Kiekviena tauta turi tradicinius patiekalus, o vien išgirdus dažno pavadinimą iš karto būna aiški jo kilmė. Tačiau žydai daugelį amžių gyveno įvairiausiose pasaulio kraštuose, tad jų virtuvė, priklausomai nuo regiono, šiek tiek skiriasi.
Žydų Virtuvės Tradicijos Lietuvoje
Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovė Audronė Pečiulytė įsitikinusi, kad Lietuvoje turbūt nėra miesto ar didesnio miestelio, kuriame kadaise nebūtų gyvenę žydų. Pasak A. Pečiulytės teigimu, kalbant apie tradicinius žydų valgius svarbu tai, kad jų virtuvę, skirtingai nei krikščionių, reguliuoja religija.
Pasak istorikės, Kašruto taisyklėse labai griežtai nurodyta, ką galima valgyti ir ko ne, kaip gaminti. „Toroje nurodoma, kad nevalia ėriuko virti jo motinos piene“, - sako A. Pečiulytė. Istorikė dar sykį pabrėžia vieną svarbiausių jų virtuvės taisyklių: „Mes įpratę ant mėsos patiekalo uždėti grietinės šaukštą ar pieniško padažo. To religingi žydai niekada nedarys.“
Pieniški patiekalai žydų virtuvėje, A. Pečiulytės patikinimu, mažai kuo skiriasi nuo lietuvių. Jos manymu, taip galėjo susiklostyti žydams gyvenant Lietuvoje dar nuo XV amžiaus. Anot jos, labai dažnai per šią šventę žydai valgo lietinius su varške, o „kurie nuo mūsiškių skiriasi tik tuo, kad į varškę pridedama labai daug razinų ir užpilama šviežiomis trintomis uogomis arba uogiene“.
Saldūs lietiniai - Izraelyje dažnas pusryčių patiekalas. Bet žydai, pašnekovės teigimu, kaip turbūt visos tautos, kepa ir daug kitokių blynų. Lietuviški bulviniai blynai ir tradiciniai žydiški skiriasi ne tik tuo. Visų pirma, ankstesniais laikais Lietuvoje buvo įprasta blynus kepti kiaulių taukuose, o kiaulienos nevalgantys žydai naudojo aliejų.
Dar, pasak istorikės, žydai į bulvinius blynus pritarkuoja daugiau morkų, tad ir skonis būna visai kitoks. Kepa ir kitų daržovių blynus - pavyzdžiui, kopūstų. Labai daug blynų žydai kepa prieš pat Naujuosius metus švesdami šviesų šventę - Chanuką.
Jie turi būti tiesiog permirkę aliejuje, ir ši kulinarinė tradicija, istorikės teigimu, susijusi su stebuklingu nutikimu, kai nugalėję priešus žydai grįžo į Jeruzalės šventyklą, kurioje aliejus, skirtas šventyklos aliejinei lempai uždegti, buvo išniekintas. Šventykloje žydai rado tik vieną tinkamos naudoti alyvos indą ir jo turėjo užtekti dienai, tačiau užteko aštuonioms.
Pasak A. Pečiulytės, žydų vištienos sultinys vadinamas legendiniu, turinčiu antibakterinių savybių. Vienas iš patiekalų, kurį gamino tiek žydai, tiek lietuviai, buvo iš Šiaurės Vokietijos atkeliavęs kugelis. Ji tikina: „Jeigu ir mes pridėtume daug morkų, vištų taukų, pamatytume, koks plokštainis būtų geltonas, skanus.“ Populiarus žydų virtuvėje ne vien bulvių, bet ir makaronų plokštainis. Apskritai, istorikės pastebėjimu, žydų virtuvėje naudojama daug morkų.
A. Pečiulytė sako: „Man labai gražus paprotys, kai ant Naujųjų metų, švenčiamų rugsėjį, stalo būtinai yra supjaustytų ir šiek tiek karamelizuotų morkų. Griežinėliai primena pinigėlius ir yra tarsi linkėjimas, kad kiti metai būtų sotūs ir turtingi.“ Gardus ir kitas Lietuvos žydų patiekalas - šiek tiek apkepti obuoliai, apibarstyti cinamonu ir būtinai apipilti medumi.
Svarbu, anot A. Pečiulytės, kad žydai nedraudžiama vartoti alkoholį - yra košerinė degtinė, vynas, kiti gėrimai. Tradicinę žydų mitybą reguliuoja ir kiekvieną savaitę nuo penktadienio vakaro iki šeštadienio vakaro švenčiamas šabas.
Jo metu, pasak A. Pečiulytės, „vadinasi, mėsą reikia pagaminti taip, kad jos nereikėtų pjaustyti“. Į prabangesnius patiekalus su vištiena dėdavo ne tik daržovių - bulvių, morkų, bet ir džiovintų abrikosų, razinų, medaus. Toks troškinys vadintas tsimesu.
