„Ar mano žmonės neturi duonos? Tada leiskite jiems valgyti pyragus“, - ištardama šiuos žodžius, Marija Antuanetė tapo kone labiausiai pasaulio istorijoje cituojama moterimi. Nors gali būti, kad ji niekada šių žodžių nebuvo pasakiusi. Bet kokiu atveju ši citata labai tinka nupiešti Marijos Antuanetės paveikslą, kuris toks buvo formuojamas dar jai gyvai esant. Iš tiesų realybė yra kur kas sudėtingesnė. Marija Antuanetė nebuvo šaltakraujis Prancūzijos aristokratijos simbolis.
Maria Antonia Josepha Joanna gimė 1755 m. lapkričio 2 d. Kaip buvo įprasta aukštajai aristokratijai, ją privatūs mokytojai mokė moralės ir religijos. Būdama septynerių, šiuose rūmuose Marija susipažino su Wolfgangu A. Mozartu. Atvykusi į Versalį 1770 m., vos 14-os metų Marija turėjo susituokti su Liudviko XV sūnumi, metais už ją vyresniu Liudviku Augustu, kuris, beje, buvo jos antros eilės pusbrolis. Nuo pačios pirmos dienos karališkoji santuoka tapo skandalinga. Tačiau jau greitai plačiai pasklido žinia, jog nieko neįvyko.
Nėra žinoma, kodėl nebuvo įgyvendinta ši pareiga. Po ketverių metų nuo vestuvių, 1773 m., netikėtai mirė Liudvikas XV. Jo sūnus Liudvikas Augustas tapo karaliumi Liudviku XVI, o jo žmona - karaliene.
Kai 19-metė Marija Antuanetė tapo karaliene, ji pasidarė tikra dvaro žvaigždė. Bet prancūzai valdovės nemylėjo. Maža to, kad Marija Antuanetė nebuvo prancūzė, ji dar ir prastai kalbėjo prancūziškai. Žmonės ją įžeidžiamai vadino „austriškąja“ ir „Madam išlaidomis“. Karalienės reputaciją menkino ir įvairūs gandai bei už jos nugaros aristokratų rengiamos intrigos. Kad karališkoji pora iš tiesų gyveno prabangiai, nėra abejonių. Pinigų švaistymą rodė šventės, įvairios ceremonijos, nuolatinis Versalio rūmų ir aplink esančių parkų gražinimas.
Reputacija ir apkalbos apie karalienės seksualinius nuotykius taip pat buvo Marijos Antuanetės juodinimo dalis. Tuo metu apie neva karalienės paleistuvystę, prostituciją, išlaidavimą ir ekstravaganciją netgi kurti pamfletai. Valdovei kliuvo ir už tai, kad karališkoji pora ilgą laiką nesusilaukė palikuonių. Sunku pasakyti, kiek tiesos tame yra, bet sakoma, kad prireikė net septynerių metų, kol Marija Antuanetė ir jos vyras Liudvikas XVI pasiryžo pradėti bendrą seksualinį gyvenimą.
Tačiau mokslininkai teigia, kad pagrindinė ilgalaikio nevaisingumo kaltininkė buvo ne Marija Antuanetė, o jos vyras Liudvikas XVI, kuris dėl įgimtos ligos ir vėlyvo fizinio brendimo nesugebėjo atlikti sutuoktinio pareigos. Vis dėlto 1777 metais, padedant gydytojams, karališkoji pora susilaukė dukrelės Marijos Šarlotės Terezės, o vėliau ir kitų vaikų. Susilaukusi vaikų Marija Antuanetė tapo rūpestinga motina bei gera žmona.
Ji visada gyveno labai prabangiai, buvo išlepinta ir niekada nežinojo tikrosios pinigų vertės. Teigiama, kad Marija Antuanetė, apkaltinta išlaidavimu, atsakė: „Kaip man žinoti, kad šalis papuolė į krizę? Nuolat, kai aš prašydavau pinigų, gaudavau dukart tiek, negu man reikėdavo“.
