Sveiki savo naujoviškais batais įžengę į mūsų priešistorės sales! Čia priešais jus atsiveria archeologinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija su daugiau nei keturiais tūkstančiais radinių iš įvairių vietovių.
Šoktelkime šimtą, du šimtus, tris, keturis… ne - visus dvylika tūkstančių metų atgal! Palikime savo buitį, asmeninius daiktus ir visą supantį pasaulį už nugaros: leiskimės į pažintinę kelionę po mūsų protėvių laikus.
Akmens Amžius
Čia susidursite su originaliais archeologų aptiktais radiniais iš tolimiausio ir paties ilgiausio laikotarpio žmonijos istorijoje - akmens amžiaus. Sukime galvą į dešinę. Priešais jus - pačios seniausios, paleolito epochos, stendas.
Paleolitas
Pirmieji žmonės į Lietuvos teritoriją atkeliavo iš pietvakarių, dabartinės Vokietijos-Lenkijos teritorijos, kai didžioji dalis pasaulio jau buvo apgyvendinta.
Tai įvyko prieš keliolika tūkstančių metų, kai atlėgus visa kaustančiam ledynui mūsų krašte atgimė gamta. Į žaliuojančius jaunų upių slėnius pamažu atklydo pavienės klajoklių bendruomenės. Strėles medžioklei pirmosios gyventojų grupės gaminosi keliais būdais, dėl to archeologai juos laiko skirtingų tradicijų nešėjais.
Jie gyveno remdamiesi protėvių išmintimi, daiktais ir jų gaminimo bei panaudojimo būdais, paveldėtais jau kelias dešimtis tūkstančių metų. Lenktais gremžtukų ašmenimis akmens amžiaus žmonės šalino riebalus nuo kailių, rėžtukais dalinosi mėsą; grąžteliais, ylomis, peiliais ir kirveliais atliko kitus darbus savo klajokliškoje buityje.
Mezolitas
O štai čia - mezolito laikotarpio žmogaus daiktai. Vis dar klajojančio, tačiau įsikuriančio vienoje vietoje jau ilgesniam laikui. Pastaruosius kelis tūkstančius metų klimatas šilo, bet vis dar buvo šalčiau nei dabartiniais laikais.
Pasikeitė ir žmonių įgūdžiai skaldyti titnagą - visoje Šiaurės Europoje plito naujos įrankių gamybos mados. Žvejyba ir smulkiųjų žvėrelių gaudymas tapo vis svarbesniais prasimaitinimo būdais, o tam žmonės pasigamindavo gausybę įrankių iš sumedžiotų gyvūnų kaulų ir ragų.
Donkalnio žynys
Stulbinantis atradimas viso Baltijos regiono mastu - Žemaitijoje, Biržulio ežero Donkalnio saloje aptiktas jauno vyro kapas, kuriam 8000 metų.
Jo apdarus puošė briedžio, šerno ir tauro dantys, o keli - net įsprausti mirusiajam į nosies šnerves, ausis ir uždėti ant akių. Įkapių puošnumui neprilygsta kiti to laikotarpio kapai rasti Lietuvoje, todėl manoma, kad šis vyras visuomenėje buvo nepaprastai reikšmingas, greičiausiai turėjo žynio statusą.
Tai, kad kapas išliko, kelia nuostabą - tūnojęs vos pusmetrio gylyje, jis nebuvo sunaikintas šiuolaikinės žemės ūkio technikos ar kitokios žmogaus veiklos. Kape matote gausius ochros pabarstus, simbolinę akmenų konstrukciją, kuri rodo, kad laidojimo apeigų būta įspūdingų. Archeologams tebėra paslaptis žyniui iš dešinės palaidota moteris.
Jos mirtis nebuvo atsitiktinė: suriestomis, gal net surištomis kojomis palaidota moteris galėjo ne savo noru tapti žynio palydove į anapusinį pasaulį. Į kairėje pakabintą archeologo dienoraštį galite užrašyti savo mintis mokslininkams, kaip jūs interpretuotumėte šį dvigubą kapą.
