Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas.
Paskutinės Vakarienės ryšys su Pesach švente
Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12).
Pagrindiniai Paskutinės Vakarienės patiekalai ir jų reikšmė
Nerauginta duona (Maca)
Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26).
Vynas
Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28).
Avinėlis
Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29).
Karčios žolės (Maror)
Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29).
Charoset
Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
Kiti valgiai
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Paskutinės Vakarienės reikšmė
Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras - Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę. Paprastas duonos paplotis ir vyno taurė tampa gyvu Dievo artumo ženklu. Vakarienė, kurią šventė Jėzus su mokiniais, ne tik atveria kelią į kryžių, kančią, bet ir į prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą.
Andalūziška Paskutinės Vakarienės tradicija
Norite sužinoti pagrindinę andalūziško užstalės elgesio tradiciją? - pasižiūrėkite bet kurį paveikslą, kuriame vaizduojama Paskutinė vakarienė. Geriau įsižiūrėję, ką jos metu valgo Leonardo, Veronese, Bouts, Crespi ar kitų meistrų tapyti personažai, nesunkiai sudarysite populiariausią vakarienės meniu. Taip, meniu gali būti skirtingas, tačiau yra visus vaizdus bendrinantis įspūdis - vakarienės metu vyksta maisto dalijimas o katu su tuo - intensyvi diskusija, o kartais net ir tikra veiksmo ir emocijų drama! Nei vienas apaštalas nesėdi tyliai nuleidęs akis į lėkštę, abejingai kramtydamas jos turinį (gal nebent Judas....). Net jei matote gulintį ant stalo personažą, kad ir ką galite apie jį pamanyti, jis ne visai guli, o yra palinkęs arčiau Jėzaus širdies ir intensyviai klausosi.Tokia yra iki šiol išlikusi andalūziška mitybos tradicija - nesvarbu kas padėta ant stalo - jeigu sėdai prie stalo su bičiuliais ar kompanionais - dalinkis maistu ir žodžiais. Mums labai patinka toks „paskutinės vakarienės“ formatas ir mes jį stengiamės „aktyvuoti“ kiekvieną kartą su savo svečiais iš Lietuvos. Prie stalo dalindamiesi ne tik maistu, bet ir pokalbiais.
Modernios Paskutinės Vakarienės interpretacijos
Gegužės 22-23 dienomis, Lietuvos kultūros tarybos remiamo idėjų ir tendencijų festivalio „Revolution“ metu, vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami į „Paskutinę vakarienę“ - restorane „Valdovai“ Katedros aikštėje rengiamą performatyvų maisto renginį, kuris provokuos apmąstyti globalių klimato pokyčių, taršos ir nykstančių išteklių poveikį žmonių gyvenimuose.
Pasak organizatorių, kuriant unikalų šio renginio scenarijų buvo siekiama suderinti skirtingas religijas ir filosofijas. „Tai tikrai ne paskutinė ir ne visai vakarienė - tai performatyvus kulinarinis vakaras, kurio metu istoriniuose požemiuose, apsaugoti nuo griūvančio pasaulio negandų, susirinksime pasaulio pabaigos ritualams ir jų skoniams“, - taip „Paskutinės vakarienės“ idėją pristato jo organizatoriai Tauras Stalnionis („Café Müller“), Giedrė Selenytė, Monika Radžiūnaitė, bei „Taurakalnio“ įkūrėja Monika Čereškaitė.
Festivalio „Revolution“ organizatorius, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas Aurimas Kamantauskas priduria, kad „Paskutinė vakarienė“ yra maisto choreografijos žanro renginys. Pasak jo, šis žanras yra visiška naujovė Lietuvoje. „Vienas festivalio „Revolution“ tikslų yra įkvėpti smalsius žmones domėtis pasaulinėmis tendencijomis, paskatinti eksperimentuoti, atrasti naujas ir netikėtas bendravimo, susitikimų, net vakarienės rengimo formas. Būtent tokia bus „Paskutinė vakarienė“, kurią atras per Vilniaus senamiestį ir Naujamiestį besitęsiančio festivalio žemėlapio dalyviai - žadanti netikėtas patirtis ir iš tiesų stebinanti“, - pažymi A. Kamantauskas.
