Kiekvieną dieną tiek žmonės, tiek gyvūnai kontaktuoja su daugybe veiksnių, lemiančių jų fizinę būklę ir sveikatą. Susergama nuo perkaitimo, nuo sušalimo, nuo išsekimo, tačiau daugiausia nuo mikroorganizmų, t.y. nuo akimi nematomų, bet gyvų organizmų, kurių knibždėte knibžda visur aplinkui: ir vandenyje, ir ore, ir ant žemės, ir žemėje, ir ant gyvūnų, augalų. Tai bakterijos ir virusai, kurie parazituoja žmogaus ar gyvūno organizme, kad patys išgyventų.
Akivaizdu, kad žmogus negali gyventi vakuume, kur nebūtų jokio sąlyčio su milijonais knibždančių mikroorganizmų, todėl reikia stengtis kuo mažiau su jais susidurti. Tai galima padaryti paprasčiausiai gyvenant švariau, dažniau plaunantis rankas, valgant gerai išvirtą maistą, geriant virintą vandenį, plaunant vaisius, daržoves, stiprinant organizmą (sportas, vitaminai), pasiskiepijant nuo ligų, kurios ypač plinta viešosiose vietose (kartais kyla net epidemijos).
Mikroorganizmai ir Jų Savybės
Vienaląsčiai organizmai yra įžiūrimi tik pro mikroskopą. Tai virusai, bakterijos, grybeliai, mikroskopiniai pirmuonys ir dumbliai. Mikrobų (gr. mikros - mažas + bios - gyvybė) yra visur - ore, vandenyje, dirvoje, augaluose ir gyvūnuose. Būdami atsparūs aplinkos veiksniams, jie išgyvena net ten, kur kitos gyvybės formos neišsilaiko.
Mikrobų patogeniškumas (sugebėjimas sukelti ligą) priklauso nuo jų genetinių savybių, taip pat ir nuo daugelio kitų aplinkybių. Organizme, į kurį patenka patogeninių mikrobų, vyksta atsakomosios reakcijos, per kurias organizmas arba sunaikina mikrobus, arba suserga.
Mikrobų toksinų sukeltos patologinės reakcijos trikdo audinių ar organų funkcijas, atsiranda bendrų negalavimo požymių, blogėja apetitas, krečia šaltis, pakyla temperatūra, gali išberti odą.
Virusai: Sandara ir Dauginimasis
Virusai (lot, virus - nuodas) yra įvairios formos negyvos dalelės (iki šiol nėra vieningos nuomonės ar virusas gyvas, ar negyvas organizmas), kurios turi tam tikrų bendrų bruožų, kitaip sakant, jie - neląstelinės sandaros savarankiška mažiausių mikrobų grupė. Visi virusais yra užkrečiami. Virusai nėra ląstelės. Viruso dydį galima palyginti su didele baltymo makromolekule.
Virusai sukelia užkrečiamas augalų, gyvūnų, taip pat ir žmogaus ligas. Tūkstančių įvairių virusų sukeltas ligas atpažinti yra sunku. Dažnai pasekmės dėl virusinio užkrato ir reikiamų medžiagų stokos yra panašios. Daugelis žmonių virusinių ligų yra kontroliuojamos, t.y. stabdomas jų plitimas iki žmogaus ir pačiame žmoguje: skiepijama vakcinomis ir vartojami antivirusiniai vaistai.
Virusas, kaip ir visi gyvi organizmai, gali daugintis, evoliucionuoti, kisti. Tačiau jie neturi baltymus sintetinančių ir energetinių sistemų, nevyksta jų medžiagų apykaita su aplinka, o patys paprasčiausi virusai niekuo nesiskiria nuo sudėtingų organinių medžiagų molekulių. Virusai paplitę visur, kur yra gyvybė.