Ankstyvoji keramika
Pažvelkite į šias pačių seniausių puodų šukes. Nežinia, kada atsirado posakis, jog šukės neša laimę, tačiau archeologai, radę tokių šukių, būna ypač laimingi.
Tokie puodai Lietuvoje buvo gaminami sulipdant daug molio juostelių, nes žiedžiamojo rato dar reikėjo palaukti bent penkis tūkstančius metų. Tik vėliau atsirado mūsų naudojamas plokščiadugnis puodas. Užbėgdami už akių siūlome atkreipti dėmesį į akmens amžiaus puodų puošybą: palyginti su kitais laikotarpiais, neolito keramika yra pati puošniausia iš kada nors gamintų priešistorinėje Lietuvoje.
Neolitas
Šioje salėje už stiklo išvysite daiktus, savo rankomis pagamintus žmonių, gyvenusių prieš keturis ar net šešis tūkstančius metų. Juos ir mus skiria 250 kartų, tačiau jie greičiausiai buvo tiesioginiai mūsų protėviai, pagaliau sėsliai apgyvendinę Lietuvos teritoriją. Stabtelkime prie kiekvieno stendo ir pamąstykime - ar daug daiktų tebenaudojame šiandien?
Neolito ūkis
Ar jau galime palyginti pirmojoje ekspozicijos salėje matytus senojo akmens amžiaus žmonių apyvokos daiktus ir šios epochos pabaigoje gyvenusių žmonių inventorių? Jūs teisūs - skirtumas akivaizdus.
Per palyginti neilgą laiką žmonės praturtino savo buitį įvairiausiais daiktais ir įrankiais. Jau mezolito pabaigoje imta naudoti naują akmens apdirbimo techniką - paviršiaus gludinimą. Pildami smėlį ir vandenį, sukamaisiais judesiais pirmykščiai meistrai išgaudavo norimą daikto formą, glotnų paviršių, be to, ilgainiui išmoko akmenį ir pragręžti. Tiesa, jau tada žinota, kad titnago uolienoje gręžtinės skylės padaryti nepavyks - ji bematant suskiltų. Gludinti akmens dirbiniai, ypač kirveliai, buvo naudojami ir neolite, ir vėliau, iki kol buvo įsisavinta geležis. Tad iš viso tokie daiktai žmonių buityje egzistavo apie kelis tūkstančius metų.
Žvejyba akmens amžiuje
Neolitas - tai vėlyvasis akmens amžius, laikotarpis, kai Lietuvoje buvo pats šilčiausias klimatas, koks tik yra buvęs per pastaruosius keliolika tūkstančių metų. Didžiuliuose ežerynuose ir upėse buvo gausu žuvies - net kelis metrus siekiančių lydekų!
Jų medžiojimas - žuvavimas - buvo žinomas jau tūkstančius metų, tačiau tik neolito laikais pakrantes nusėdo žvejai su žeberklais, šakėmis, bučiais ir tinklais. Daugumai tuometinių šeimų žuvis buvo pagrindinis baltyminio maisto šaltinis.
Luotelis iš Šventosios
Norėtume atkreipti jūsų dėmesį į vieną iš puikiai išlikusių penkių tūkstančių metų senumo radinių - nediduką medinį luotelį, arba kitaip - skobtinę valtelę. Jį mokslininkai aptiko Šventojoje, stačiai įsmigusį į ežero dumblą. Per tiek laiko įlinko luotelio šonas, aptrupėjo figūrėle puoštas jo priekis.
Tai - pagražinimo detalė, išduodanti, kad galbūt šis medžio kūrinys nebuvo tik vaikams žaisti skirta didelio luoto imitacija. Nors galėtų pasirodyti, kad uosiniais ar ąžuoliniais luotais priešistoriniai žmonės yrėsi tik aplink savo gyvenvietes, tyvuliuojančių ežerų pakrantėmis, ir teieškojo žuvingų plotų, vis dėlto luotai akmens amžiuje buvo ir viena pagrindinių transporto priemonių. Įsivaizduokite - jais siauromis lagūnomis per nepilną savaitę buvo galima nusiirti net 100 kilometrų!
