Viena iš paskaitų turėjo būti profesoriaus Domanto Valentos. Su didžiausiu malonumu įžengiau į auditoriją, užkištą seminarijos bažnyčios gale. Auditorija atrodė tarsi bažnyčios dalis - skliautuota, gaubianti. Per jo paskaitas sėdėdavau pirmame suole, tarsi bijodamas ką nors praleisti. Profesorius Valenta dėstė garsiai, tik retkarčiais žvilgteldamas į konspektus, kitaip nei kiti dėstytojai, išskyrus liturgijos asą kanauninką Kasečką. Dėstė savais žodžiais, vaikštinėdamas tai tarp suolų, tai prie lentos, dažniausiai vilkėdamas tobulai išlygintus baltus marškinius, mūvėdamas juodas kostiumines kelnes. Kartais grįždavo prie stalo, nutildavo ir įdėmiai pasižiūrėdavau į užrašus.
- Pradėsiu nuo tos vietos, kur baigėme, - tarė Domantas Valenta su švelniu vokišku akcentu, pamatęs, kad jau visi penktakursiai užėmė savo suolus. Žvilgtelėjęs į mane pridūrė: - Tiems, kurių nebuvo praeitą paskaitą, primenu, kad kalbame apie Pirmojo laiško korintiečiams vienuoliktą skyrių.
- Tai pats seniausias tekstas apie Eucharistiją, - pradėjo jis, kaip įprasta, pasitaisydamas paauksuotų akinių rėmelius, už kurių slėpėsi gyvos tamsiai rudos akys. - Kaip minėjau aną paskaitą, pirmųjų krikščionių bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Turite suprasti, kad Bažnyčia, kaip institucija, atsiranda tik po trijų šimtų metų. Čiagi mes kalbame apie pačias krikščionybės tradicijų užuomazgas. Atrodo, kad viskas vyko šitaip: būdavo kviečiami iškilesni bendruomenės nariai pasivaišinti. Paprastesni, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės nebūdavo oficialiai vaišinami. Šie „antrarūšiai“ turėjo prie durų laukti, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Atrodo, kad apie Eucharistijos tradiciją mes priversti kalbėti būtent socialinės nelygybės fone.
Paulius labai griežtai reaguoja, atsiverskite jo Laišką korintiečiams, vienuoliktą skyrių, dvidešimtą eilutę. - Kadangi kalbame apie Eucharistijos tradiciją, žinokime, koks yra žydiškas posakis apie tradiciją. Jis toks: „Gavau iš Viešpaties, perdaviau jums…“ Perdavimas ir yra tradicija, nes tai, kas perduodama, duodama tam, kad tai, kas vyksta šiandien, būtų pakartota ateityje. Turėkite omenyje, kad Kristus yra žydas. Norint suprasti Paskutinės vakarienės tradiciškumą, reikia išmanyti žydų vakarienės tradicijas. Jėzus nebuvo revizionistas atlikdamas valgio ritualą. Štai turime ir padėkos maldą, kurioje vartojamas žodis „baruch“ - garbė. Garbė kam? Ogi garbė, taigi „baruch“, Tau, Dieve, Izraelio Dieve, už tą duoną, kuri malšina mūsų alkį.
Buvo paprotys, kad vakare, sutemus, žydų šeimos motina uždega ant stalo žiburį ir kviečia šeimą susikaupti. To susikaupimo metu visi užsidengia akis. Po susikaupimo šeimos tėvas kalba padėkos maldą ir laužo duoną ją dalydamas visiems. Vėliau - padėka už vyną ir dalijimasis juo. Tokia kiekvieno šabo vakarienės tvarka. Jėzus atliko lygiai tą patį, t. y. pasinaudojo papročiu. Paulius Laiške korintiečiams nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo ne žydams, o graikams. Esu jums ne kartą minėjęs, kad turėtumėte omenyje, kokiai bendruomenei yra adresuojamas konkretus Naujojo Testamento tekstas. Šiuo atveju mes kalbame apie kreipimąsi į graikišką mentalitetą, nors Eucharistijos kontekstas yra tiesiogiai susijęs su žydišku papročiu.
