, moterų išnaudojimas.
„Bet vėliau suprasi“ (13, 7). Paguodžiantys Jėzaus žodžiai, kurie parodo, jog Jėzus nenusišalina net ir matydamas mus silpnus, nuodėmingus. Jis pasilenkia prie mūsų silpnumo ir trapumo, norėdamas padėti eiti mums šio gyvenimo keliu.
Ką dar galime padaryti, kad labiau įsileistume Dievą į savo širdis? Pirmiausia turime priimti Kristaus gestą. Turime leistis jo apvalomi. Turime norėti būti švarūs. Mes netampame broliais ir sesėmis, jei nepripažįstame bendros tėvystės, jei nepriimame tos Dievo šeimos, kuriai priklausome.
Būdami kartu su Jėzumi, esame tos pačios bendruomenės nariai, užsidarę ne kur nors savo kambarėliuose ar paskendę savo svajonėse ir įsivaizdavimuose. Esame kartu prie vieno stalo, šalia kurio yra vietos ir tam, kurį galbūt ne visada pažįstame ar mėgstame. Mums reikia to naujo žvilgsnio, sugebančio peržengti skirtumus, nepasitenkinimus, kad suvoktume savo unikalų pašaukimą, tą patį krikštą, bendrą ateitį amžinybėje.
Peržengti siaurą savo aš neklaidingo savo supratimo ir įsivaizdavimo. Nors šį vakarą negalime įgyvendinti kojų plovimo, esame kviečiami kasdienybėje vienas kitam išmokti nuplauti kojas savo namuose, darbo vietose, skurdo ir kančios vietose. Pasilenkdami prie kartais mūsų nesuprantančio ar klystančio žmogaus, kuris ne visada mums yra malonus ir geras.
Tokiu būdu esame kviečiami iš naujo permąstyti, kaip mes kuriame savo asmeninius, šeimos, bažnytinius ar socialinius santykius.
Tylos svarba
Kita vertus, plaunant kojas stebina tyla. Šiuo gestu Jėzus, atsiklaupęs prieš apaštalus ir kartu prieš mus, moko dar vieno dalyko: kad išmoktume kaip Jėzus mylėti, turime išmokti nutilti. Be kandžios kritikos vienas kitam, be noro dominuoti savo puikia iškalba ar gabumais. Turime išmokti tylos meno.
Šiandien tiek daug kenčiančių žmonių išgyvena pandemijos sunkumą. Jėzus kiekvienam iš mūsų nebando kažko įrodinėti, aiškinti. Jis yra tiesiog šalia mūsų, toje mūsų kančioje ir vienišume. Mūsų pasaulyje, kuriame tiek daug neteisybės ir vargo, Jėzus kažkodėl tyli. Kodėl? Nes Jo tyla yra galingas mokymas.
Šios tylos žodžius ir išraiškingumą pajuto Pilotas, kai Jo paklausė: „Ar negirdi, kaip baisiai tave kaltina?“ (Mt 27, 13). Jėzus taip pat tyli, kai pradeda kartu žingsniuoti su nusivylusiais Emauso mokiniais. Jis prisigretina prie jų, leidžia jiems išsikalbėti ir tik tada, kai jie prašo paaiškinti, jis pasilieka su jais.
Pagaliau Jėzus nutyla Eucharistijoje, nes niekas negali iki galo suprasti Eucharistijos slėpinio. Jį gali tik apčiuopti tik tikėjimas. Nors intelektas gali padėti mums ieškoti atsakymų. Tačiau yra laikas, kada intelektas turi nutilti.
Tai yra garbinimo paslaptis, kai aš viską gaunu iš Dievo, iš vargšo Dievo, Tarno, mylinčio, iš tylaus Dievo, kuris mane myli ir kuris kviečia mus nutilti, nutildyti savo šnabždesius, dejones, nepasitenkinimus, rūpesčius, mūsų pernelyg lengvus ir paviršutiniškus atsakymus. Būdami Eucharistijos akivaizdoje mes esame tiesiog su Juo, o jis pasilieka su mumis.
Leonardo da Vinčio paveikslas "Paskutinė vakarienė"
Visi turbūt esame matę Leonardo da Vinčio paveikslą „Paskutinė vakarienė“. Ar niekada jums nekilo klausimas, kodėl visi apaštalai sėdi vienoje stalo pusėje, juk normaliai yra susėdama abiejose stalo pusėse? Kodėl priekinė stalo pusė yra tuščia?
Galime sakyti, labai paprasta, norisi parodyti visų apaštalų veidus iš priekio. Tačiau ar čia nėra paslėptas to didžiojo menininko noras pasakyti mums svarbią žinią: kad mums liktų daugiau vietos prisijungti prie jų. Kad kiekvienas galėtume atrasti savo vietą prie Jėzaus. Kad galėtume jausti šventųjų bendrystę būdami prie vieno stalo su apaštalais ir maitindamiesi tuo pačiu Kristumi.