Virusai būna lazdelės, daugiakampio ikoseadro, rutulio pavidalo. Mažiausieji yra 12-18 nm, didžiausieji - 300-400 nm dydžio. Daugelį virusų galima išgryninti ir kristalizuoti, o kristalus saugoti kaip ir kitas chemines medžiagas.
Virusai yra neląsteliniai organizmai, o bakterijos- laisvai gyvenantys ląsteliniai organizmai. Visi virusai susideda iš mažiausiai dviejų dalių: išorinės kapsidės, sudarytos iš baltymo dalelių ir vidinės šerdies - nukleorūgšties (DNR arba RNR, bet ne iš abiejų kartu). Viruso genome daugiausia yra keli šimtai genų. Kapsidę dar gali supti išorinis membraninis apvalkalas; jei nesupa, sakoma, kad virusas yra “nuogas”.
Virusai yra obligatiniai viduląsteliniai parazitai. Tai reiškia, kad jie negali daugintis už gyvos ląstelės ribų. Virusai apkrečia visokias ląstelių rūšis - nuo bakterijų iki žmogaus ląstelių, tačiau virusai yra labai specifiški. Virusai taip pat gali keistis arba evoliucionuoti. Besikeičiantys virusai gali sukelti daug rūpesčių, ne veikli vakcina šiandien gali būti neveikli rytoj.
Dauginantis virusas prilimpa prie šeimininko ląstelės išorinio paviršiaus receptorių. Tada viruso nukleorūgštis patenka į ląstelę. Ja.u viduje ji koduoja kapsidės baltymines daleles. Daugiausia virusų dauginimasis priklauso nuo šeimininko fermentų, ribosomų, transportinės RNR ir ATP. Virusas perima šeimininko ląstelės medžiagų apykaitos aparatą.
Bakterijos: Sandara, Dauginimasis ir Klasifikacija
Bakterijos (gr. bakterion - lazdelė) - vienaląsčiai mikrobai, priklausantys monerų kralystei, tarp jų ir melsvabakterės. Žinoma, kad ore, vandenyje, dirvoje ir ant įvairių daiktų yra daugybė bakterijų. Dauguma bakterijų yra 1 - 7 mm ilgio ir 0,3 - 2 mm storio. Bakterijos yra prokariotai, neturi branduolio. Pagal formą, nusidažymo ir kvėpavimo tipą skirstomos į 19 sistematinių grupių. Dažnai būna sukibusios po dvi, išsidėsčiusios grandinėlėmis, kekėmis, krūvelėmis po 4, po 8.
Bakterijos ląstelės sienelė elastinga, standi, 2-5 sluoksnių, susideda iš lipoproteidų, lipopolisacharidų ir kt. medžiagų. 2 baltyminiai sluoksniai sudaro citoplazminę membraną. Neturi chlorofilo, plastidžių, tipiškų chromosomų. Branduolio funkcijas atlieka nukleoidas, kurį sudaro viena uždara dezoksiribonukleino rūgšties molekulė. Kai kurios bakterijos turi pigmentų, švytinčių medžiagų.
Bakterijas gaubia jų išskiriamos gleivės, iš kurių susidaro kapsulė, sauganti nuo nepalankių sąlygų, fagocitų. Judrios bakterijos juda žiuželiais. Žiuželių gali būti vienas, po vieną abiejuose galuose, aplink visą ląstelę. Kai kurios bakterijos juda brinkstant sienelės išskiriamoms gleivėms, Brauno judesiais. Ląstelės sienelėje yra glikopeptido.
Paveiktos nepalankių aplinkos sąlygų, kai kurios bakterijos sudaro endosporas (gr. endon - viduje + spora - sėkla). Citoplazmos dalis ir chromosomos kopija netenka vandens (išdžiūva), ją apgaubia trys stori apsauginiai sporos dangalai. Likusi bakterijos ląstelės dalis suyra, ir spora patenka į aplinka. Sporos išgyvena pačiomis atšiauriausiomis aplinkos sąlygomis - dykumos karštyje ir sausroje, virimo temperatūroje, ašigaliu ledynuose ir veikiant ultravioletine spinduliuote. Jos išlieka gyvos labai ilgai.