Žemės ūkininkystės pradžia
Ar pavyksta atpažinti šiuos daiktus? Gal yra tekę kažkuo panašiu naudotis dirbant žemę? Šioje ekspozicijos dalyje norime jus supažindinti su pačių pirmųjų žemdirbių, nusprendusių užsiauginti maistui tinkamų augalų, pirmykščiais padargais.
Seniausios žemdirbystės ir gyvulininkystės užuomazgos Lietuvoje galbūt siekia neolito epochos pabaigą, tačiau neabejotinų šios veiklos pėdsakų atrandame tik kiek vėliau, bronzos amžiuje. Neolito gyvenvietėje jau aidėjo prijaukintų gyvulių balsai, kur ne kur žvingavo veisiami galvijų, smulkiųjų raguočių ir kiaulių jaunikliai. Žmonių gyvenime atsirado nuolatinė vis pasikartojančių darbų rutina, kuri lydi mus iki pat šių dienų.
Menas ir tikėjimas akmens amžiuje
Kaip seniai žmogus turi poreikį meninei saviraiškai… Jau keliasdešimt tūkstančių metų! Gerokai seniau, nei buvo išrastas lankas su strėle ar žvejo žeberklas. Vizualieji menai ir estetika pasaulyje žinomi jau nuo paleolito, o Lietuvoje meno istorija skaičiuoja dvyliktą tūkstantmetį.
Pažvelkite į šią dirbinėlių įvairovę. Tai - neolito gyvenvietėse rasti kūriniai iš gintaro, kaulo, rago ir molio. Visai kaip ir šiais laikais, anuomet kurti akį traukiantys papuošalai, amuletai, sagutės. Asmeniniam naudojimui žmonės išsiskaptuodavo laimę nešantį talismaną, o ypatingoms progoms tuometiniai menininkai pagamindavo ir vieną kitą toteminę skulptūrėlę ar magišką apeiginę lazdą. Šie išskirtiniai radiniai yra tik maža to margos pasaulėžiūros laikmečio dalis. Dabar galime tik paspėlioti, kokius dar iki šių dienų nebeišlikusius akmens amžiaus puošybos elementus iš gėlių, medžio, odos ir dažų naudojo mūsų proprotėviai.
Briedžių Briedė
Pats įstabiausias archeologinis radinys Lietuvoje - į jus viena akimi paslaptingai žvelgianti Briedžių Briedė. Jai penki tūkstančiai metų, ir ji - liudininkė tų laikų, kai žmogus garbino Žvėrių viešpatį. Tuometiniame gūdžiame neolito miške briedis ir elnias buvo patys didingiausi gyvūnai.
Dėl to tiek Europoje, tiek Azijoje pirmykščiai žmonės garbino šiuos girių milžinus, gaminosi įvairias juos simbolizuojančias skulptūrėles, figūrėles, dėjo jas prie palaikų laidodami genties žiniuonius, o dangaus skliauto žvaigždynams net suteikė Briedžio vardą.
Nuo akmens prie bronzos amžiaus
Tęskime kelionę laiku sukdami į dešinę, didžiulių keramikinių akmens amžiaus puodų link. Mintimis nukeliavę jau septynis tūkstančius metų, žengiame į paskutinį šios epochos tūkstantmetį, kai žmonės dar nė nenutuokė, jog greitai, atsiradus pirmiesiems metalams, jų gyvenimas visiems laikams pasikeis.
Keramika
Retas kuris tokio dydžio indų turime šiuolaikiniame būste, tiesa? Ir tai - ne milžiniški gėlių vazonai. Tai indai, liudijantys apie pagaliau visiškai sėslų akmens amžiaus žmonių gyvenimo būdą.
