Trečdalį gyvenimo žmogus praleidžia miegodamas. Aštuntadalį - valgydamas. Tai gana didelė gyvenimo dalis, kurią reguliuoja ne tik fiziologiniai organizmo poreikiai, bet ir psichika. O kai imame gilintis į žmogaus jausmus ir troškimus, daug kas pasirodo esą visai ne tai, kas iš pirmo žvilgsnio regisi. Todėl jeigu pasiryžote sulieknėti, prieš paskelbdami karą maistui, pamąstykite, kodėl jūsų apetitas daug stipresnis nei norėtųsi. Kitaip tariant - ką iš tiesų reiškia jūsų nenumaldomas noras valgyti, arba - kas sukelia jums nuo kūdikystės pažįstamą čiulpimo poreikį, kuriam taip sunku atsispirti.
Emocijos ir valgymas
Kartais žmogui tenka patirti stiprius jausmus, kuriuos jam sunku ištverti. Dažniausiai jis jų net neatpažįsta. Ir neišreiškia. Paprastai tai būna negatyvios emocijos, kurių norisi kuo greičiau nusikratyti. Žmogus sako "Jaučiuosi blogai", tačiau negali suformuluoti, kokį būtent jausmą ir dėl kokios priežasties išgyvena.
Jeigu mes nesugebame diferencijuoti ir įvardyti savo emocijų, tuomet negalime ir nieko su jomis daryti - psichologų terminais tariant, adekvačiai reaguoti, o paprasčiau kalbant - "suvirškinti" ir išmesti į šiukšlių dėžę. Tuomet vieninteliu būdu "reaguoti" dažniausiai tampa kramtymas: pakramtai - ir, rodos, palengvėja. Valgymas ramina, suteikia malonumo, nukreipia dėmesį. Jeigu žmogus negali apdoroti savo emocijų, tuomet jis pasirenka apdoroti maistą.
Taigi jeigu norą valgyti jums sukelia emocijos, prieš atidarydami šaldytuvą, išbandykite toliau aprašomus būdus, kurie gali numalšinti sukilusį apetitą. Atkreipkite dėmesį, kuris iš šių metodų jums veiksmingiausias - tai padės suprasti, kokius jausmus slepia alkis. Kai žmogus įsisąmonina savo emocijas, jis tampa pajėgus ir su jomis susitvarkyti.
Nerimas
Žinoma, jeigu jums gresia realus pavojus, turite imtis saugumo priemonių. Tačiau jeigu realių problemų neegzistuoja, o jūs vis tiek nerimaujate, neskubėkite valgyti. Pirmiausiai susikurkite aplink save saugumo zoną: pagulėkite šiltoje putų vonioje (lyg kūdikis motinos įsčiose), įsisukite į šiltą pledą, pažiūrėkite į akvariumą, pamedituokite. Galbūt alkis atleis savo gniaužtus arba pakaks išgerti raminamosios arbatos.
Kaltė
Psichologai mano, kad persivalgydami mes savotiškai save baudžiame (pvz. - "Tu niekada nebūsi graži!"), simboliškai išperkame nesąmoningą kaltę. Sugalvokite sau naudingesnę bausmę. Pavyzdžiui, prieš valgydami išvalykite grindis. Darykite tai kad ir dešimtį kartų per dieną.
Agresija
Aktyvus maisto naikinimas padeda išreikšti paslėptą įniršį. Maistą mes pjaustome, kramtome, ryjame... Pabandykite, užuot naikinę maistą, sunaikinti ką nors kita. Pavyzdžiui, pusvalandį pažaiskite smiginį ("dartsą"), daužykite bokso kriaušę, kapokite malkas arba rauskite žemę. Agresijos atsikratyti padeda ir sportas.
Nuobodulys
Maistas, ypač saldus, turi "malonumo medžiagų" ir pakelia mums nuotaiką. Malonumas burnoje padeda slopinti nuobodį, kompensuoja įspūdžių stoką. Laikykitės taisyklės: vos tik kyla alkis, užsiimkite įtraukiančia veikla, kaip antai kryžiažodžių sprendimas, kompiuterio žaidimai, įdomus filmas ir t.t.