Domantas Valenta padarė pauzę, palūkėjo, kol klierikai pasižymės, kas jiems patarta. - Paulius savo tekste pateikia Jėzaus žodžius, kurie net nepriklauso žydų šabo vakarienei, - tęsė profesorius. - Kokie jie? Auditorija tylėjo. - Teisingai, Jonai, - patvirtino profesorius. - Na, ir kaip tie žodžiai jums skamba? Jums, kaip lietuviams? Jeigu mes dabar čia vakarieniautume, o tarp mūsų būtų Jėzus, ir jis, pakėlęs vyno taurę, tartų: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“?
- Taip, - pritarė Domantas Valenta. - Iš tiesų, tai skamba lyg tostas Jėzui. Auditorijoje nuvilnijo švelni juokelio banga. - Graikiškame tekste, - tęsė jis, - žodžiai „tai yra mano kūnas“ skamba „to soma“. Prieš „soma“ yra pabrėžiamasis artikelis „to“, reiškiantis „šitas“. O paskui - „tai darykite“ graikiškai skamba „touto poieite“. Tas „touto“ yra niekatrosios giminės. O žodis „duona“ tiek hebrajų kalba, tiek senovės graikų kalba yra vyriškosios giminės. Kaip suprasti? Ogi reikalas tas, kad Jėzus, perlaužęs duoną, pakeičia žodžio „touto“ giminę į su „duona“ nederančią giminę. Tai taip pat nedera ir Jėzaus gimtojoje aramėjų kalboje. Gramatiškai tai netaisyklinga, turėtų būti „autos“, kas reikštų „ji“ arba „ši“.
Tyla. - Gal tai paprasčiausia korektūros klaida? - Aš nepatingėjau suskaičiuoti, kiek kartų padaryta ši klaida, - tarė profesorius Valenta. - O gal Paulius prastai ar netobulai mokėjo graikiškai? - Cha! - prunkštelėjo dėstytojas. - Nejuokaukit, Paulius buvo kalbų žinovas! Jis buvo senovės graikų profas. Man akivaizdu, kad tai ne korektūros klaida, o jo kūrybinis pasirinkimas žaisti gramatinėmis giminėmis. Tai sąmoninga.
Auditorija išsyk pagavo mintį. Kilo šurmulys. Profesorius dvejojo, ką atsakyti, nes tai buvo lemtinga it šachmatų partijoje, kada negali atskleisti geriausio ėjimo, bet dabar daviau šachą, tad jis turėjo atsakyti arba teigiamai, arba neigiamai. Jei atsakytų neigiamai, pastatytų save į katalikiškos teologijos pusę - privalomą šioje seminarijoje bet kuriam dėstytojui, - nes jis palaikytų Bažnyčios Tėvų autoritetą ir kanonizuotas Biblijos prasmes. Konstantinas prisimerkęs į mane pažvelgė itin griežtai ir nedelsdamas pastūmė diktofoną prie stalo krašto, arčiau Valentos.
- Tylos, brangieji, tylos, - paprašė profesorius. Supratau, kad jis mėgina išlošti laiko. - Ar man garsiau kalbėti, kad įsirašytų? - Bet iš kur tas diktofonas turi tiek vietos įrašams? - Iš tuščio, - atsakė Konstantinas. - Viskas ex nihilo užsipildo. - Dėkoju už gerą klausimą, Tomai. Mes ne tik apribojame pačios Biblijos teksto galimybes - mes taip pat žlugdome kūrybingas jos autorių pastangas. Senąjį Testamentą ir Naująjį Testamentą kūrė labai daug autorių su skirtingais talentais, tad būtina atsižvelgti į tai, kas rašė, kaip rašė, kam rašė, dėl ko rašė, kokiu laikotarpiu po Kristaus, kokioje aplinkoje ir kuria kalba. Tai ir yra Šventojo Rašto egzegezė.
