Vietovių pavadinimai arba geografiniai vardai yra svarbūs gyvenamajai ir kultūrinei aplinkai. Geografiniai vardai nusako tam tikros vietovės identifikaciją, jos bruožus, vertybes ar trūkumus, kuriuos toje vietovėje mato ar matė joje gyvenantys žmonės. Geografiniai vardai yra svarbūs ir kalbos leksikai.
Gyventojų Pavadinimų Savybės
Lietuvos gyventojų pavadinimai sudaromi iš tikrinių vietovardžių arba bendrinių. Sudarant gyventojų pavadinimus, labai svarbus yra pamatinis žodis. Jis nulemia darybos tipą. Ar darybos tipui būdingi tik vienos kurios kalbos dalies pamatiniai žodžiai, ar ir keleto griežtai nustatytos kalbos dalių, priklauso nuo paties darybos tipo, tiksliau - nuo to, kurios darybos kategorijos yra tipas.
Pavyzdžiui, veiksmažodžių abstraktai (veiksmo pavadinimai), veiksmo rezultato ar veikėjo pavadinimai gali būti daromi tik iš veiksmažodžių, pavadinimai pagal kilmę bei priklausymą - tik iš daiktavardžių (Urbutis, 1978; M. Ąžytė-Norkaitienė, 1983).
Nusakomieji Pavadinimai
Nusakomieji pavadinimai esti ne vienažodžiai, bet sudaryti iš kelių žodžių, t. y. junginiai. Jie yra dvejų rūšių: junginiai su prielinksniais. M. Ąžytės-Norkaitienės (1983) teigimu, tikslesni ir išsamesni sakiniai yra tie, kuriuose vartojamas prielinksnis "iš", nes prielinksnis padeda tiksliai nusakyti asmens gimimo ar gyvenamąją vietą. Žymint apytikrę gyvenamąją vietą, vartojamos konstrukcijos su prielinksniu "nuo" arba analogiškomis konstrukcijomis su samplaikiniais prielinksniais "nuo anapus", "nuo šiapus".
Šnekamojoje kalboje asmens gyvenamoji vieta visoje Lietuvoje paprastai nurodoma nusakomuoju būdu. Vadinasi, galima teigti, kad šis būdas yra senesnis, tarminis. Pasak Z. Zinkevičiaus, senuosiuose dokumentuose, metrikų aktuose irgi buvo taip rašoma, pažymint registruojamojo asmens gimimo ar gyvenamąją vietą.
Be to, esama Lietuvoje ir tokių vietovardžių, iš kurių darybiniu būdu sunku padaryti gyventojų pavadinimus (dažniausios priežastys - fonetinės), taigi tuo atveju taip pat gelbsti nusakomasis būdas.
Žodžių Daryba
Žodžių daryba - žodžių darymo iš turimų žodžių savo kalbos priemonėmis būdų ir tipų sistema. Pagal tai, ar darinys padarytas iš vieno pamatinio žodžio su kuriuo nors afiksu (priesaga, galūne ar priešdėliu), ar sudurtas iš dviejų žodžių, skiriama vedība ir dūryba. Ši morfologinė darybos rūšis vadinama derivacija. Derivacija jungia tris morfologines žodžių darybos būdus, skiriamus pagal darybos formanto pobūdį - priesagos darybą (sufiksaciją), priešdėlio darybą (prefiksaciją) ir galūnės darybą (paradigmaciją) (Keinys, 1999, 22).
Vediniai pavadina asmenis kilme ar kokiu kitu priklausymo santykiu susijusius su pamatiniais daiktavardžiais reiškiamais dalykais. Šiame darbe analizuojami asmens pavadinimai pagal jų kilimo bei gyvenamąją vietą, t.y. remiamasi tikriniais gyvenamosios vietos vardais. Daiktavardiniai galūniniai -is vediniai, pvz.: ariogalis, -ė, šeduvis, -ė, širvintis, -ė.
Lietuvos Gyventojų Pavadinimų Priesagos
Lietuvos gyventojų pavadinimai yra padaryti su įvairiausiomis priesagomis: -iškis, -ė, -ietis, -ė; -ūnas; -inis, -ė; -(in)inkas (-ykas), -ė; -ytis, -ė; -(i)ukas, -ė; -(i)utis, -ė; -(i)okas, -ė; -onas, -ė ir kt. Asmens pavadinimai pagal vietą lietuvių kalboje yra dvejų giminių. Todėl ta pati priesaga dažniausiai turi dvi formas - su vyriškosios ir moteriškosios giminės galūnėmis. Yra ir tokie vediniai, kurie turi tik vieną giminę (šiobiškūnas, rokiškėnas). Moteriškosios giminės formos laikomos galūniniais dariniais iš vyriškosios giminės (vilniškis - vilniškė).
Darbe pagal darybinį potencialumą (M. Ąžytė-Norkaitienė, 1983) išskiriamos šios priesagos: -iaškis, -ietis, -ūnas ir -inis. Kiekviena iš šių priesagų turi savitą vartoseną ir paplitimą skirtingose Lietuvos vietovėse.
Priesaga -iaškis, -ė
Šiame Šiauliaiskis plote, vartojama sena priesaga -iaškis, -ė. Šiams derivacija su šia priesaga beveik vienintelė.
Priesaga -ietis, -ė
Šiaurinis) ir dalies Šiauliaiskis gyvenamoji vieta nusakoma su priesaga -ietis, -ė. Jono Jukio (2003) manymu, priesaga -ietis, -ė kalbos kultūros požiūriu yra gera, kai žmogus pavadinamas pagal jo gyvenamą miestą, miestelį ar kaimą.
Gyvojoje kalboje gyventojų pavadinimai pagal miestą, miestelį, kaimą yra skirtingi. Reikia pabrėžti, kad ši priesaga tiek šiose, tiek kitose Lietuvos apylinkėse nėra vienintelė. Lietuvos gyventojų pavadinimai su piesagomis -iaškis, -ė ir -ietis, -ė gali turėti skirtingą semantiką.
Priesaga -ūnas
Šio krašto, Rokiškio apylinkės žmonės, anot M. Ąžytės-Norkaitienės, gyvenvietės, o tos apylinkės gyventojai, tarmės atstovai, pvz.: kupiškėnas, vabalninkūnas, juodupėnas, rokiškėnas, anykštėnas. Kalbininkė M. Ąžytė-Norkaitienė teigia, kad lietuvių kalbos žodyno tomuose jai nepavyko rasti pavyzdžių moteriškaja forma su priesaga -ūnas, nors gyvojoje kalboje gal kurs nors ir vartojama.
Priesaga -inis, -ė
Šiama -inis,-ė tuo atveju, kai pats vietovardis turi priesagą -iaškis,-ė. Kai kuriuose vietovardžiuose priesaga -iaškis,-ė išlieka ir vediniuose, o iš kitų vietovardžių vedinys su -inis,-ė nedaroma. J.Otrembski knygoje Wschodniolitewskie narzecze twereckie. Vedinys su -inis, -ė daugiausia daroma vilniaiskis ir kauniskis tarmės plotuose.
Pavyzdžiai su Priesagomis
Štai keletas pavyzdžių, iliustruojančių įvairių priesagų vartojimą:
- -iaškis: Gražioje Dubysos pakrantėje, mėgstamoje raseiniškis poilsio vietoje, išaugo gražus pastatas.
- -ietis: Vilnietis, kaunietis, šiaulietis.
- -ūnas: Kupiškenai kupiškėnais palieka.
- -inis: Vilninis doktarius nieko nepadėjo.