Nuoskauda
Paprašykite draugo ar draugės, kad jis kantriai išklausytų jus bent penkiolika minučių. Kas kartą, kai užsinorite valgyti, skambinkite "savanoriui" ir nuodugniai išdėstykite, kas, kur ir kada jus įskaudino. Jeigu jūsų pasakojimas ir nesuvirpins klausytojo širdies, "butinės psichoterapijos" seansas jums vis tiek bus naudingas. Galbūt po penktojo "seanso" jūs suprasite, jog per dažnai įsižeidžiate dėl niekų.
Kūno poreikiai ir alkis
Iki šiol minėjome atvejus, kai valgyti reikalauja psichika. Tačiau dažnai kalorijų primygtinai prašo mūsų kūnas. Kiekvienas sveikas žmogus jaučia padidėjusį apetitą po gero sekso, fizinio darbo, moterys - nėštumo metu. Be šių situacijų, kūnas dar gali pats stimuliuoti maisto poreikį šiais atvejais:
Per didelis kūno svoris
Ne veltui sakoma, jog riebalai reikalauja riebalų. Dideliam svoriui ir poodiniam riebalų sluoksniui išlaikyti reikia atitinkamo kiekio energijos. Panašiai kaip vis didėti linkęs biurokratinis aparatas, riebalinės ląstelės nuolat reikalauja vis daugiau darbo vietų ir vis didesnio atlyginimo...
Per mažas kūno svoris
Jeigu, laikydamiesi dietos, jūs visą laiką galvojate tik apie maistą, jūsų kūnas daro tą patį. Todėl nuolat jūsų kontroliuojamas apetitas bet kurią akimirką gali nutrūkti nuo grandinės. Dažniausiai tai nutinka moterims, kurios saugo kūno svorį mažesnį, nei iš tikrųjų jis turėtų būti pagal jų kūno konstituciją. Populiariai ši būsena vadinama Barbės sindromu.
Gamta nepripažįsta tuštumos
Jeigu realiame gyvenime mums ko nors trūksta, maistas tampa lengviausiai prieinama priemone šią tuštumą užpildyti. Su tokiu "netikru" alkiu kovoti labai sunku - mat jį sukelia giluminiai mūsų asmenybės poreikiai. Kad juos patenkintume, turime kaip reikiant padirbėti su savimi. Kartais tam prireikia ir psichologo paramos.
Nebrandumas
Kiekvienam iš mūsų kartais norisi pabūti vaiku: prisiglausti prie mamos, pasijusti saugiam, už nieką neatsakingam. Mes trokštame primityvaus, vaikiško malonumo jausmo, ir kad mūsų už tai niekas nebaustų. Tokį troškimą psichologai vadina oraliniu - burnos, mat jis susijęs su svarbiausiu kūdikių poreikiu žįsti pieną iš motinos krūtinės ir jausti palaimą.
Žmones, kurių oralinis poreikis pernelyg stiprus, psichologai vadina infantiliais, arba nebrandžiais. Tai dažniausiai itin impulsyvūs asmenys. Jiems trūksta valios nekišti į burną (kaip kūdikiui žinduko) kąsnio, cigaretės ar taurelės, vos tik kas nors vyksta ne taip, kaip norėtųsi. Beje, nuomonė, jog rūkymas malšina apetitą, iš dalies yra teisinga: šitaip viena regresyvaus elgesio rūšis pakeičiama į kitą.
Sekso trūkumas
Daugelis žmonių nesustodami ryja maistą kompensuodami seksualinių santykių nebuvimą. Ir ne todėl, kad jie negali palaikyti šių santykių fiziškai, o todėl, kad seksualinėje srityje juos varžo kompleksai ir draudimai.
Kartais tokie kompleksai kyla ne iš požiūrio į seksą, o iš socialinės nebrandos - tai yra iš psichologinio nepasirengimo tam, kas paprastai susiję su seksu: atsakomybė už partnerį, šeimos sukūrimas ir vaikų auginimas. Seksualinio malonumo pakaitalu tampa malonumas kramtyti. Patarimas šiais dviem atvejais gali būti tik vienas: suaugti. Įveikę savo infantilumą, nesunkiai numesite ir nereikalingus kilogramus. Brendimas reiškia kantrybės, valios ugdymą ir realų savo gyvenimiškųjų tikslų bei sugebėjimų vertinimą.