Visuomenei net nebuvo svarbu, kad vėlesniais valdymo metais Marija Antuanetė daugiau pinigų skyrė labdarai ir vargingųjų šeimų vaikų šalpai, o ne asmeninei prabangai. Dėl Prancūzijos ekonominės krizės apkaltinta Marija Antuanetė 1793 m. spalio 16 d. buvo nukirsdinta revoliucionierių. Nukirsta karalienės galva buvo demonstruojama džiūgaujančiai miniai, o kūnas palaidotas masinėje kapavietėje.
Vėliau jos palaikai buvo perlaidoti Paryžiuje, Burbonų karališkosios dinastijos laidojimo kriptoje. Kiekvienas rūmų klerkas galėjo paaiškinti, jog deimantinės diademos kaina yra niekai, lyginant su šalies biudžetu, o palaikyti nepigiai atsieinantį šalies įvaizdį - valdovų priedermė. Deja, kantrybei trūkus, tokių protingų, pagrįstų paaiškinimų nereikėjo, ir karalienė baigė gyvenimą po giljotinos peiliu. Prancūzija išsimaudė savo kraujyje ir atgimė kaip respublika.
Ką valgė partizanai?
Idiliškose partizanų stovyklų nuotraukose matyti rūkstantys dūmai, juodas apanglėjęs puodas virš laužo… taip norisi pakelti puodo dangtį ir užuosti, ką tąsyk partizanai gamino? 1947 m. Tauro apygardos Žalgirio ir Kęstučio rinktinių kovotojų pietūs pakeliui į Atanavo ūkinę operaciją. Ką valgė partizanai? Kas gamino jiems maistą? Kyla daug klausimų. Duomenų apie partizanų maitinimąsi mums teikia nuotraukos, atsiminimai, dienoraščiai ir partizanų rengti dokumentai: produktų lydraščiai, pakvitavimai apie gautus maisto produktus ir kt.
Nuotraukose regime partizanų stovyklas, popiečio akimirkas, kai vaišinamasi į palaukę ryšininkų ar rėmėjų atneštu maistu. Šios nuotraukos padeda įsivaizduoti, kaip atrodė aplinka, kur buvo ruošiamas ir valgomas maistas, bet jos mažai tepasako apie pačius patiekalus. Tačiau pasakodami atsiminimus, partizanai ar jų pagalbininkai, atskleidžia kasdienybę ir, nors ir fragmentiškai, užsimena apie valgį.
Plačiau detalizuoja kelis aspektus: pirma, netikėtas, labai retas progas pavalgyti gausiau ir išskirtinio maisto (pvz. rėmėjos atnešto pyrago); antra, kasdienio maisto, kuris vargu ar būtų valgomas esant kitokioms aplinkybėms, skurdumą (pvz. Pačių partizanų tvarkomi dokumentai - maisto produktų lydraščiai, pakvitavimai - suteikia informacijos kas, kada ir kokią auką - piniginę ar maisto - paaukojo partizanams, taigi tai parodo partizanų racioną.
Pakvitavimo dokumentuose dažniausiai fiksuojami šie produktai: lašiniai (rūkyti), kiaušiniai, kviečiai, sviestas, sūris, bulvės, kumpis. Apsirūpinti maistu buvo vienas iš didžiausių partizanų rūpesčių, kartais jis savo pavojingumu prilygo kovinėms operacijoms. Lietuvos ūkininkai kiek galėdami rėmė, tačiau išmaitinti partizanų kariuomenę buvo nelengva. Todėl partizanams neišvengiamai teko griebtis ir pasiturinčių gyventojų arba kolektyvinių ūkių rekvizavimo.
