Nurodžius misiją, pateikiami dvylikos apaštalų vardai. Visi dvylika buvo tikintys ir tikėjimą praktikuojantys žydai, laukę Izraelio išganymo. Tačiau konkrečiomis pažiūromis, mintimis apie išganingąjį išgelbėjimą jie labai skyrėsi. Nežiūrint to, Bažnyčia juos visus laiko šventaisiais, išskyrus tą, kuris visose keturiose evangelijose yra minimas paskutinis dvylikos apaštalų sąraše, - Judą Iskarijotą.

Judo Iskarijoto Paslaptis

Žodis „Iskarijotas“ gali tiesiog reikšti „vyrą iš Kerijoto“, nurodant jo gimtąjį kaimą netoli Hebrono ir minimą du kartus Biblijoje (Joz 15, 25; Am 2, 2), arba ir sikarijų iš radikalios uoliųjų atmainos (lot. sica - durklas, kurį naudodavo žydų ekstremistai užpuldami iš pasalų romėnų karius ir žydus kolaborantus). Kai kas šiame žodyje įžvelgia paprasčiausią hebrajiškos ir aramėjiškos šaknies „ish-qaria“ transkripciją: „tas, kuris jį išduoda“.

Judo išdavystė evangelijose kartais pasakojama kaip dar vykstantis (Jn 6,71), o kartais, ypač apaštalų sąrašuose, kaip jau įvykęs faktas (Mt 10, 4; Mk 3, 19; Lk 6, 16). Pati išdavystė įvyko dviejuose momentuose: pirmiausia Judui susitarus su Jėzaus priešais dėl trisdešimties sidabrinių (Mt 26, 14-16), o paskui, suėmimo metu, bučiniu išduodant mokytoją Alyvų kalne (Mt 26, 46-50).

Vis dėlto evangelistai dažnai pabrėžia ir Judo apaštališkąjį pašaukimą: jis yra pristatomas kaip „vienas iš Dvylikos“ (Mt, 26, 14. 47; Mk 14, 10. 20; Lk 22, 3; Jn 6, 71). Jėzus net du kartus, kreipdamasis į apaštalus ir kalbėdamas apie Judą, jį nurodo kaip „vieną iš jūsų“ (Mt 26, 21; Mk 14, 18; Jn 13, 21). Ir Petras po Jėzaus prisikėlimo pasakys apie Judą, kad jis „juk buvo mūsų būryje ir turėjo dalį šioje tarnystėje“ (Apd 1, 17).

Hipotezės dėl Išdavystės Motyvų

Kodėl jis išdavė Jėzų? Yra įvairiausių hipotezių. Vieni pasitelkia jo godumą pinigams; kiti palaiko mesijinį aiškinimą: Judas nusivylė Jėzumi, pamatęs, jog šis nesiekia politinio ir karinio šalies išlaisvinimo. Iš tikro evangelijų tekstai remia kitą požiūrį: Jonas aiškiai sako, kad „velnias buvo įkvėpęs Simono Iskarijoto sūnaus Judo širdin sumanymą išduoti jį“ (Jn 13, 2); panašiai rašo Lukas: „Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš Dvylikos“ (Lk 22, 3). Tuo būdu einama anapus istorinių motyvacijų ir šis įvykis aiškinamas Judo, kuris pasidavė piktojo pagundai, asmenine atsakomybe.

Tačiau Judo išdavystė išlieka paslaptimi. Jėzus jį laikė savo bičiuliu (Mt 26, 50), bet kviesdamas jį eiti palaiminimų keliu, neįtakojo jo valios ir nesiėmė išankstinių priemonių prieš šėtono gundymus, nes gerbia kiekvieno žmogaus laisvę. Prisiminkime, panašiai ir Petras priešinosi Jėzui, bet išgirdo pamokančius žodžius: „Tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“ (Mk 8, 32-33). Be to, Petras po savo didžiojo nuopuolio (Mt 26, 69-75) gailėjosi ir rado atleidimą ir malonę. Judas irgi gailėjosi, bet jo gailestis pagimdė neviltį, kuri pastūmėjo jį į savižudybę (Mt 27, 5).

Šv. Benedikto (mir. apie 560) reguloje yra rašoma: „Niekada nenusivilk dieviškuoju gailestingumu.“ Išties, „jei mūsų širdis imtų mus smerkti, Dievas didesnis už mūsų širdį ir viską pažįsta“ (1 Jn 3, 20). Todėl atminkime: Dievas gerbia mūsų laisvę ir visada laukia ir lauks mūsų sugrįžimo, nes jis yra gailestingas ir žmones mylintis Dievas.