Egzistencinis vakuumas
Taip, taip, nesistebėkite: tokie, regis, tolimi svorio temai filosofiniai reikalai gali trukdyti mums būti grakštiems! Dalis žmonių arba niekada neieško gyvenimo prasmės, arba tariasi ją praradę sulig stipriu dvasiniu sukrėtimu. Tai gali nutikti visai nepastebimai. Lygiai taip nepastebimai mes imame pildyti egzistencinę tuštumą maistu. O jeigu valgymas tampa bene pagrindiniu gyvenimo "hobiu", nelieka iš kur pasisemti jėgų jam pažaboti...
Kur rasti gyvenimo prasmę, žemėlapių, suprantama, nėra. Vienas žmogus ją atranda profesijoje, kitas religijoje, trečias augindamas vaikus, ketvirtas rašydamas knygas. Kiekvienas ieško savosios. Bent jau tam, kad šiame pasaulyje nebūtų vien maisto apdorojimo agregatas...
Valgymo sutrikimai
Šiandien visi gerai žino "madingus" valgymo sutrikimus, vadinamus nervine bulimija ir anoreksija, bei pasireiškiančius tuo, kad žmogus nesugeba kontroliuoti maitinimosi režimo, jo apimties ir kokybės. Trumpiau tariant, jis arba persivalgo, arba neprivalgo. Anoreksija dažniausiai būna susijusi su įkyriu siekiu suplonėti ir badavimu, bulimija - su nepasotinamu alkiu ir gausiu valgymu. Pasak jos, sutrikusį santykį su maistu dažnai lemia noras įtikti aplinkiniams, o pagyros, kai žmogui pavyksta numesti kelis kilogramus, sutrikimą tik pagilina. Psichologė taip pat papasakojo, kaip formuojasi valgymo sutrikimai ir kokie ženklai padeda juos atpažinti.
Kaip galima pastebėti valgymo sutrikimus?
- Žmogus nuolat domėsis, kas yra maisto sudėtyje.
- Neužsisakinės kavinėje arba užsisakys tik gėrimą, kuris dažnu atveju bus vanduo, nes neturi kalorijų.
- Daug apskritai kalbės apie maistą, pasakos, ką apie jį sužinojo.
- Sutrikimą turintis asmuo kalbės apie detoksikacijos būdus, daug komentuos savo kūną ir akcentuos trūkumus.
- Gali būti, kad jis intensyviai sportuos, kartais kelis kartus per dieną.
- Apibendrinant, visi pokalbiai suksis apie kūną, jo pokyčius, maistą ir sportą.
- Žinoma, valgymo sutrikimus gali parodyti ir išvaizdos pokyčiai: slenkantys plaukai, lūžinėjantys nagai.
- Dar vienas ženklas - dažnas vaikščiojimas į tualetą.
- Net iš pirmo žvilgsnio nekalta pastaba: „Šiandien daug prisivalgiau - rytoj reikės gerai išjudėti“, - rodo sutrikusį santykį su maistu.
Valgymo sutrikimai - ne tik suaugusiųjų bėda. Kokie ženklai tėvams leidžia suprasti, kad jų vaikas turi problemų?
- Dažnai vaikams valgymo sutrikimai pradeda formuotis tuomet, kai ir tėvai turi ne visai sveiką santykį su maistu.
- Tėvai turėtų skirti dėmesio tam, kaip jie patys kalba apie maistą.
- Mitybos sutrikimus, kol atžalai nėra keturiolikos metų, yra gana lengva pastebėti, nes vaikai dažniausiai neslepia, tiesiog atsisako kažko valgyti.
- Pavyzdžiui, nenori mėsos arba cukraus, o kartais priešingai - ima persvalgyti.
- Jų svoris ima kisti: sparčiai krenta arba priešingai - auga.
- Galima rasti slepiamų pakuočių, saldainių popierėlių - stalčiuose, po lova.
- Vaikas valgo arba per mažai, arba per daug, daug kalba apie maistą.
- Žmonėms, kurie turi sutrikusį santykį su maistu, ši tema yra labai svarbi.
- Jie nuolat galvoja koks bus kitas patiekalas. Jeigu tai pastebime vaikų kalbose, tai jau gali būti ženklas.
Patarimai tėvams
- Visi suprantame, kad įvairius standartus formuoja žiniasklaida ar socialiniai tinklai, tačiau sutrikimų šaknys yra giliau.
- Tėvai dažnai „išmoko“ nepasitikėti siunčiamais signalais: neleidžia dėvėti rūbų, kuriuos nešioti norime.
- Valgyti taip pat privalome nustatytu laiku.