Dauguma bakterijų yra aerobiniai heterotrofai ir saprofitiniai skaidytojai, todėl jos būtinos maisto medžiagų apykaitai ekosistemose. Jų medžiagų apykaita yra tokia intensyvi, kad žmonės jas naudoja įvairioms nereikalingoms medžiagoms skaidyti ir naujoms gaminti. Daug heterotrofiniu bakterijų yra simbiontai. Mutualinės azotą fiksuojančios bakterijos gyvena ankštinių augalų šaknų gumbeliuose. Tačiau kai kurie simbiontai parazituoja ir gali sukelti augalų ir gyvūnų ligas.
Pagal kvėpavimo tipą skirstomos į aerobus, mikroaerobus, fakultatyvius anaerobus ir obligatyvius anaerobus. Bakterijų ontogenezė turi 2 stadijas: vegetacinę ir ramybės. Suaugusios ir subrendusios bakterijos dalijasi pusiau skersiniu arba išilginiu skilimu - susidaro 2 ląstelės; gali daugintis ir pumpuravimu.
Bakterijų klasifikacija vis dar tobulinama. Šiuo metu pagrindinė reikšmė teikiama ląstelės formai ir ląstelės sienelės sandarai, kurią veikia dažymas Gramo metodu. Pagrindinės ląstelės formos yra trys: lazdelė (bacila), apvali (kokas) ir spiralė (spirilos). Išskirtinis dėmesys kreipiamas į melsvabakteres, kurios Žemėje pirmosios fotosintetino taip, kaip dabartiniai augalai. Būdamos simbiozėje su grybais, melsvabakterės sudaro kerpes.
Pagal molekulinius duomenis skiriami trys evoliuciniai domenai: bakterijos (Bacteria), archėjos (Archaea) ir eukarijai (Eukarya). Be to atrodo, kad archėjos labiau giminingos eukarijams nei bakterijoms. Visos, ir bakterijos, ir archėjos yra prokariotai (neturi branduolio).
Patogeninių Mikroorganizmų Plitimo Būdai
Ant vabzdžių ir graužikų kūnų arba jų virškinamajame trakte aptinkama dešimtys patogeninių mikroorganizmų. Šie kenkėjai taip pat gali pernešti ir kitus, virulentiškus žmogui, ligų sukėlėjus. Pavyzdžiui, jeigu tarakonai praryja tuberkuliozės bacilas, esančios ligonių skrepliuose, jos išlieka pavojingos 8 savaites tarakonų išmatose. Kai kuriais atvejais net vabzdžiai gali pernešti patogeninius mikroorganizmus, kurie užkrečia žmones ir naminius gyvūnus.Taip pat jie gali platinti salmoneliozę. Jeigu yra pakankamai gausios tarakonų (ypač amerikinių ir rudųjų) populiacijos patalpose, kur yra sąlygos salmonelėms vystytis (pvz., valgyklose).
Tyrimai, atlikti Reno mieste (Prancūzija) parodė, kad sugauti tarakonai pernešė: 56 rūšis aerobinių bakterijų, iš jų 14 patogeniškos žmonėms.
Seniausia Bakterijų Šaka
| Savybė | Aprašymas |
|---|---|
| Tipas | Termofilinės bakterijos |
| Sienelė | Sienelę sudaro baltymai |
| Glikopeptidas | Nėra glikopeptido |
| Atsparumas | Atsparios bakterijos |
| Metabolizmas | Fototrofai, kitos - chemotrofai |
| G+C poros | Nedaug G+C porų |
| Deguonis | Naudoja deguonį |
| Dauginimasis | Dalijasi pumpuravimu |
| Gyvenimo būdas | Gyvena kaip parazitai |