A. Pečiulytė tęsia pasakojimą: „Yra patiekalų, kurių per šabo šventę negalima valgyti. Pavyzdžiui, draudžiama šabo dieną lupti kiaušinį. Tas pats ir su žuvimis. Per šabą draudžiama jas rakinėti, ieškoti kaulelių - tai jau laikoma darbu. Tad ir žuvų patiekalus reikia paruošti be kaulų. Vienas iš būdų - vadinamoji gefilte žuvis. Kitaip tariant, įdaryta.“ Istorikė pateikia kaip geriausią įrodymą: „Lietuvoje populiariausia žuvis, kurią įdarydavo prieškariniai žydai, buvo lydeka.“
Žydų Kultūros Įvykiai Lietuvoje
2020 m., paskelbti Vilniaus Gaono Ir Lietuvos žydų istorijos metais, Kauno žydų bendruomenei padovanojo naujų bičiulių ir partnerių. Vienas jų - tai KĮ “Kauno santaka”, parengusi “Muzikinį Kauno gidą istorinėmis žydų trajektorijomis”. Buvusių žydų pastatų ir kitų objektų istorijas pasakojo visažinė gidė dr. Marija Oniščik.
Be galo malonu, kad į šį koncertą, kuriame gyvai grojo Robertas Lozinskis ir Anna Szałucka, o įraše, skambėjusiame kaip gyvas atlikimas, Nathan Cheung, organizatoriai pakvietė Kauno žydų bendruomenės narius. Kviečiame į unikalų koncertą liepos 31 d. 17:00 val. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje - “Mes”.
Šiaulių krašto žydų bendruomenė visus kviečia liepos 24 dieną dalyvauti Akmenės kultūros namuose (Sodo g. Konferencijos metu savo vaikystės prisiminimais dalinsis Šiaulių krašto žydų bendruomenės nariai Frida Šteinienė ir Josifas Buršteinas, apie Akmenės krašto žydų kapinių skaitmeninimą kalbės jaunieji projekto kūrybinės stovyklos dalyviai, o Šabato saldumynų gamybos paslaptis išduos Daumantas Todesas.
Po konferencijos vyksiančiame Žydų turgelyje, kurį rengia Šiaulių krašto žydų bendruomenė, bus galima ne tik pamatyti tradicinius litvakų saldumynus, bet ir smagiai pasiderėti, o pasiderėjus - įsigyti ir paragauti.
Lietuvos ir Indijos Draugystė
Rusnėje įteiktas apdovanojimas “Už nuopelnus Indijos ir Lietuvos draugystei”. Gandhi ir Rusnėje augęs H. Kallenbachas susipažino Pietų Afrikoje 20 amžiaus pradžioje. Gandžio ir Kallenbacho draugystė įamžinta garsaus skulptoriaus, a.a. Romo Kvinto, sukurtame paminkle, kuris 2015 metais buvo atidengtas Rusnėje, ant Atmatos upės kranto.
Šeštadienį V. Toleikiui įteiktas apdovanojimas - sumažinta šio paminklo kopija. Būtent taip - “sielos dvyniu” - H. Kallenbachą vadino M. Gandis. Apdovanojimas už Lietuvos ir Indijos ryšių skatinimą teikiamas antrą kartą. Laureatą atrenka visuomeninė asociacija Lietuvos ir Indijos forumas.
H. Kallenbachas gimė 1871 metais Žemaičių Naumiestyje. Netrukus šeima įsikūrė Rusnėje. Jo tėvas turėjo nedidelę lentpjūvę, sėkmingai prekiavo mediena. H.Kallenbachas baigė Tilžės gimnaziją, pasirinkęs architekto profesiją mokėsi Karaliaučiuje, Meklenburge, Štutgarte, Miunchene.
1896 metais H. Kallenbachas išvyko į Pietų Afriką ir iki 1906-ųjų sėkmingai dirbo architektu Durbane bei Johanesburge. 1904 metais H. Kallenbachas susipažino su M. Gandžiu, ėmė jį remti finansiškai, kartu rengė taikias protesto akcijas ir jose dalyvavo. Jis tapo ir Gandžio pasaulėžiūros sekėju.
Už savo lėšas H.Kallenbachas šalia Johanesburgo nupirko nemažą žemės sklypą ir ten įkūrė rašytojo Levo Tolstojaus vardu pavadintą sodybą. 2021 metais bus minimos 150-osios H. Žemaičių Naumiestyje gimęs ir Rusnėje augęs H. Kallenbachas Pietų Afrikoje tapo artimiausiu M. Laba.
Kiti Įvykiai ir Asmenybės
Šiandien ilgamečiui LŽB ir Vislniaus sinagogos Minjano nariui Mejer Leib Zelceriui sukanka 90 metų. Liova jgimė Kaune, mokėsi žydų gimnazijoje. Prasidėjus karui, šeima pasitraukė iš gimtinės ir atsidūrė Uzbekijoje. Grįžęs į Lietuvą Liova baigė Vilniaus universitetą, įgijo ekonomisto specialybę. Išėjęs į pensiją jau 20 metų yra aktyvus Vilniaus sinagogos Minjano narys. Puikiai moka melstis, prireikus, prašomas praveda maldą.
Parlamentaras Emanuelis Zingeris dėl tendencingai pateiktos informacijos, kurioje didžiąją informacijos dalį sudarančių liudininkų metami kaltinimai partizanui Juozui Lukšai-Daumantui dalyvavus Lietūkio garažo žudynėse, kreipėsi į tarptautinę naujienų agentūrą „Jewish Telegraphic Agency“.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės tinklapis www.lzb.lt kreipėsi į kaunietį Chaimą Bargmaną, gerai pažinojusį J. Lukšos-Daumanto šeimą ir paprašė papasakoti, ką jis žino apie J. Ch. Bargman‘as gimė Kaune žydų šeimoje, kurioje buvo šnekama jidiš, jis pats šia kalba šneka iki šiol.