- Diena įstatyta į laiko ir taisyklių rėmus, nesivadovaujama intuityviais jausmais.
- Svarbu įsiklausyti į vaikų poreikius, savijautą.
- Jei sako, kad jiems šalta, karšta ar spaudžia batai, vadinasi taip ir yra.
- Žmogus subręsta, o pasitikėjimas kūno siunčiamais signalais lieka neišugdytas. Tada jis savarankiškai ieško, kas padės suprasti save.
- Jeigu nuo mažens patikėtume vaiku, jo pojūčiais ir mokytume klausytis kūno signalų, žiniasklaida bei socialiniai tinklai prarastų nemažą dalį įtakos.
Kaip išdrįsti pasakyti šeimos nariui, kad komentarai apie maistą, kūną ir valgymo įpročius „man nepatinka“?
- Turi būti labai stiprus ir surasti žmonių, kurie tave palaiko.
- Sąmoningai vaikas, tikriausiai tai gali pradėti sakyti tik trylikos- keturiolikos metų ir visgi tokio amžiaus vaikai dar yra priklausomi nuo tėvų.
- Taigi, visiška laisvė ateina išėjus iš namų.
- Išvažiavus studijuoti, dirbti yra lengviau pradėti kalbėtis.
- Tačiau, kol visgi tenka gyventi namuose, tol galbūt reikėtų nekritikuoti, o tiesiog laikytis savo ir žinoti, kad tėvai ne visada kalba tiesą.
- Reikia suprasti, kad ir jie gali klysti.
Ar yra galimybė gauti nemokamas psichologo paslaugas?
Kalbant apie valgymo sutrikimus, dirbantis ar besimokantis žmogus turi teisę į nemokamą psichologinę pagalbą. Yra valgymo sutrikimų centras, „kompleksinės paslaugos šeimai“ projektas, bet kuris psicho-sveikatos centras, poliklinikos. Taip pat yra galimybės gauti dešimt nemokamų konsultacijų.
Su kokiais valgymo sutrikimais tenka susidurti dažniausiai, o kurių žmonės net nelaiko problema?
Plačiausiai žinomi yra anoreksija ir bulimija, daugiausiai apie juos kalbame, tačiau, pavyzdžiui, anoreksija turi dvi atmainas. Apie jas pradėta plačiai šnekėti paskutiniame dešimtmetyje. Tai ortoreksija ir bikoreksija. Nuo ortoreksijos kenčiančių žmonių tikslas nėra numesti svorio, jie siekia kuo sveikiau gyventi. Šie žmonės patenka į sveikos mitybos „kultą“, siekia atsisakyti „nesveiko“ maisto.
Šokolado gabaliukas, neįeinantis į planą, akimirksniu sukels kaltės jausmą, lyg būtų padaręs didžiulę nuodėmę, gali pasišlykštėti savimi. Taip pat, atsiranda noras nuolat mokyti kitą žmogų. Pavyzdžiui, jeigu nustojo valgyti miltus, būtinai pradės mokyti kitus, kad jų reikėtų atsisakyti. Dažnai to nepastebime, nes patarinėti kitiems yra įprasta.
Bikoreksija dažniau būdinga vyrams, tai galima apibūdinti kaip troškimą turėti labai raumeningą kūną. Šioje mityboje dominuoja baltyminis maistas, jie laikosi labai griežto mitybos režimo. Dažnai, tai laikome dideliu pasiekimu, nors tas žmogus kenčia nuolatinį stresą ir nerimą, dėl režimo ir raumeninės masės kiekio.
Kodėl, net ir suprasdami kūno standartų absurdą, vis tiek esame jų dalis?
Visi esame kolektyvinės bendruomenės dalis, jaučiame norą pritapti. Atsispirti tam yra labai sunku ir vienintelis kelias yra priimti, kad visi esame skirtingi, unikalūs ir tuo ypatingi. Esame reikalingi pasauliui tokie, kokie esame.
Jeigu pastebime, girdime, nujaučiame, kad draugas/draugė rodo valgymo sutrikimų ženklus, simptomus, kaip prieiti, padėti, ko paklausti?
Parodyti rūpestį, nerimą, pasidalinti pastebėjimais t.y. apie kalbėjimą maisto tema, ne meilę sau. Nesakyti, kad tai yra valgymo sutrikimas, tiesiog parodyti, kad tas žmogus yra matomas ir svarbus.
