Panama yra svarbus regionas kavos auginimui, ir šis straipsnis nagrinėja ryšį tarp Panamos kanalo ir kavos auginimo Kolumbijoje.
Kolumbijos Istorija ir Kultūra
Seniausi aptikti žmogaus veiklos pėdsakai dabartinės Kolumbijos teritorijoje datuojami apie aštuntą tūkstantmetį prieš Kristų (El Abros urvai, Cundinamarcos departamentas).
Guajiros pusiasalyje ir Amazonės baseino vakarinėje dalyje gyveno klajoklių aravakų gentys. Rytinės Kordiljeros plynaukštėse įsikūrę čibčai augino maniokus, kukurūzus, kokainmedžius, vertėsi druskos gavyba ir aukso bei smaragdų kasimu, amatais (audimu, indų gamyba, auksakalyste).
Karibų jūros pakrantėje gyvenusi čibčų taironų tauta buvo įkūrusi gyvenviečių (Ciudad perdida; apie 8 amžius). Maždaug 10 a. ėmė formuotis valstybiniai dariniai, 15 a. Pirmosios europiečių ekspedicijos (A. de Hojedos ir A. Vespucci) pasiekė Guajiros pusiasalį 1499. 1508 Vasco Núñez de Balboa vadovavo ekspedicijai į Urabos įlankos pakrantę, kur 1510 įkūrė pirmąją nuolatinę ispanų gyvenvietę Amerikos žemyne (Santa María la Antigua del Darién).
Kolumbijos užkariavimas prasidėjo Karibų jūros pakrantėje įkūrus Santa Marta (1525) ir Cartagena (1533). Per 1536-39 ekspediciją konkistadoras G. Jiménezas de Quesada pasiekė Andus, nukariavo čibčų valstybinius darinius ir įkūrė Santa Fe de Bacatá (dabar Bogota). Užimtas sritis jis pavadino Naująja Granada (Nueva Granada).
Iš dabartinio Ekvadoro teritorijos užkariavęs pietinę Kolumbijos dalį S. de Belalcázaras 1536 įkūrė Cali. 15 a. viduryje šalies užkariavimas buvo baigtas. Nuo 1549 Naujoji Granada įėjo į Peru vicekaralystės sudėtį.
1717 ji tapo Naujosios Granados vicekaralystės, apėmusios dabartinės Kolumbijos, Panamos (nuo 1751), Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas, dalimi. Vietos gyventojų skaičius dabartinės Kolumbijos teritorijoje europiečių atvykimo metu vertinamas įvairiai - nuo 2 iki 8 milijonų. Dėl europiečių atneštų užkrečiamų ligų 16 a. gyventojų labai sumažėjo. Vėl ėmė daugėti 17 a. pabaigoje-18 a. pradžioje. Vyko indėnų kultūros susiliejimas su atvykėlių kultūra, plito mišrios santuokos, formavosi metisų kultūra.
Gamtinės sąlygos stabdė valdžios centralizavimą. Dėl izoliacijos atsiradę ryškūs skirtumai tarp regionų skatino stiprų vietos identitetą ir konkurenciją. Svarbi buvo Katalikų Bažnyčia, jai priklausė dauguma mokyklų. 1580 dominikonų ordinas Bogotoje įsteigė seniausią Kolumbijoje Šv. Tomo universitetą.
Ekonominę ir politinę krašto raidą stabdė metropolijos (Ispanijos) vykdoma politika. Ispanijos centrinė valdžia draudė prekybą tarp kolonijų, prekyba su metropolija buvo vykdoma per paskirtus uostus. 18 a. prekyba liberalizuota, kolonijoms leista prekiauti tarpusavyje.
Stiprėjo trintis tarp kolonijinės administracijos, sudarytos iš Ispanijoje gimusių asmenų, ir kreolų. Konfliktą su metropolija ir vidinius nesutarimus dar sustiprino augantys mokesčiai, skirti 1779-83 Ispanijos-Anglijos karui finansuoti. Prancūzijos įsiveržimas į Ispaniją 1807 sustiprino Naujosios Granados nepriklausomybės šalininkų gretas.
