Švč. Paskutnė vakariẽnė, Velýkų vakariẽnė, Naujajame Testamente aprašyta vakarienė, kurią su dvylika apaštalų savo kančios ir nukryžiavimo išvakarėse Jeruzalėje valgė Jėzus Kristus. Paskutinė vakarienė - tai paskutinė vakarienė, kurią Jėzus Kristus valgė su savo apaštalais prieš savo mirtį ant kryžiaus. Šis įvykis yra itin svarbus krikščionybės istorijoje ir teologijoje, nes jis simbolizuoja naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką.

Paskutinės Vakarienės Istorinė Ir Religinė Reikšmė

Paskutinė vakarienė vyksta visose keturiose evangelijose, vyksta mūsų tikėjime. Jeruzalėje ji vyksta keliose vietose vienu metu ir visos jos kam nors vienintelės teisingos.

Įvykio Aprašymas

Paskutinė vakarienė vyko per žydų pesachą, pasak evangelijų, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienė buvo surengta Jeruzalėje, ir ją aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matukas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.

Vakarienės Elementai

• Eucharistijos Įsteigimas: Per Paskutinę vakarienę Jėzus įsteigė Eucharistiją, sakramentą, kuris tapo svarbiausiu krikščionybės elementu. Jis paėmė duoną, dėkojo Dievui, ją sulaužė ir davė savo mokiniams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas“ (Lk 22,19). Tada jis paėmė taurę vyno, sakydamas: „Ši taurė yra Naujas sandoras mano krauju, kuris už jus išliejamas“ (Lk 22,20). Šie veiksmai simbolizuoja Jėzaus auką ir mirtį, kaip atpirkimo auką už žmonių nuodėmes.
• Jėzaus Pažadas: Jėzus pasakė savo apaštalams, kad jis paliks jiems naują įsakymą - mylėti vienas kitą, kaip jis juos mylėjo (Jn 13,34). Jis taip pat pranešė apie savo artėjančią mirtį ir išdavystę, kad vienas iš jo mokinių jį išduos.

Teologinė Reikšmė

• Naujas Sandoras: Paskutinė vakarienė žymi naujo sandoro įsteigimą tarp Dievo ir žmonijos. Per Jėzaus kūną ir kraują, atiduotą už žmonių nuodėmes, Dievas sukūrė naują kelią į išganymą, kuris pakeitė senąjį sandorą, įsteigtą per Mozę ir Izraelio tautą.
• Eucharistija: Eucharistija, kaip sakramentas, yra centrinis krikščionių tikėjimo elementas, reiškiantis Jėzaus kūno ir kraujo buvimą duonoje ir vyną. Krikščionių bendruomenės kasdienėje liturgijoje, Eucharistija yra laikoma vienu iš pagrindinių būdų, kaip tikintieji gali dalyvauti Jėzaus aukos ir atnaujinti savo ryšį su Dievu.
• Mylėjimo Įsakymas: Jėzaus įsakymas mylėti vienas kitą kaip jis mylėjo savo mokinius yra pagrindinis krikščioniško gyvenimo principas. Tai reikalauja besąlygiškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo, kurie turi būti praktikuojami krikščionių gyvenime.

Paskutinės Vakarienės Įamžinimas

Tradiciniai Ritualai

Paskutinė vakarienė yra švenčiama kasdienėje Mišių liturgijoje, kuri yra pagrindinis krikščionių garbinimo ritualas. Krikščionys per Mišias dalyvauja Eucharistijoje, kurioje atnaujinama Jėzaus aukos prisiminimas ir dalyvavimas.

Liturginiai Vaidmenys

Katalikų ir Ortodoksų bažnyčiose, taip pat daugelyje protestantiškų konfesijų, Paskutinės vakarienės simbolika ir praktika yra esminė religinių ritualų dalis. Ji rodo ne tik istorinius įvykius, bet ir dvasinę tikėjimo dimensiją, kuri palaiko tikinčiųjų bendruomenę ir stiprina jų dvasinį gyvenimą.

Kada Įvyko Paskutinė Vakarienė?

Krikščionys ilgą laiką Jėzaus Paskutinę vakarienę paminėdavo Didįjį ketvirtadienį, tačiau žymus mokslininkas teigia, kad ši data neteisinga. Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje. Nors Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad Paskutinė vakarienė sutapo su žydų šventės - Paschos - pradžia, Jonas teigia, kad ji vyko dar prieš šią šventę.

Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreysas padarė išvadą, kad paskutinė vakarienė buvo valgoma trečiadienį prieš nukryžiavimą, taigi diena anksčiau, negu priimta manyti, rašo telegraph.co.uk. C.Humphreysas savo naujoje knygoje „Paskutinės vakarienės paslaptis“ (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas.

„Kad ir ką galvotumėte apie Bibiliją, faktas, jog žydai niekada nesupaniotų Paschos vakarienės su kokia nors kita, todėl šiuo atveju prieštaravimą tarp Evangelijų iš tikrųjų sunku suprasti“, - nurodė C.Humphreysas. Pagal C.Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo Mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų.

Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo. Tai reikštų, kad Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai vyko ne per vieną naktį, bet per ilgesnį laiko tarpą.

C.Humphreysas mano, kad pagal šiuolaikinį Saulės kalendorių Velykų data galėtų būti pastovi, o ne kilnojama. Remiantis prielaida, kad nukryžiavimas vyko balandžio 3 dieną, Velykos galėtų būti švenčiamos balandžio 5 dieną.

Paskutinės Vakarienės Vietos

Tos biblinės menės, „aukštutinės patalpos su baldais“ paieškos man prasideda ne tiesiai šviesiai, kaip Jėzaus mokiniams, o suglumimu: kiek jų yra ir kur ta tikroji? O šiąją ar galima aplankyti, ar užtenka priimti jos idėją?

Iš Senamiesčio išėjus pro L formos Siono vartus atsiveria pietinės miesto panoramos ir turistinių autobusų stovėjimo aikštelė; už keliolikos žingsnių riešutų prekeivis žymi įėjimą į lankytinų religinių objektų teritoriją. Čia - Siono kalva ir čia - Paskutinės vakarienės vieta (Lk 22:7-23, Mt 26:17-30, Mk 14:12-25).

Viena seniausių krikščionių bendruomenių sirų ortodoksai tiki, jog Paskutinė vakarienė vyko jų valdose, nedidukės Šv. Morkaus bažnyčios rūsyje. Taigi Paskutinę vakarienę Jėzus šventė esenų svečių namuose. Hesemannas pastebi, kad Jėzaus itin liberali praktika turėjo iš pradžių atstumti daug konservatyvių sektos sekėjų. Tačiau, kita vertus, esenai turėjo ir suprasti, kad atėjus Mesijui visa bus kitaip.

Paskutinės Vakarienės Meniu

Italų archeologai Marta Berogno ir Generoso Urciuoli parašė knygą „Jeruzalė: Paskutinė vakarienė“ (it. Gerusalemme: l’Ultima Cena), kurioje aptaria, ką tą vakarą galėjo valgyti Jėzus su mokiniais. Jie teigia, jog valgyta greičiausiai iš akmeninių indų, nes kitus žydai būtų laikę nešvariais; kad sėdėta tų laikų papratimu ant žemės, pasitiesus kilimų ir pagalvėlių, maistą sukrovus ant žemo stalo; svarbiausi žmonės pagrindiniam svečiui sėdėję iš kairės ir iš dešinės.

Pagal judėjų tradiciją, Neraugintos duonos dienos sederas (hebr. „Tvarka“) nurodo, jog vyną vakarienės metu reikia pilti keturis kartus. Jėzus su mokiniais, sako, ją valgęs neraugintą, kaip priklauso pagal judėjų Pesacho (žydų Velykų) tradiciją.

Eucharistijos įsteigimas - labai svarbi to vakaro dalis; tačiau šiandieną mums rūpi žemiškieji jos aspektai: Paskutinės vakarienės meniu.

Štai keletas patiekalų, kurie galėjo būti patiekti Paskutinės Vakarienės metu:

• Nerauginta duona (maca)
• Keturi taurės vyno
• Avinėlis
• Karčios žolės (maror)
• Charoset (saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys)
• Alyvuogės, figos, datulės
• Džiovinta ar sūdyta žuvis
• Lęšiai, avinžirniai
• Alyvuogių aliejus
• Duonos papločiai ir vynuogių sirupas

Leonardo Da Vinči "Paskutinė Vakarienė"

Turbūt pati žymiausia freska pasaulyje - tai Leonardo Da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė„. 1980 metais ji buvo pripažinta UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Į Milaną atvykstantys turistai būtinai nori pamatyti šį unikalų didžiojo meistro darbą.

---