Lietuviai nuo seno garbino duoną kaip stebuklingų galių turintį produktą, todėl duonos kepimas prilygo šventei. Juk kas gali būti skaniau už kvepiančią duonos riekę, apteptą šviežiai muštu sviestu.
Tradicijos ir papročiai
Priminti ir senieji papročiai, nes juk šv. Ona vadinama duonos ponia, o Jokūbinės taip pat buvo labai svarbios. Senoliai sakydavo, kad tądien negalima laukuose dirbti, nes perkūnas gali namus supleškinti. Taip pat manyta, kad rugius nupjovus iki šv. Jokūbo, duonos bus.
Ne vienas šventės dalyvis prisiminė, kaip vaikystėje jų mamos ar močiutės kepė duoną, kaip ji buvo branginama - nukritusią ant žemės ją derėjo pakelti ir pabučiuoti. Vyresni žmonės dar puikiai pamena, kaip buvo vertinama gyvenimo kokybė - turi duonos, vadinasi, gerai gyveni.
Duonos kepimo ypatumai
Buvusi ilgametė Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio vadovė Stasė Eigirdienė, norinčiuosius išsikepti duonos mokė, kaip reikia suformuoti kepaliuką, kad būtų gražus. Anksčiau šeimininkė, prieš kepdama duoną, pati persižegnodavo, o paskui ir duoną. Ant jos kryžiaus ženklą giliai įspausdavo, kad matytųsi ir iškepus.
„Kiekvienos gaspadinės duona kitokia, nors ir iš tos pačios tešlos kepama“, - tvirtina S. Eigirdienė. Vida Bračienė šventėje dalyvauja jau ne pirmą kartą - buvo ir užpernai. Ponia Aušra į duonos kepimo šventę su mama Irena ir vaikais atvyko pirmą kartą. „Mes gyvename užsienyje tai labai įdomu. Svetur labiau prisimeni tradicijas.
Panevėžio rajone sodybą turinti Irena pamena, kaip vaikystėje namuose mama kepdavo duoną. Ir dabar norėtų pabandyti, bet procesas užtrunka ilgai. S. Eigirdienė, kuriai prieš daugiau nei dešimtmetį kilo mintis rengti duonos kepimo šventę, pamena, kad tuo metu dar buvo daug senųjų duonos kepėjų, namuose stovėjo krosnys.
Surengus pirmąją šventę, duonos kepėjos suėjo į vieną gryčią, iškūreno krosnį, užmaišė duoną. „Prie kultūros namų subūriau duonos kepėjų būrelį. Prieš šešerius metus šios šventės persikėlė į Kisielių sodybą.
Šiuolaikinės interpretacijos
„Duoną iškepti nesunku, tik reikia labai didelio noro. B. Bernatavičienė sako, kad jos daug metų kepančios duoną. Per Lietuvos tūkstantmetį net vyko į Vilnių, kur joms buvo pastatyta speciali krosnis.
Moterys pasakojo, kad dabar daugelis moka kepti duoną, tačiau dažna šeimininkė duoną kepa su mielėmis, tačiau natūraliausia - su raugu. Pedagogė, Krekenavos bendruomenės „Tiltas“ pirmininkė Sigita Rudienė šventėje pristatė savo keptą duoną. Ją kepti pradėjo prieš ketverius metus iš sesers gavusi raugo ir duonos receptą. Pradžioje kepė šeimai, vėliau ir draugams. Dabar duona tapusi S. Rudienės hobiu.
„Nesunku. Man tai malonumas, kuris reikalauja laiko, pastangų ir didelės meilės. Iš praktikos galiu pasakyti, kad kepant duoną prie jos reikia eiti su gera nuotaika ir geromis mintimis. Esu bandžiusi. Pikta buvau ir gavosi nelygi duona. Ji matyt ir sugeria tą neigiamą energiją, neiškilo kaip turėtų“, - apie duonos kepimą “Sekundei” tvirtino S. Rudienė.
Ramygalos malūnininkas Jonas Plučius juokauja, kad jis duonos kepėjų kolega. Tad į šventę atsivežė smetonines girnas ir pademonstravo kaip senovėje malti miltai. „Atvažiavę į malūną, prisimena kaip reikėdavo malti. Jei daug brolių būdavo, tai pasikeisdami tą pusmaišį sumaldavo, o vienam ir pailsėti reikėdavo. Darbas sunkus buvo. Kai atsirado elektra, girnelių atsisakyta“, - pasakoja J. Plučius.
Eugenija Šimkūnaitė ir jos palikimas
Lietuvos žiniuonei, Liaudies medicinos žinovei, keliautojai, botanikei, žolininkei, kraštotyrininkei, biologei, vaistininkei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei šiemet būtų sukakę 97-eri metai. Tačiau vaistininkė prieš 21-erius metus, 1996 m. mirė. E. Šimkūnaitė buvo labai įdomi, sudėtingo charakterio asmenybė.