Po 1810 07 20 Bogotoje įvykusio sukilimo 1811 nepriklausomybę paskelbė Cundinamarcos provincija. Įsiplieskė turtingų kreolų ir europiečių interesus gynusių centralistų (A. Nariño) ir federalistų (Camilo Torresas Tenorio) vidaus kovos. 1814-16 Ispanija nuslopino sukilimą, buvo atkurta kolonijinė valdžia. F. J. de Paula Santandero vadovaujami respublikonų pajėgų likučiai tęsė pasipriešinimą ir susijungė su Orinoco baseine veikusiais S. Bolívaro sukilėliais.
Jungtinės sukilėlių pajėgos 1819 08 07 nugalėjo ispanų kariuomenę Boyacá mūšyje. 1819 Nacionalinis kongresas Angosturoje (dabar Ciudad Bolívaras) paskelbė S. Bolívarą Kolumbijos Respublikos (Didžioji Kolumbija) prezidentu. Kolumbijos Respublika daugmaž apėmė šiuolaikinės Panamos, Kolumbijos, Venesuelos ir Ekvadoro teritorijas.
1821 priimta Kolumbijos Respublikos konstitucija. Dėl civilių ir kariškių nesutarimų bei regionų skirtumų Kolumbijos Respublika buvo labai nestabili. 1830 atsiskyrus Venesuelai ir Ekvadorui Kolumbijos Respublika nustojo egzistuoti. Susikūrė Naujosios Granados, Venesuelos ir Ekvadoro valstybės. 1832 priimta Naujosios Granados konstitucija apribojo Prezidento galias ir išplėtė regionų autonomiją. 1832 prezidentu tapo F. J. de Paula Santanderas.
Personalizmas ir regionalizmas ir toliau dominavo menkai išsivysčiusioje šalyje, kurioje vyravo pusiau feodaliniai santykiai, nebuvo didelių miestų ir stiprių valstybės institucijų. Kilo teritorinis konfliktas su Ekvadoru.
Kolumbijos liberalų partija (įsteigta 1848) ir Kolumbijos konservatorių partija (1849) tapo pagrindinėmis jėgomis, dominavusiomis šalies politiniame gyvenime iki pat 21 a. 1849-80 valdė liberalai. 1850 Naujojoje Granadoje panaikinta vergija ir įvykdyta žemės reforma (panaikinti indėnų bendruomeninės žemės pardavimo apribojimai). 1853 priimta nauja konstitucija, suteikta rinkimų teisė vyrams.
Naujoje konstitucijoje t. p. įtvirtinti tiesioginiai prezidento ir Kongreso narių rinkimai, plati autonomija departamentams. 1857 priimtoje konstitucijoje šalies pavadinimas pakeistas į Granados Konfederaciją. 1863 priimta federalinė ir antiklerikalinė konstitucija. Šalis pavadinta Jungtinėmis Kolumbijos Valstijomis. Garantuota religijos išpažinimo laisvė. 1880 užsitikrinęs abiejų partijų - konservatorių ir liberalų - nuosaikiųjų atstovų paramą prezidentu tapo R. Núñezas.
1884 kilus liberalų maištui, siekdamas būti perrinktas jis buvo priverstas sudaryti sąjungą su konservatoriais. 1886 konstitucija sustiprino prezidento pozicijas, prasidėjo 50 m. trukęs konservatorių dominavimo laikotarpis. Grįžta prie valstybės centralizacijos ir stipraus Katalikų Bažnyčios vaidmens atkūrimo. Šalis pavadinta Kolumbijos Respublika, konstitucijoje įtvirtinti unitarinės valstybės principai. 1887 pasirašytas konkordatas su Vatikanu.
Kavos auginimas ir ekonomika
Pagrindinis šalies ūkio variklis buvo eksportas. Augo trijų pagrindinių žemės ūkio produktų - tabako, chinino ir kavos pardavimai. 19 a. 8 dešimtmetyje paaiškėjo, kad dėl didelės tarptautinės konkurencijos tabakas ir chininas ateityje nebus patikimos eksporto prekės. Tęsėsi liberalų ir konservatorių kova.