Jeigu mūsų toks yra noras, tada perkelkime savo kėdę, kuri yra anapus šio paveikslo, prie savo mažo staliuko, ir priartinkime prie to stalo, prie kurio sėdi Jėzus su savo mokiniais.
Tokia yra šio vakaro mintis. Būti kartu su Jėzumi ir Jo Bažnyčia.
Didžiojo ketvirtadienio apeigos ir istorija
Šią dieną įsidėmėtinos keturios pagrindinės apeigos.
- Pirmose Mišiose vyko penitentų sutaikinimas arba katechumenų tikėjimo išpažinimas (abi apeigos šiandien panaikintos) ir šiandien vykstantis šventųjų aliejų pašventinimas.
- Antrose Mišiose (be Eucharistijos įsteigimo įvykio kaip pagrindinio šių Mišių akcento) atliekamas kojų mazgojimas ir Švč. Sakramento pernešimas.
Prieš visuotinį Nikėjos susirinkimą (325 m.) ketvirtadienis Didžiojoje Savaitėje dar neminimas. Tuo metu tai buvo paprasta pasninko diena kaip ir kitos. Pirmieji ketvirtadienio šventimo liudijimai Rytuose ir Vakaruose pasimato IV a. pabaigoje. Vienas Kartaginos III susirinkimo dekretas (397 m.) mini „dieną, kai yra atmenama Viešpaties Vakarienė“.
Dvejų mišių paprotys
Jau nuo V a. pr. keliose Afrikos, kaip ir Jeruzalės, Bažnyčiose aukojamos dvejos Mišios. Šv. Augustinas vyskupui Sausiui pataria laikytis vietos papročio. Dvejų Mišių paprotys randamas ir Galijoje VI amžiuje. Galijoje pirmosios buvo susijusios su Tikėjimo išpažinimu, o antrosios minėjo Eucharistijos įsteigimą. Tikėjimo išpažinimo Mišios buvo susijusios su katekumenais.
Italijoje dvejos Mišios atsiranda jau V amžiuje. Tačiau pirmosios buvo susiję ne su Tikėjimo išpažinimu (čia šis paprotys buvo švenčiamas Didžiojo šeštadienio rytą), bet su penitentų sutaikinimu. Toks buvo Romos parapijų paprotys ypač nuo VII a. pradžios. Tuo tarpu Popiežius aukojo tik vienerias Mišias Laterane, kurių metu jis pašventindavo šventuosius aliejus.
Šiandien Didįjį ketvirtadienį Romos mišiolas nurodo švęsti dvejas Mišias. Pirmos - švenčiamos ryte - vadinamos Krizmos Mišios, o antrosios - švenčiamos vakare po 16 val.
Penitentų sutaikinimas
Pagal seną paprotį, vieša atgaila buvo būtina padarius viešus prasikaltimus. Jei pašalinti iš bendruomenės rodydavo atgailos ženklus ir prašydavo reintegracijos, jie atlikdavo viešą atgailą gavėnios metu, po to buvo grąžinami į Bažnyčios bendrystę Didįjį ketvirtadienį.
Frankų šalyse ši apeiga buvo konkretesnė ir dramatiškesnė. Didįjį ketvirtadienį penitentai ateidavo prie bažnyčios durų, basi, apsirengę skarmalais, simbolizavusiais jų nuodėmingą gyvenimą. Kaip sūnūs palaidūnai, jie sugrįždavo pas savo Tėvą iš svetimos šalies. Vyskupas juos pasitikdavo prie bažnyčios durų ir paėmęs vieną už rankos vesdavosi į vidų grandine, tarsi juos trauktų iš prarajos, į kurią jie nugrimzdo.
Šventųjų aliejų pašventinimas
Kita Didžiojo ketvirtadienio apeiga yra šventųjų aliejų pašventinimas. Jie šventinami ketvirtadienio ryte Krizmos Mišių metu. Ilgą laiką panaikintos, šios Mišios buvo atstatytos atnaujinant Didžiosios Savaitės liturgiją 1955 metais. Dar prieš VII a. šios Mišios neturėjo Žodžio liturgijos, o dabar ši liturgija įvesta.
Aliejai yra šventinami ketvirtadienio eucharistinio šventimo metu dėl velyknaktį atliekamų krikšto apeigų. Ligonių aliejus, šventinamas eucharistinės maldos pabaigoje prieš doksologiją, nėra ypatingai susietas su Didž. ketvirtadieniu. Nuo pat krikščionybės pradžios šis aliejus buvo šventinamas gydomajam poveikiui. Per vyskupo maldą ir Švč. Trejybės šaukimąsi pašventintas aliejus stiprina gyvuosius Kristaus Kūno narius, kad juose gyventų Šventoji Dvasia.