Iš senelės paveldėjusi plačias strėnas ir meilę arkliams, iš senelio - romantišką polėkį, o iš tėvo - darbštumą ir loginį mąstymą. Tačiau šių tautybių sumaišymas žmogų tampo į visas puses. Dažnai nori daryti viena, o padarai kita, kartais trūksta ryžto, nuoseklumo. Taip pasakodavo daktarė E. Šimkūnaitė.
E. Šimkūnų giminė nuo seno garsėjo kaip liaudies medicinos žinovai. Pati E. Šimkūnaitė sakydavo, kad visi Šimkūnai turi žalčio žymę, kuri rodo, kad jie apdovanoti gydymo ir augalų pažinimo galia. Eugenija buvo gamtos vaikas, jai kalbėjo ir žolynai, ir miškai, ir akmenėliai ežero pakrantėje ir vėjo sušiauštos Tauragno bangos.
Todėl tetos, senos žolininkės, kiti kaimo senoliai, gerai pažinę vaistinius augalus, jų paruošimą, nuo mažens to mokė ir Eugeniją. Neseniai teko skaityti V. Praninsko knygutę „Brangiausia vaikystės pamoka“. Šios knygos herojai yra žymūs Lietuvos rašytojai, aktoriai, dainininkai, dailininkai, mokslininkai, menininkai, politikai, dvarininkai. Čia yra parašytos ir žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės, vaistininkės E. Šimkūnaitės prisiminimai.
Daktarė E. Šimkūnaitė paliko visai Lietuvai neįkainojamą ir neišsemiamą rašytinį palikimą, kurį kruopščiai nagrinėja ir saugo E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas. Tikriausiai mažai sutiksime žmonių, kurie nebūtų skaitę daktarės E. Šimkūnaitės knygų apie vaistinius augalus.
2015 metais išleista E. Šimkūnaitės knyga „Receptų rinkinys“, skirta medicinos ir farmacijos specialistams. Receptus surinko ir knygą sudarė E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkė vilnietė provizorė B. Karnickienė. Iki šiol šie receptai buvo habil. dr. E. Šimkūnaitės atskiruose leidiniuose, mokslo darbuose ir rankraščiuose, dabar surinkti į vieną rinkinį. Apie E. Šimkūnaitės receptų rinkinį atsiliepia Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja profesorė dr. Ona Ragažinskienė, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Farmacijos fakulteto profesorė dr. Nijolė Savickienė.
Knygoje skaitome socialinių mokslų daktarės vaistininkės Reginos Stonkutės-Žukienės mintis apie E. Šimkūnaitės horoskopus, taip pat gamtos mokslų daktarės Živilės Lazdauskaitės nuomonę apie E. Šimkūnaitės indėlį į mokslą. Provizorė B. Karnickienė atskleidžia E. Šimkūnaitės asmenybės bruožus.
Leidykla „Rosma“ Vilniuje 2002 metais išleido knygą „Žymių žmonių testamentai“, kurią sudarė Vytautas Gaivenis ir Romualdas Šimkūnas. Knygoje tarp daugelio žymių žmonių surašytų testamentų yra ir farmacininkės, habilituotos biologijos mokslų daktarės E. Šimkūnaitės testamentas. Vykdant paskutiniąją jos valią ant velionės tapo buvo pasodinta vyšnia. Žemė turėjo pereiti amžinai naudoti Tauragnų vidurinei mokyklai, kuriai suteiktas E. Šimkūnaitės vardas. Gaila, tačiau mokykla prieš kelerius metus uždaryta.
1997 metais įsteigtas E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondas, kurio valdybos pirmininkė yra vilnietė provizorė Birutė Karnickienė. E. Šimkūnaitės atminimas įamžintas ne tik knygose, bet ir paminkliniame akmenyje.
2013 m. rugsėjo 13 d. Vilniuje, Lazdynuose, šalia buvusio kino teatro, atidengtas paminklinis akmuo vaistininkei, žolininkei, liaudies medicinos žinovei, habilituotai gamtos mokslų daktarei Eugenijai Šimkūnaitei. Ši vieta pasirinkta todėl, kad visai čia pat, kitoje gatvės pusėje, Erfurto g. 29-ame name, 1975-1996 metais gyveno E. Šimkūnaitė.
Tegul šviesiajai profesorės asmenybei amžinai žydi stebuklingas jos numylėtas paparčio žiedas. Galbūt dar atsiras jos pasekėjų, norinčių pamatyti pelkėse ašarojančios saulėšerės, raudonosios gyvatės šaknies, smėlio besisiurbiančios gyslelėmis.