„Paskutinės vakarienės“ idėjos autorė, prekių ženklų ir performatyvių patirčių kūrėja G. Selenytė sako, kad vakarienės svečiai pirmieji turės galimybę pažvelgti į ateities scenarijus. Pasak jos, maistas yra unikali medijos priemonė, gebanti perduoti žinutę ne tik apie šiuolaikinio pasaulio iššūkius, globalizaciją, demografines problemas ar pasauliui gresiančią maisto krizę, bet ir apie galimas pasaulio pabaigas. „Kurdami įžanginę vakarienę nagrinėjome žymių mokslininkų, išradėjų ir tyrėjų antropologinius tyrimus, filosofinius pamąstymus bei statistiką. Nors jie ir neturi gerų prognozių, sako, kad viskas vis dar yra mūsų pačių rankose“, - teigia G. Selenytė.
Į „Paskutinės vakarienės“ repeticiją susirinkę vilniečiai stebėjosi tiek projektui sukurtų patiekalų pateikimu ir estetika, tiek ir jų skoninėmis savybėmis. Renginio dalyviams ant stalo buvo patiektos druskoje keptos fosilijos, pagamintos iš morkų ir svogūnų, samanas imituojantis sojų pupelių pyragas, avinžirnių griliažas, sepijų rašalu dažytos itališkos grissini lazdelės ir didelis valgomas maisto atliekų kalnas - iš juodos duonos plutos ir daržovių lupenų pagaminti traškučiai. Visi šie ir kiti patiekalai skatino susimąstyti apie besikeičiančio pasaulio iššūkius, bet tuo pat metu buvo nuostabaus, dar nepatirto skonio.
Pasak maitinimo paslaugų įmonės „Taurakalnis“ įkūrėjos M. Čereškaitės, tokios vaišės ateityje gali tapti įprastu žmonijos maisto racionu. „Labai tikėtina, kad mažėjant išteklių kiekiui visi maisto likučiai, kuriuos dabar automatiškai metame į šiukšliadėžę - lupenos, duonos pluta ar pupų luobelės - ateityje gulės ant mūsų stalo. 100 proc. panaudosime kiekvieną įmanomą produktą, nes daugiau paprasčiausiai nebus iš ko rinktis“, - prognozuoja M. Čereškaitė.
Pasak dizainerio T. Stalnionio, „Paskutinė vakarienė“ kalba ne apie individų, bet apie mūsų, kaip rūšies, išnykimą. „Per įžanginę vakarienę ant stalo matėme vandenynus - iš krevečių kiautų virtą sultinį, aštuonkojus, taip pat juodą išdžiūvusį mišką, kurį atvaizdavo dažytos grissini lazdelės. Polinkį jungtis į kultus iliustravome piramide, pastatyta iš putojančio vyno ir želės kubelių. Tokia buvo mūsų repeticija, o dabar kiek kitaip viską pergalvojome, į vakarienes įtrauksime performatyvų maisto pateikimą, šiek tiek pasikeis ir maisto forma“, - apžvelgia T. Stalnionis ir priduria, kad gegužės 22-23 d. rengiamoje „Paskutinėje vakarienėje“ ant stalo bus patiekta dar daugiau skonių bei simbolizmo.
Kiekvienas patiekalas atspindės skirtingas žmonijos negandas: globalius klimato pokyčius, taršą, nykstančius išteklius ar stichines nelaimes bei skatins apmąstyti Žemės išlikimo galimybes. Visa tai bus pateikta per skirtingas tradicijas ir požiūrio kampus. Kūrybinę projekto komandą renginių metu taip pat papildys šiuolaikinės tapytojos M. Radžiūnaitės vaizdo instaliacijos bei architekto, muzikos kūrėjo Artūro Čertovo garso takelis.
Pasak „Paskutinės vakarienės“ rengėjų, šiuo projektu taip pat siekiama parodyti kūrybiškumą - kaip net ir iš ribotų išteklių galima pasidaryti šventę. „Nors išteklių ir mažėja, maistas vis tiek privalo teikti džiaugsmą. Valgydamas žmogus turi patirti pasitenkinimą visomis savo juslėmis: akimis, uosle, gomuriu. „Paskutinės vakarienės“ meniu parodys, kad mažas ingredientų kiekis netrukdo sukurti labai skanių ir malonumą teikiančių patiekalų. Ateityje vilties tikrai yra“, - šypsosi M. Čereškaitė.