Liberalų partija atstovavo kavos plantacijų savininkų ir importo bei eksporto prekybininkų interesams. Ji vadovavosi valstybės nesikišimo į ekonominį gyvenimą ir laisvos prekybos doktrina. Konservatoriai rėmėsi protekcionizmo doktrina ir skatino vietos pramonės vystymąsi.
Partijų tarpusavio kovų kulminacija tapo Tūkstančio dienų karas (Guerra de los Mil Días; 1899-1902), įvairiais vertinimais nusinešęs 60-130 tūkstančių gyvybių. 1903 nuo Kolumbijos atsiskyrė Panama. Kolumbijos Kongresui atmetus Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiūlymą iškasti kanalą per Panamos sąsmauką kilo panamiečių sukilimas. Sukilėliai sudarė sutartį su JAV, pagal kurią mainais į kanalo iškasimą ir kasmetinį mokestį Panamai kanalo zonoje buvo pripažinta JAV jurisdikcija (Panamos-Jungtinių Amerikos Valstijų sutartys).
Kilęs JAV ir Kolumbijos konfliktas išspręstas 1914 sutartimi. Konservatorių vyriausybė pripažino Panamą, o JAV sutiko sumokėti Kolumbijai 25 mln. Kolumbijos vidaus raida paspartėjo po 1905. Konservatorių vykdomos reformos pagerino šalies ekonominę padėtį, pritraukė užsienio investicijų, padidino prekybos apimtis. 20 a. pirmoje pusėje Kolumbijoje augo JAV, silpnėjo Jungtinės Karalystės ir Vokietijos įtaka.
Atkurti santykiai su JAV atvėrė duris užsienio valiutų srautams ir investicijoms. Pagrindinis užsienio valiutų šaltinis buvo kavos eksportas. 1909-28 kavos eksporto apimtys kasmet augo beveik 10 %. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kavamedžių auginimas ir prekyba kava sudarė beveik penktadalį Kolumbijos bendrojo vidaus produkto.
Kitas valiutų šaltinis buvo beprocentės užsienio paskolos ir JAV sumokėta kompensacija už Panamos netekimą. Vystėsi kasybos (smaragdų, platinos) ir naftos gavybos sektorius. Priklausomybė nuo eksporto turėjo trūkumų. 20 a. 3 dešimtmečio pabaigoje kava, nafta ir bananai sudarė atitinkamai 69, 17 ir 6 proc. visos Kolumbijos eksporto apimties. Visų trijų produktų kainos smarkiai krito per pasaulinę ekonominę krizę (1929-33).
Dėl ekonomikos nuosmukio konservatoriai pralaimėjo 1930 prezidento rinkimus. Prezidentu išrinktas liberalas Enrique Olaya Herrera (valdė 1930-34). Dėl blogėjančios ekonominės padėties sustiprėjo socialiniai neramumai. Prezidentas Alfonso Lópezas Pumarejo (valdė 1936-38 ir 1942-45) inicijavo keletą reformų, pavadintų Žygiuojančia revoliucija (La Revolución en Marcha).
Svarbiausias buvo 1936 priimtas socialinis įstatymas, kuriuo faktinis žemės užvaldymas pripažintas teisiniu pagrindu naudotis ta žeme (gynė savavališkai užėmusius žemę valstiečius). Nustatyta 6 d. darbo savaitė, 8 val. 20 a. 4 dešimtmetyje prasidėjo sparti Kolumbijos pramonės plėtra. Medellínas tapo svarbiausiu medvilnės ir kitų audinių gamybos centru.
Politiniai įvykiai ir narkotikų prekyba
Kolumbija tiesiogiai nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare, nors 1943 paskelbė karą Ašies valstybėms. 1946 prezidento rinkimuose dalyvavo du liberalų kandidatai. Liberalų balsams pasidalijus rinkimus laimėjo konservatorius Mariano Ospina Pérezas. Nuo 1930 į politinio gyvenimo nuošalę nustumti konservatoriai ėmėsi grubių represijų prieš liberalus.
1948 nužudytas liberalų partijos kairiojo sparno lyderis Jorge Eliéceras Gaitánas. Neramumai apėmė visą šalį, išskyrus Nariño departamento pietinę dalį ir kai kuriuos Karibų jūros pakrantės regionus. Konservatorių vyriausybė neramumams malšinti pasitelkė kariuomenę. Dėl kariškių taikomų represijų brutalumo augo gyventojų nepasitenkinimas, kaimo vietovėse kūrėsi kairiųjų jėgų ir liberalų vadovaujami savigynos būriai.