- Tai jūs neigiate Romos Katalikų Bažnyčios mokymą, kad Švento Rašto tiesos yra tiesos apie dieviškojo išganymo planą? Gali būti sociologinė prieiga, gali būti istorinė prieitis prie Biblijos egzegezės, bet išvados mus turi atvesti prie dieviškojo išganymo. Prisikėlimo ar Eucharistijos egzegezė negali turėti kitokios išvados nei ta, kad Kristus prisikėlė ir kad Eucharistijoje yra Kristus. Kad ir koks Pauliaus ar kitų autorių kūrybingumas, to kūrybingumo šaltinis yra Dievas dėl vieno tikslo - apreikšti išganymo planą per Šventojo Rašto tekstus.
Konstantinas atsisėdo į savo vietą, o aš atsisukau į auditoriją, kur prie kiekvieno stalo sėdėjo po brolį, dėvintį juodus marškinius su balta plastmasine pakaklaite, perkišta per užsiūtos apykaklės kampučius, o štai dėstytojas kunigas Domantas, klausydamasis brolio Konstantino, stovėjo be jokios kunigo pakaklėlės. - Supratau komentarą, - tarė profesorius Valenta, grįždamas prie lentos. - Bet kai jau atsakysiu, mes turėsime grįžti prie temos, antraip nespėsiu visko išdėstyti. Mano atsakymas šiuo jums seminarijoje taip opiu klausimu visada vienodas. Kai anksčiau buvau panašiai kaltinamas, aš atsakiau taip: Romos Katalikų Bažnyčios mokymas skelbia dieviškojo išganymo planą, ir aš, kaip katalikų kunigas, tą planą bei išganymo tiesas taip pat skelbiu laikydamas šv. mišias, klausydamasis išpažinties, sakydamas pamokslus, bet čia, auditorijoje, esu mokslininkas, egzegetas, ir noriu pasakyti, kad ne viską, kuo mūsų Bažnyčia moko tikėti, mes randame Šventojo Rašto tekste. Kai kurių dalykų jame nėra. Tai nereiškia, kad neturime tikėti tuo, ko negalime aptikti skaitydami Šventąjį Raštą, bet tai reiškia, kad turime žinoti, kas yra Šventajame Rašte ir ko ten nėra nė kvapo. O dabar leiskite man tęsti paskaitą. Klausti galite ir toliau, bet tik kas konkrečiai susiję su paskaitos turiniu. Taigi… - profesorius pasitaisė vėl nusmukusias atraitotas rankoves, - Paulius neišgalvoja tokio Kristaus kalbinio avangardizmo, apie kurį mes čia dabar kalbėjome, minėdami bevardę giminę. Juk štai kiti evangelistai, tokie kaip Matas, Morkus ir Lukas, kurie dar vadinami sinoptiniais evangelistais, taip pat vartoja mano minėtą netaisyklingą formą!
Taip, žinoma, šie evangelistai savo tekstus rašė vėliau už Paulių. Bijau, mintis čia tokia: Kristaus kūno lytis nėra svarbi. Gramatinė vyriškoji ar moteriškoji giminė paverčiama į bevardę, nes Kristaus kūnas yra anapus lyčių skirtumo. Nesvarbu, sutinkame mes su tokia interpretacija ar nesutinkame, - juk Bažnyčia mus moko, kad Kristus būtinai vyras, ar ne? - štai čia, auditorijoje, atlikdami egzegezę, mes negalime pabėgti nuo tokio klausimo: kodėl Paulius įvedė „touto“, mokėdamas ir aramėjų, ir hebrajų kalbas?