Dievo Išganymo Planas

Kai mąstome apie neigiamą Judo atliktą vaidmenį, turėtume neišleisti iš akių ir mums neregimo dieviškų įvykių vyksmo. Taip, jo išdavystė nuvedė Jėzų myriop, tačiau Jėzus perkeitė šią išdavystės kančią į išganomosios meilės erdvę ir savęs atidavimą Tėvui (Gal 2, 20; Ef 5, 2. 25). Veiksmažodis „iš-duoti“ yra vieno graikiško žodžio, kuris reiškia „ati-duoti“, versija. Kartais šio žodžio veiksnys yra net Dievo asmuo: juk jis buvo tas, kuris iš begalinės meilės „atidavė“ mums Jėzų (Rom 8, 32). Savo slėpiningame išganymo plane Dievas pasitelkė nepateisinamą Judo veiksmą kaip galimybę atpirkti visą pasaulį (Rom 11, 32; 1 Kor 15, 28).

Jėzaus Kristaus išdavimas yra vienas tragiškiausių ir teologiškai reikšmingiausių Naujojo Testamento epizodų. Šis įvykis, aprašytas visose keturiose evangelijose (Mato, Morkaus, Luko ir Jono), atskleidžia žmogaus silpnybę, dieviškąją valią ir išganymo plano kulminaciją.Jėzaus išdavimas įvyko Getsemanės sode, netoli Jeruzalės, po Paskutinės vakarienės. Šis momentas žymi perėjimą nuo Jėzaus mokymo ir tarnystės prie jo kančios ir mirties ant kryžiaus.

Evangelijos pateikia nuoseklų įvykių aprašą:

• Paskutinė vakarienė ir išdavystės pranašystė: Per Paskutinę vakarienę Jėzus paskelbė, kad vienas iš dvylikos apaštalų jį išduos. Mato evangelijoje (Mato 26:21-25) jis sako: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ Apaštalai, sukrėsti šios žinios, klausė: „Ar tik ne aš, Viešpatie?“ Jėzus atsakė, kad išdavikas yra tas, kuris kartu su juo valgo iš vieno dubens, ir netiesiogiai nurodė į Judą Iskarijotą.
• Getsemanės sodas: Po vakarienės Jėzus su mokiniais nuėjo į Getsemanės sodą melstis. Ten jis išgyveno intensyvią dvasinę kančią (agonia), suvokdamas artėjančią mirtį (Luko 22:44). Tuo metu Judas, jau susitaręs su žydų religiniais vadovais, atvedė ginkluotą minią, sudarytą iš šventyklos sargybinių ir romėnų kareivių, į sodą.
• Išdavystės aktas: Judas išdavė Jėzų bučiniu - tuo metu įprastu sveikinimo gestu, kuris tapo išdavystės simboliu. Mato 26:49 rašoma: „Tuojau priėjęs prie Jėzaus, Judas tarė: ‘Sveikas, Rabi!’ ir pabučiavo jį.“ Šis bučinys buvo iš anksto sutartas ženklas, leidžiantis miniai atpažinti Jėzų tamsoje. Po to Jėzus buvo suimtas.

Jėzus jau vakarieniaudamas žinojo, kad artėja Jo kančia ir mirtis. Per Paskutinę vakarienę Jėzus atvirai kalbėjo mokiniams apie savo išdavimą ir artėjančią mirtį. Evangelijoje pagal Matą rašoma:“Valgydami Jis tarė: ‘Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.'” (Mt 26, 21)Mokiniai sutriko ir ėmė klausinėti, kuris iš jų tai padarys. Jėzus dar aiškiau pasakė:“Tas, kuris kartu su manimi mirkė ranką į dubenį, mane išduos.” (Mt 26, 23)

Be to, per vakarienę Jis laužė duoną ir dalijo mokiniams, sakydamas, kad tai yra Jo kūnas, kuris bus atiduotas, ir davė vyno taurę, sakydamas, kad tai Jo kraujas, kuris bus pralietas (Mt 26, 26-28). Tai aiški nuoroda į artėjančią auką.

Kas Išdavė Jėzų ir Kodėl?