1949 liberalai atsisakė kelti kandidatūrą į prezidento postą. 1950 prezidentu tapęs vienintelis kandidatavęs konservatorius Laureano Gómezas dar sustiprino represijas ir apribojo pilietines laisves. Dėl vykdomos politikos jis prarado nuosaikiųjų konservatorių ir kariškių, su kuriais nuolat konfliktavo, paramą.
Po 1953 įvykdyto, daugumos gyventojų palaikyto valstybės perversmo, prezidentu tapęs generolas G. Rojasas Pinilla stengėsi nutraukti prievartą, skatino ekonomiką. Vis dėlto, neįgyvendinus rinkimų pažadų, jo populiarumas smuko. 1957 susitarta dėl Nacionalinio fronto (Frente Nacional) vyriausybės - konservatorių ir liberalų koalicijos.
Susitarimas numatęs paritetinį valdymą - prezidentu pakaitomis renkamas konservatorius ir liberalas, vienodas abiejų partijų atstovų skaičius įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijose - galiojo 16 m. 1958-62 prezidentu buvo liberalas Alberto Llerasas Camargo. Konservatoriaus Guillermo Leóno Valencijos (valdė 1962-66) pirmaisiais kadencijos metais įvyko peso devalvacija, infliacija pasiekė aukščiausią lygį nuo 1905.
Dėl griežtų infliacijos mažinimo priemonių ir taupymo politikos didžiausiuose miestuose nedarbo lygis viršijo 10 %. Infliaciją pavyko stabilizuoti. Šalyje atsirado marksistų partizanų grupės. 1964 Kuboje studijavę kolumbiečiai įkūrė Nacionalinę išsilaisvinimo armiją (Ejército de Liberación Nacional; ELN), kuri savo veikloje vadovavosi Che Guevaros strategija, vėliau - išsilaisvinimo teologija.
Grupės narių daugumą sudarė studentai ir aktyvistai. Tais pačiais metai Kolumbijos komunistų partija įkūrė savo ginkluotą sparną - Kolumbijos revoliucines ginkluotąsias pajėgas (Fuerzas Armadas Revolucionarias de Colombia; FARC). Trečiojo Nacionalinio fronto prezidento Carloso Lleraso Restrepo kadencijos metu (1966-70) Kolumbijos ekonomika sustiprėjo, imtasi politinių reformų siekiant užtikrinti sklandų politinį procesą Nacionalinio fronto susitarimui nustojus galios.
1970 prezidento rinkimuose Nacionalinio fronto remiamas konservatorius Misaelis Pastrana Borrero vos įveikė buvusį diktatorių G. Rojasą Pinillą. Prieš Nacionalinį frontą balsavo dauguma miestų gyventojų. Dėl sparčios vidinės migracijos 1970 pirmą kartą Kolumbijos istorijoje miestuose gyveno daugiau nei pusė visų šalies gyventojų. Tradicinės partijos miestų gyventojų interesams neatstovavo.
Nepasitenkinimas 1970 rinkimais lėmė dar vienos miesto partizanų grupės - Balandžio 19 judėjimo (Movimiento 19 de abril; M‑19) atsiradimą. 1974 nustojo galios Nacionalinio fronto susitarimas. 20 a. 8 dešimtmečio viduryje Kolumbija susidūrė su nauja problema - narkotikais.
1975 Meksikai sustiprinus kovą su narkotikų prekeiviais, pagrindinio marihuanos tiekėjo vaidmenį perėmė Kolumbijos nusikalstamos grupuotės. Naudodami iš prekybos marihuana gautą pelną vadinamieji narkobaronai ėmėsi kokaino kontrabandos. Susikūrė du pagrindiniai Kolumbijos narkotikų karteliai - Medellíno (vadovas Pablo Escobaras) ir Cali.