- Kai kurie egzegetai mano, - dėstė jis, - kad šitas žodelis „touto“ sąmoningai parinktas tam, kad mes pajustume, jog kalbama apie susirinkimą tikinčiųjų, tikinčių pirmųjų krikščionių, kurie susivienija prie bendro vakarienės stalo ir bendrauja pačiame Viešpatyje, jo dieviškame viduje. O kai Kristus sako, kad jo „kūnas už jus“, tai yra graikiškas Jahvės atsakymo Mozei atitikmuo: „Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!“ Bet jūs, brangūs būsimi Lietuvos kunigai, bažnyčiose skaitote šiuos žodžius lietuviškajame tekste, ir jie skamba kitaip.
- Taigi kad „kūnas, kuris už jus atiduodamas“, - patvirtino dėstytojas. - Deja, čia visai kas kita. Toks lietuviškasis variantas mūsų mintis nukreipia kitur. Kur? Ogi į kančios pranašavimą. Todėl, mano manymu, verta klausti: gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti „kūnas jums“?! Kodėl per mišias neištarus taip: „Tai yra kūnas, kuris jums atiduodamas“? Gerai, grįžkime prie duonos, kuri turi tapti Kristaus kūnu. Kaip susieti duoną su bendruomene? Bendruomenėje laužoma duona ir ja dalijamasi. „Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!“ - sako Kristus. „Touto“ ir yra tai, ką bendruomenė turi daryti, t. y. laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Jis moko valgyti kartu, nes kai valgai kartu, tu bendrauji, o šis bendravimas skiriamas Mokytojo prisiminimui. Turi konkrečią paskirtį. Beje, tai patvirtina ir katalikiška Jėzaus Mistinio Kūno doktrina. Štai, žymėkitės, kam reikia, kad vėl nesakytumėte, kad dėstau priešingai Katalikų Bažnyčiai. Ne, tai atitinka Mistinio Kristaus Kūno doktriną. Bet štai kas kai kam čia gali pasirodyti nepriimtina - šiame bendravime neįvyksta duonos transsubstanciacija, t. y. duonos substancija nepavirsta Kristaus kūno substancija. Graikiškasis tekstas, kad ir kaip kai kas to norėtų, apie štai tokią teologinę transsubstanciaciją, deja, nekalba. To nėra. Katalikų Bažnyčia moko, kad yra transsubstanciacija, teigia, kad duona pavirsta paties Kristaus kūnu, todėl reikia liturgiškai atsiklaupti ir taip toliau. Puiku.
Išsyk per auditoriją nuvilnijo nuostabos banga su vis garsėjančia šnibždesio lavina. Tokia mintis užkliudė mūsų kasdienę Eucharistijos adoracijos praktiką po vakarinių pamaldų. Kiek žmonių katalikų bažnyčiose yra adoravę prie Eucharistijos be jokio bendravimo, tik giedodami? Gal tai irgi liturginis bendravimas? Bet Eucharistijos stabmeldystė rėžė akį: juk kai ji nešama monstriškoje monstrancijoje, niekaip neaišku, kur čia gyvasis tikėjimas, kaip kad laužiant duoną Kristaus prisiminimui. - Graikiškas Pauliaus tekstas korintiečiams, patinka mums tai ar nepatinka, kalba tik apie bendravimą!
Spragtelėjo Konstantino diktofonas. - Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, tarp mūsų „atsiranda“ Dievas. Noriu pasakyti, kad mes patys pasikviečiame Kristų į savo ratą, kai bendraujame sakralios vakarienės metu. Taigi tame mūsų bendravime ir „atsiranda“ Kristus, t. y. duonoje „atsiranda“ Kristaus kūnas, o vyne - Kristaus kraujas. Tezė, kad Dievas yra pačioje duonoje, be jokio bendravimo, yra visiškai išvestinis - tai viduramžių Akviniečio teologizavimas. Jūs tikriausiai žinote, kaip atsirado šis teologizavimas, ar ne?