Nervinė bulimija
Valgymo sutrikimas, kai nuolat kartojasi persivalgymo priepuoliai, o po jų - dirbtinai sukeltas vėmimas, viduriavimas, badavimas, laikomasi dietų, intensyviai sportuojama, vadinamas nervine bulimija. Tokie persivalgymo priepuoliai gali kartotis kasdien. Per trumpą laiką suvalgomas didelis kiekis maisto, dažnai kaloringo, nesveiko. Tai dažniausiai daroma pasislėpus. Po to jaučiamas pasibjaurėjimas savimi, kaltės jausmas.
Persivalgymo sutrikimas
Šis valgymo sutrikimas susijęs su psichologiniais dalykais. Savo simptomais persivalgymo sutrikimas panašus į nervinę bulimiją, tačiau tokiam sutrikimui nebūdingas atsikratymo nuo suvalgyto maisto elgesys - sutrikimas nepasireiškia nei badavimu, nei vėmimu ar kitais atsikratymo nuo maisto simptomais.
Persivalgymo sutrikimui būdingi dažni epizodai, kai per trumpą laiką suvartojami dideli maisto kiekiai, savijauta, kad nebegali kontroliuoti mitybos elgesio, gėda ar pasibjaurėjimas savimi bei valgymas tuomet, kai nejaučiama alkio, ir valgymas pasislėpus. Specialistai mano, kad mitybos įpročių sutrikimai, pasireiškiančys persivalgymo priepuoliais, nėra tokie rimti kaip bulimija ir anoreksija. Tačiau persivalgymo pasekmės gali būti labai rimtos. Nuolat persivalgantys žmonės gali būti nutukę, juos dažniau kamuoja diabetas ir širdies ligos, jie dažniau serga sunkia depresija.
Ką daryti?
Norint atsikratyti valgymo sutrikimų, reikia reguliariai maitintis. Reikia nepraleisti valgymų ir maitintis ne rečiau kaip kas keturias valandas. Per dieną turėtų būti trys pagrindiniai valgymai - pusryčiai, pietūs ir vakarienė, tarp jų - 2-3 užkandžiai. Kartais moterys visą dieną užkandžiauja tai vaisiais, tai jogurtais ar vafliais, įsivaizduodamos, kad valgo nedaug ir taip „sutaupo“ kalorijų. Tačiau jos suvalgo pakankamai daug maisto kalorijų atžvilgiu, bet, žinoma, nepasisotina. Juk pietums suvalgytas vištienos gabalėlis su ryžiais ir salotomis turi apie 500-700 kcal, tiek pat kalorijų gauname suvalgę 2 indelius jogurto, 2 obuolius ir 2 džiūvėsius. Sotumo jausmas, suvalgius normalius pietus ir tokius užkandžius, labai skiriasi. O užkandžiaujant neretai suvalgoma daug daugiau.
Labai svarbu valgyti šiltą maistą, nes jis yra sotesnis negu šaltas. Norint įveikti valgymo sutrikimus, reikia dažniau ruošti karštus patiekalus ir patiekti juos ne per mažomis porcijomis, kitaip atsikratyti nuolatinio noro valgyti bus sunku. Jei, praėjus pusvalandžiui ar valandai po pietų ar pusryčių, jau norisi vėl valgyti - vadinasi, pavalgyta nepakankamai. Pavalgyti reikėtų taip, kad sotumas jaustųsi keletą valandų.
Paradoksalu, tačiau valgymo sutrikimų galima pabandyti atsikratyti normaliai išsimiegant. Tuo tarpu nuolatinis neišsimiegojimas gali išprovokuoti nuolatinį alkio jausmą. Jeigu miegama nepakankamai, kraujyje padaugėja hormonų, kurie didina apetitą, ir mažėja tų hormonų, kurie slopina apetitą. Taip ilgainiui sutrinka sotumo jausmas.
Valgymo sutrikimų tipai ir jų požymiai
| Valgymo sutrikimas | Požymiai |
|---|---|
| Nervinė bulimija |
|
| Nervinė anoreksija |
|
Jei alkis yra nevarginantis, svoris nedidėja, - nereikia dėl to jaudintis. Susirūpinti reikia, jei noras užkandžiauti yra sustiprėjęs, ilgokai tęsiasi (daugiau nei savaitę), o ypač jei dėl to didėja svoris ar vargina nuolatinės mintys apie maistą - tuomet reikėtų susirūpinti.