Judas Iskarijotas buvo vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų, dažnai aprašomas kaip grupės iždininkas (Jono 12:6). Jo pravardė „Iskarijotas“ gali reikšti kilmę iš Karijoto miesto Judėjoje arba turėti kitą simbolinę reikšmę. Jis ir išdavė Jėzų.

Evangelijos pateikia kelias galimas priežastis, tačiau tiksli motyvacija lieka diskusijų objektu:

• Godumas: Visos evangelijos mini, kad Judas sutiko išduoti Jėzų už 30 sidabrinių - tuo metu vergo kainą (Mato 26:15). Jono evangelija (Jono 12:6) užsimena, kad Judas buvo linkęs į nesąžiningumą, nes vogdavo iš apaštalų iždo.
• Šėtono įtaka: Luko (22:3) ir Jono (13:27) evangelijose teigiama, kad „šėtonas įėjo į Judą“, kas rodo dvasinę priežastį. Tai atspindi krikščionišką supratimą apie blogio jėgas, veikiančias per žmogaus silpnybes.
• Politiniai ar mesijiniai lūkesčiai: Kai kurie mokslininkai spėja, kad Judas galėjo būti nusivylęs Jėzaus mesijine misija. Daugelis to meto žydų tikėjosi politinio Mesijo, kuris nuverstų romėnų valdžią. Jėzaus mokymas apie dvasinį išganymą galėjo neatitikti Judo lūkesčių, todėl jis galėjo bandyti „priversti“ Jėzų veikti arba tiesiog atsiriboti nuo jo.
• Dieviškasis planas: Teologiškai Judo išdavystė laikoma Dievo plano dalimi, kaip matyti Jėzaus žodžiuose, kad Raštai turi išsipildyti (Mato 26:54). Tačiau tai kelia klausimų apie Judo laisvą valią ir atsakomybę.

Jėzus nebuvo nusikaltęs pagal jokius tikruosius įstatymus. Jis viešai mokė, gydė, kalbėjo sinagogose ir niekada nesislapstė.

Tačiau:

• Religiniai vadovai (aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai) Jėzų laikė pavojingu, nes Jis kritikavo jų veidmainystę ir skelbė apie Dievo Karalystę, kuri griovė jų autoritetą.
• Jie ieškojo būdo „kaip Jį suimti be minios sukilimo“ (Mt 26, 5), nes žmonės gerbė Jėzų.
• Judas Iskarijotas pasiūlė jiems padėti - parodyti, kur ir kada Jėzų galima sulaikyti, kai šalia nebus žmonių minios.

Štai kodėl Biblijoje sakoma:“Judas išdavė Jėzų už 30 sidabrinių.” (Mt 26, 14-16)

Judo Likimas

Judo likimas aprašomas dviem skirtingais, bet papildančiais būdais:

• Atgaila ir savižudybė (Mato 27:3-5): Sužinojęs, kad Jėzus buvo pasmerktas mirti, Judas gailėjosi savo poelgio. Jis bandė grąžinti 30 sidabrinių šventyklos vadovams, sakydamas: „Aš nusidėjau, išduodamas nekaltą kraują.“ Vadovai atmetė pinigus, ir Judas, nusviedęs sidabrinius šventykloje, pasikorė. Šis epizodas pabrėžia Judo neviltį, tačiau evangelija neužsimena, ar jo atgaila buvo nuoširdi ar tik emocinė reakcija.
• Kita versija (Apaštalų darbai 1:18-19): Apaštalų darbuose teigiama, kad Judas nusipirko žemės sklypą (vadinamą „Kraujo lauku“) už išdavystės pinigus, tačiau „puolė žemyn, plyšo per vidurį, ir išvirto visi jo viduriai.“ Šis aprašymas gali būti simbolinis, pabrėžiantis Judo gėdingą galą.

Skirtumai tarp šių pasakojimų gali būti siejami su skirtingomis tradicijomis ar teologinėmis perspektyvomis.

Abu pasakojimai sutampa, kad pinigai, gauti už Jėzaus išdavystę, buvo panaudoti „Kraujo laukui“ įsigyti, kuris tapo kapinėmis svetimšaliams (Mato 27:7).