- Reikia! - Reikia! - kažkas už nugaros šūktelėjo. - Aristotelis teigė, kad materija turi savo nekintamą substanciją, - pradėjo profesorius, - tai turėtumėte žinoti iš ontologijos paskaitų, o štai materijos forma, anot Aristotelio, gali keistis, pavyzdžiui, materijos spalva, aukštis, plotis ir t. t. Taigi viduramžiais Akvinietis sužaidė šia aristoteliška materijos substancijos ir materijos formos perskyra: anot jo, per mišias, pakylėjimo metu, dėl mums, katalikams, šventos konsekracijos duonos materijos substancija išlaiko tą pačią formą, ir jos akcidencijos, tie išoriniai atributai, nepakinta, taigi ostija kaip buvo balta ir apvali, taip ir lieka, tačiau pati substancija pakinta, t. y. vietoje duonos substancijos atsiranda Kristaus kūno substancija, o vietoje vyno substancijos - Kristaus kraujo substancija. Toks išvestinis samprotavimas pavertė Eucharistiją stabu bažnyčioje, aplipdė paprastą žydišką duoną Vakarų Europos krikščioniškos kultūros monstrancijų ornamentika ir dar įgavo įmantrų, ausį rėžiantį, teologinį „transsubstanciacijos“ terminą. Mat neva duonos ir vyno substancija transsubstancijuoja, jei tik galima vartoti tokį griozdišką veiksmažodį, pereidama iš žemiškosios substancijos į dieviškąją.
Bet, mielieji, argi Jėzus nori būti įrėmintas monstrancijoje kaip kokia transsubstancija? Ar mūsų Dievas - transsubstancija? Argi Kristus, atsiprašau už nevykusią terminologiją, gali būti transsubstancijuojamas ar kažkaip, atsiprašau, su-trans-substancintas? Kunigas Pranas Manelis yra pasiūlęs lietuvišką šio termino atitikmenį - vietoje „transsubstanciacijos“ jis siūlė vartoti „peresminimą“. Taigi ko ten auksinėje monstrancijoje tūnoti peresmintam Kristui, jei aplink nėra jo krikščionių bendruomenės ir prastuomenės, kuriai reikia artimojo meilės, Ganytojo paguodos, tų dviejų duonos kepalėlių ir penkių žuvų? Manau, kad Naujasis Testamentas mums palieka tokią žinutę: Jėzus trokšta būti su žmonėmis, kai šie duoną valgo kartu! Kartu tą duoną laužia ir tarpusavyje ja dalijasi. Gal, kaip tik tai suprasdama, Bažnyčia niekada nepaskelbė transsubstanciacijos, peresminimo, dogma? Prieš kritikuodami mane atsakykite, ar jūs bent jau žinojote, kad Romos Katalikų Bažnyčia nėra paskelbusi transsubstanciacijos dogma? Tai nėra dogma!
Apsidairiau po auditoriją, jutau, kad net konservatoriški broliai pasijuto nuginkluoti: juk jeigu tai nėra dogma, tuomet interpretacijoms atsiveria didžiulės galimybės. Net Konstantinas paskendo apmąstymuose. Iš tiesų, kaipgi konsekracijos aktas šv. mišių metu nėra dogma? Juk tai pats svarbiausias pamaldų momentas. Prieš akis iškilo vaizdas, kai per Velykų mišias patarnautojas pamiršo laiku paskambinti varpeliu pakylėjimo metu ir aš jam sušnibždėjau „skambink“. - Klausykit, tai tik mėginimas paaiškinti, kaip Kristus realiai įgyja tuos regimus pavidalus. Dogma yra kitokia. Ar žinot? Tokia, kad po konsekracijos Kristus realiai įgyja duonos ir vyno pavidalus. Tačiau nėra dogmos, paaiškinančios, kaip Jis juos įgyja.