Kojų mazgojimas
Ketvirta šios dienos ypatinga apeiga yra kojų mazgojimas. Ilgai ji buvo laisvai pasirenkama. Į Paskutinės Vakarienės Mišias ją integravo tik 1955 m. liturginė reforma. Abatas nuplaudavo kojas kiekvienam atvykstančiam svečiui. Tai buvo priėmimo apeiga, išreiškianti priimančiojo nuolankumą ir kartu visus Bažnyčios narius jungiančią brolišką meilę.
Paprotys mazgoti kojas Paskutinės Vakarienės minėjimo dieną yra labai senas, prigijęs dar prieš šv Augustiną. Šis 55 laiške sako: „Viešpats nurodė kojų mazgojimą. Prieš tai pats mokiniams numazgojęs kojas, jis mums paaiškino, kad šis gestas primena nuolankumą, kurio jis atėjo mus pamokyti.
Švč. Sakramento pernešimas
Švč. Sakramento pernešimas yra paskutinė šios dienos vakarinių Mišių apeiga. Iškilmingas Eucharistijos šventimas yra esminė Didžiojo ketvirtadienio apeiga, mininti Paskutinės Vakarienės Eucharistiją, didžiausią Viešpaties dovaną saviesiems, kuriuos jis pamilo iki galo.
Didžiojoje savaitėje ketvirtadienio Mišios jau yra paskutinės prieš Velyknakčio šventimą, todėl reikia išsaugoti konsekruotų pavidalų likutį rytojui. Tai daroma pernešant Švč. Sakramentą į tabernakulį.
Eucharistijos įsteigimas
Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis.
Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną - Bažnyčią.
Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui.
Eucharistijos šventimui gali vadovauti tik vyskupas ar kunigas. Šventąją Komuniją dalyti gali vyskupai, kunigai ir diakonai. Tam tikrais atvejais šiai tarnystei atlikti duodamas vyskupo leidimas ir klierikams.
Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo.
Švenčiant Eucharistiją, visuomet skelbiamas Dievo žodis; dėkojama Dievui Tėvui už visas Jo geradarybes, ypač už tai, kad mums dovanojo savo Sūnų; konsekruojami duona ir vynas; dalyvaujama liturginiame pokylyje priimant Viešpaties Kūną ir Kraują.
Esminiai Eucharistijos sakramento ženklai yra kvietinė duona ir vynuogių vynas, kuriems šaukiamasi Šventosios Dvasios palaiminimo, o kunigas taria konsekracijos žodžius, Jėzaus pasakytus Paskutinės vakarienės metu: „Tai yra mano Kūnas, kuris už jus atiduodamas.
Eucharistijos reikšmė
Eucharistija yra Kristaus Velykų atminimas, sakramentinis Jo vienintelės aukos sudabartinimas ir aukojimas Bažnyčios - Jo Kūno - liturgijoje.Būdama Kristaus Velykų atminimas, Eucharistija taip pat yra auka. Eucharistijos, kaip aukos, pobūdis matyti jau iš jos įsteigimo žodžių: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“; ir: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22, 19-20).
Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra nepakartojamas. Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“.
Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsek... Eucharistija - tai mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kūnas ir Kraujas. Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės.
Sakramento pavadinimai:
- Eucharistija, nes tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. eucharistia - dėkojimas) už Jo darbus pasaulio ir mūsų asmeninėje istorijoje.
- Šventosios Mišios, nes Eucharistijos šventimas baigiasi tikinčiųjų išsiuntimu (lot. missio - siuntimas) pasaulyje liudyti tikėjimą, kasdienybėje vykdyti Dievo valią ir tęsti tai, ką krikščioniškoje bendruomenėje šventė.
- Šventoji Komunija, nes tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Kas priima Šv. Komuniją, tampa Kristaus Kūno ir Kraujo dalininkais ir sudaro vieną Kūną - Bažnyčią.
- Švenčiausiasis altoriaus sakramentas, nes tai pats sakramentų sakramentas, svarbiausias Dievo buvimo regimas ženklas. Švenčiausiuoju sakramentu vadinama per šv. Mišias konsekruota (specialiai pašventinta) Eucharistinė duona, kuri saugoma tabernakulyje (specialiai įrengtame puošniame namelyje).
Tikintiesiems svarbu žinoti, jog Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti Šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime.
Šv. Mišios - tai Kristaus ir visos Bažnyčios, o ne atskiro tikinčiojo Auka, todėl Bažnyčia kviečia mus šv. Mišiose dalyvauti pilnai, sąmoningai ir bendrai.