Puodų dydis mums daug pasako ir apie bendruomenės ūkio dydį, poreikį apsirūpinti maisto atsargomis ilgam laikui gausiam žmonių būriui. Tik pagalvokite - nulipdyti, išdegti tokį puodą reikėjo turėti neeilinių įgūdžių, o juos reikėjo perimti ir perduoti iš kartos į kartą.
Žmonių atvaizdais puošta keramika
Ar jau pastebėjote, kad vienas iš šių milžiniškų puodų - ypatingas? Ant jo šono yra iki tol neregėtas ornamentas keramikos puošyboje - virvelėmis įspaustas žmogaus atvaizdas!
Atidžiau įsižiūrėję į piešinį, išvysite gausybę detalių: dangaus horizontą ir lietų, kurio taip laukta prieš keturis tūkstantmečius dirbtuose laukuose. Taigi tai - seniausios siužetinės dailės pavyzdys. Archeologai, remdamiesi įvairiose kitose akmens amžiaus kultūrose rastais radiniais, spėja, kad žmogaus ir kitų ornamentų kompozicija tokiuose puoduose įprasmina kasdienes pirmykščio žmogaus viltis, susijusias su žemės derlingumu, dievų ir dvasių malone.
Kirviai ankstyvuoju metalų laikotarpiu
Nors priėjome akmens amžiaus pabaigą ir iki šiandienos mums dar liko keturi tūkstančiai metų, užmeskime akį į vieną seniausių įrankių visos žmonijos istorijoje - kirvį. Jo forma per daugelį metų šiek tiek keitėsi, ir tik dabar buvo pradėti gaminti grakštūs gludinti akmeniniai kirviai.
Žmonės, susipažinę su pirmaisiais metaliniais dirbiniais, ėmė iš akmens imituoti metalinio lieto kirvio formą ir net išgludinti netikrą „liejimo siūlę“. Štai čia archeologai jau tvirtai gali teigti aptikę įrodymų, kad žmogaus noras siekti įvaizdžio, turėti išskirtinių brangių daiktų ir pasipuikuoti prieš kitus atsirado jau anuomet, o gal ir dar anksčiau.
Ankstyviausi metaliniai dirbiniai
Įsivaizduokite, kaip turėjo jaustis žmogus, pirmą kartą išvydęs nematytos materijos daiktą - metalinį kirvį! Koks tai turėjo būti stiprus įspūdis iki tol pažinus tik kelias kietas medžiagas - akmenį, medį, ragą. Prieš keturis tūkstančius metų mainų keliais, jau užsimezgus kontaktams su pietiniais kaimynais, į mūsų teritoriją atkeliavo pirmieji metaliniai daiktai. Į juos mūsų protėviai mainydavo gintarą, vašką, žvėrių kailius. Per vėlesnius kelis šimtus metų vietos meistrai sužinojo, kaip apdoroti vario lydinius, ir patys pabandė tai padaryti. Nuo tada imta dirbiniais prekiauti su kaimynais iki pat Skandinavijos ir Kaukazo.
Metalų liejimo pradžia
Štai - pats tikriausias įrodymas, kad tam tikru metu Lietuvoje gyvenę žmonės nusprendė nebesikliauti vien mainais su svetimtaučiais prekeiviais ir ryžosi metalinius daiktus gamintis patys. Molinės liejimo formos, aptinkamos piliakalniuose, mus nukelia beveik tris tūkstančius metų atgal.
Jos mokslininkams padeda ne tik išsiaiškinti, iš kokių metalų gaminti daiktai - ietigaliai, smeigtukai, žiedai - ir kokios jie buvo formos, bet ir nustatyti galimus to laikotarpio tarptautinius ryšius. Liejimo formų, skirtų labai panašiems kirviams, randama ir į Vakarus, Švedijoje, ir į Rytus - prie Volgos upės. Archeologai kelia klausimą, ar mūsų krašto meistrai perėmė tik įgūdžius, ar tuos tūkstančius kilometrų atkeliavo ir patys meistrai, kurie mokėjo gaminti tokius kirvius?