Apaštalų Reakcija

Apaštalų reakcija į Judo išdavystę ir Jėzaus suėmimą atspindi jų žmogiškąją baimę, sumišimą ir silpnybę:

• Sukrėtimas ir išdavystės nesuvokimas: Per Paskutinę vakarienę apaštalai buvo sukrėsti Jėzaus pranašystės apie išdavystę. Jono evangelijoje (Jono 13:22) sakoma, kad mokiniai „susižvalgė, nežinodami, apie kurį jis kalba.“ Tai rodo, kad Judas nebuvo akivaizdžiai įtartinas, o jo išdavystė buvo netikėta.
• Baimė ir pabėgimas: Kai Jėzus buvo suimtas Getsemanės sode, „visi mokiniai, palikę jį, pabėgo“ (Mato 26:56). Šis momentas pabrėžia apaštalų žmogišką silpnumą ir nesugebėjimą išlikti ištikimiems krizės metu.
• Petro išsižadėjimas: Petras, vienas artimiausių Jėzaus mokinių, tris kartus išsižadėjo Jėzaus, kaip šis buvo pranašavęs (Mato 26:69-75). Petro reakcija rodo ne tik baimę, bet ir gėdą, nes jis „karčiai verkė“ po savo poelgio.
• Vėlesnis atsinaujinimas: Po Jėzaus prisikėlimo apaštalai, gavę Šventąją Dvasią per Sekmines, tapo drąsiais Evangelijos skelbėjais. Apaštalų darbuose (1:15-26) jie išrinko Matiją, kad pakeistų Judą, parodydami norą tęsti Jėzaus misiją.

Jėzaus Artimųjų Elgesys

Naujasis Testamentas pateikia informaciją apie Jėzaus artimųjų elgesį po suėmimo:

• Marija prie kryžiaus: Jono evangelijoje (Jono 19:25-27) aprašoma, kaip Marija, Jėzaus motina, stovėjo prie kryžiaus kartu su kitomis moterimis ir „mokiniu, kurį Jėzus mylėjo“ (tradiciškai laikomu Jonu). Jėzus, net mirdamas, rūpinosi savo motina, paveddamas ją Jono globai: „Štai tavo motina!“ Tai rodo Marijos ištikimybę ir stiprybę, išgyvenant sūnaus kančią.
• Kitos moterys: Evangelijos mini kelias moteris, tokias kaip Marija Magdalena ir Marija, Kleopo žmona, kurios lydėjo Jėzų iki galo. Jos buvo šalia per nukryžiavimą ir pirmosios liudijo prisikėlimą (Mato 28:1-10).
• Jėzaus broliai: Per Jėzaus tarnystę jo broliai (arba artimi giminaičiai, pagal kai kurias tradicijas) ne visada tikėjo jo mesijine misija (Jono 7:5). Tačiau po prisikėlimo ir Sekminių Jėzaus brolis Jokūbas tapo svarbiu Jeruzalės bažnyčios vadovu (Apaštalų darbai 15:13), o tai rodo jų atsivertimą.
• Tyla apie kitus giminaičius: Evangelijos mažai kalba apie kitus Jėzaus artimuosius po suėmimo, galbūt todėl, kad pagrindinis dėmesys skiriamas mokiniams ir Jėzaus misijai. Vis dėlto Marijos buvimas prie kryžiaus pabrėžia motinos ištikimybę ir skausmą.

Išdavystės Teologinė Reikšmė

Jėzaus išdavimas yra ne tik istorinis įvykis, bet ir gilus teologinis simbolis. Judo poelgis atspindi žmogaus nuodėmingumą ir laisvos valios dramą, o Jėzaus pasirinkimas priimti kančią - dieviškąją meilę ir auką. Apaštalų silpnumas rodo, kad net artimiausi Jėzaus sekėjai nebuvo tobuli, tačiau jų vėlesnis atsinaujinimas liudija atpirkimo galią.

Krikščionių tradicijoje Judas Iskarijotas tapo išdavystės sinonimu, o jo vardas dažnai siejamas su morale ir įspėjimu apie godumą ar neištikimybę. Tuo tarpu Marijos ir kitų moterų ištikimybė prie kryžiaus yra motinos meilės ir tikėjimo simbolis.

Jėzaus išdavimas Getsemanės sode, įvykdytas Judo Iskarijoto, buvo lemtingas momentas, vedęs prie Jėzaus nukryžiavimo ir galutinio išganymo akto. Judo motyvai - godumas, šėtono įtaka ar nusivylimas - lieka sudėtinga tema, tačiau jo tragiškas likimas pabrėžia nuodėmės pasekmes. Apaštalų baimė ir silpnumas atspindi žmogiškąją prigimtį, o Marijos ir kitų moterų ištikimybė - stiprybę ir viltį.

---