Dėl pasaulyje padidėjusios kavos paklausos ir nelegalios prekybos narkotikais išaugus užsienio valiutų srautams šalyje susidarė pinigų perteklius, nulėmęs sparčią infliaciją. Paskelbta nepaprastoji ekonominė padėtis. Priimta stabilizavimo programa (griežtos taupymo priemonės - apkarpytos viešosios investicijos ir socialinės programos, sugriežtintos kreditavimo sąlygos ir padidinta palūkanų norma) laikinai pagerino šalies finansinę padėtį, tačiau sustabdė pramonės augimą.
Valdant liberalui centristui Julio Césarui Turbay Ayalai (1978-82) šalis patyrė recesiją. Suintensyvėjo kairiųjų partizaninis judėjimas, sustiprėjo valdžios represijos. 1980 įvyko pirmasis Kolumbijos vyriausybės ir partizanų grupuočių atstovų susitikimas Panamoje. 1982 prezidentu išrinktas konservatorius Belisario Antonio Betancuras Cuartasas siekė pradėti taikos derybas su partizanų grupuotėmis.
1982 priimtas amnestijos įstatymas sukilėliams, pavyko įtikinti FARC ir M‑19 sudaryti paliaubų susitarimus. Tuo pat metu šalyje sustiprėjo dešiniųjų savigynos organizacijų veikla. Prezidentas Virgilio Barco Vargasas (valdė 1986-90) nesėkmingai bandė atnaujinti derybas su kairiaisiais partizanais ir kovojo su prekyba narkotikais. Toliau stiprėjo kairiųjų partizanų ir dešiniųjų savigynos organizacijų veikla.
Terorą kaip derybinės galios stiprinimo įrankį ėmė naudoti ir narkotikų prekeiviai, ypač Medellíno kartelis. Vadovaujant prezidentui Cézarui Gavirijai Trujillo (1990-94) M‑19 susitarė su vyriausybe dėl ginkluotos kovo nutraukimo ir tapo legalia politine partija. FARC ir ELN 1990 atnaujino karinius veiksmus. 1991 priimta nauja konstitucija nustatė, kad prezidentas renkamas absoliučia šalies rinkėjų balsų dauguma (jei reikia, organizuojamas antrasis rinkimų turas).
20 a. 10 dešimtmečio pirmoje pusėje Kolumbijos bendrasis nacionalinis produktas kasmet augo beveik 3 %, laikinai sumažėjo nedarbas. Prezidentas Ernesto Samperas Pizano (valdė 1994-98) tęsė kovą su narkotikų prekeiviais, tačiau 1995 su artimiausiais bendražygiais buvo apkaltintas ryšiais su Cali karteliu. 1998 pabaigoje FARC ir ELN kontroliavo daugiau kaip 35 % šalies teritorijos.
Švietimas, kultūra ir užsienio ryšiai
Pirmosios mokyklos Kolumbijos teritorijoje pradėtos steigti prie bažnyčių ir vienuolynų 16 amžiuje. 19 a. pabaigoje pradėtos steigti valstybinės mokyklos. 1980 įvestas privalomas nemokamas devynmetis mokslas 5-14 metų vaikams.
Pirmieji vaidinimai įvyko 18 a. pabaigoje Bogotoje. 19 a.-20 a. pirmoje pusėje vaidinimus rengė gastroliuojančios ir vietinės mėgėjų trupės. 20 a. 6-7 dešimtmetyje susiklostė nepriklausomų teatrų judėjimas.
Kolumbijoje sparčiai plėtojama paslaugų ir administravimo sfera, pramonė. Per metus išleidžiama apie 1500 pavadinimų knygų. Pirmieji periodiniai spaudiniai (lapeliai) pasirodė apie 1737. Radijas veikia nuo 1940, TV - nuo 1954.
Kolumbijos metisų muzikai įtakos turėjo įvairios muzikinės kultūros, daugiausia ispanų ir afrikiečių. Kolumbijos svarbiausios politinės partijos: Kolumbijos liberalų partija, Demokratinis centras, Radikalus pokytis, Nacionalinės vienybės socialinė partija, Kolumbijos konservatorių partija.
1953-1970 Kolumbijoje veikė Lietuvos garbės konsulatas. 1991 09 06 Kolumbija pripažino Lietuvos Respubliką de jure.