Laidojimo urnose laikai
Kad su metalų atėjimu į Lietuvos teritoriją įžengė nauji laikai, archeologai gali tvirtai teigti ne tik spręsdami iš keleto liejimo formų ar žalvarinių smeigtukų. Juntamai pasikeitė ir žmonių buitis, ir aplinkinio pasaulio platumo suvokimas, ir net pasaulėžiūra.
Bronzos amžiuje mirusiuosius imta laidoti visiškai kitaip nei iki tol: nedegintų palaikų laidojimą pakeitė kremacija. Spėjama, kad tai nebuvo tiesiog pokyčių bendruomenėse metas, visas šias naujoves greičiausiai atnešė naujakuriai iš svetur. Įvairių ritualų palydimi mirusieji buvo sudeginami, jų palaikai pilami į urnas ar duobutes, apdedami akmenimis, taip tarsi apsaugant kapą. Kartais kapas buvo įgilintas urną įkasant į žemę, o kartais - ant kapo supilamas nedidelis kauburys. Taip atsirado pirmieji pilkapiai - laidojimo paminklai, naudoti iki pat geležies amžiaus pabaigos.
Piliakalniai
Likus keliems tūkstančiams metų iki mūsų eros pradžios, Lietuvoje ėmė plisti naujas gyvenvietės tipas - kuo aukštesnė kalva, apjuosta tvoromis, grioviais ir pylimais. Taip, tai - didingieji mūsų piliakalniai, kurių turime per 900, čia jų išsidėstymo tankis pats didžiausias iš visų Baltijos regiono šalių.
Piliakalniai pradėti pilti dar bronzos amžiuje, kai žmonės ėmė justi poreikį saugoti savo turtą. Tokias įtvirtintas gyvenvietes žmonės kūrė ir vis pakartotinai naudojo pustrečio tūkstančio metų, net iki viduramžių. Svarbi buvo ne tik piliakalnio kalvos viršūnė, bet ir jo įtvirtinimų sistema, papėdėje buvusi gyvenvietė.
Lipkime į antrąjį ekspozicijos aukštą, kur tęsime kelionę žengdami jau į mūsų eros laikus - geležies amžių.
Senasis geležies amžius
Patys pirmieji mūsų eros šimtmečiai visoje Europoje persismelkė Romos imperijos įtaka. Gerai, kad mūsų teritorija buvo ganėtinai toli nuo Pietų Europoje įsibėgėjusių kovų, užkariavimų, tautų kraustymosi. Čia gyvenę žmonės patyrė teigiamą įtaką, įsitraukę į didžiulį prekybos tinklą.
Pajūrio gyventojai rinko Baltijos bangų išmestą gintarą. Jų tikslas buvo išsikeisti šį Baltijos turtą į Romos monetas, metalų žaliavą ar papuošalus. Mainytis gėrybėmis jie jau galėjo visomis kryptimis, buvo užmegzti ryšiai su svetimkalbiais prekeiviais iš visos Europos.
Vietinės baltų bendruomenės skirtinguose regionuose pamažu ėmė išsiskirti savo papročiais, puikuotis kitokiais drabužiais ir papuošalais, puoselėti skirtingas laidojimo tradicijas.
Emaliuoti dirbiniai
Spindintis žalvaris jau kelis šimtmečius puošė baltų bendruomenes, ir ilgainiui šiais blizgiais papuošalais jau galėjo dabintis vis įvairesnio statuso žmonės.
Tačiau kartą prekeivis iš savo kelionių į pietus grįžo užantyje laikydamas tai, ko čia gyvenę žmonės dar nebuvo matę - spalvotus papuošalus! Tai buvo įspūdingos žalvarinės segės su raudonu, oranžiniu, mėlynu emaliu dengtomis detalėmis. Nors vietos meistrai netruko išgauti iš prekeivių paslaptį, kaip tokios spalvos dirbinia...