Partizanų vadovybė siekdama, kad maisto ir kitų būtiniausių pragyvenimo priemonių nusavinimas netaptų plėšikavimu, reikalavo išduoti gyventojams pažymas, kuriose būtų nurodyta, kas, kiek ir kokiais tikslais konfiskuota. Partizanų ūkio apskaita buvo vedama gana drausmingai. Kiekvieną mėnesį buvo pildomos formos apie gautas pajamas: paramą, konfiskavimą, rekvizicijas ir baudas.
Visa tai, kas įgyta pinigine ar natūrine forma, taip pat ir maistu, padėdavo ne tik išlaikyti partizanų dalinius, bet ir pasirūpinti besislapstančioms partizanų šeimoms. Pavyzdžiui, Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės Mindaugo tėvūnijos Laisvės dalinys 1949 m. Dainavos apygardos partizanai pietauja. Kovų pradžioje telkėsi dideli kovotojų būriai - iki 100 ir daugiau vyrų, kuriems reikėjo ne tik slapstytis, bet ir pavalgyti.
Telktis į didelius būrius buvo labai pavojinga ir kėlė keblumų dėl apsirūpinimo maistu, todėl laikui bėgant partizanų būriai skaidėsi į mažesnes grupeles. Prie partizanų štabų buvo steigiami Ūkio skyriai, kurie turėjo aprūpinti kovotojus maistu, tvarkyti materialinių gėrybių apskaitą ir užtikrinti jų paskirstymą: „Prie štabo įsteigiau ūkio skyrių, kurio viršininku paskyriau Jūrininką. Šis skyrius neturėjo jokių kitų pareigų. Ūkio skyrius įsigijo pastotę ir maždaug kas naktį važinėdavo maistauti [t. y. rinkti maisto].
Pagrindiniai maisto produktų šaltiniai - rekvizuoti maisto produktai ir aukos. Rekvizuoti buvo stengiamasi pirmiausia iš tarybinių ūkių bei įmonių, kooperatyvų, kolchozų, kolaboravimu įtariamų asmenų ir vėliausiai - iš eilinių piliečių, jiems išaiškinant, kokiu tikslu rekvizicija vykdoma. Pvz. per 1946 m. antrą pusmetį Lietuvoje buvo užpulta 90 pieninių ir kooperatyvų.
Nusavintas maistas tekdavo ne tik partizanams: pvz., 1949 m. Jurbarko apskr. partizanai vien per rugpjūčio mėnesį tremtiniams ir kaliniams nusiuntė 17 siuntinių ir 340 rub. Savivaliavimas buvo griežtai draudžiamas, už jį partizanai buvo baudžiami. Tauro apygardos partizanų dokumentuose nurodoma, kad maistu ir drabužiais apsirūpinama iš vietinių gyventojų, daugiausiai imant iš bolševikus palaikančių asmenų. 1945 m. Daug žmonių rėmė partizanus ir su jais dalinosi paskutiniuoju savo kąsniu, tokius žmones partizanai vadino auksinės širdies, „šeimininkai yra vargšai žmonės, tiesiog elgetos, tačiau jų širdys - auksinės. Jie nieko neturi, skarmalais apsivilkę, sukrypusioj, supuvusioj trobelėj (jei ją dar taip būtų galima pavadinti) gyvena, tačiau jie sutinka atiduoti mums paskutinį savo duonos kąsnį“.
Bet būta ir tokių, kaip rašo Lionginas Baliukevičius-Dzūkas, kurie nors ir turėdami maisto nenori jo pasidalinti su kovotojais: „Štai mažas pavyzdys. Neseniai buvom užėję pas vieną žmogų maisto. Ūkininkas jis neblogas, bolševikiškai tariant, „buožė“. Paprašėm pas jį mėsos. Žmogus mums pasiūlė kriaukšlį duonos ir pradėjo dejuoti, jog visiškai nieko neturi. Pasirodo, turėjo 6 kiaules ir keliasdešimt paukščių. Žinoma, mes patys paėmėm keletą kalakutų, tačiau reikia įsivaizduoti, kad jis savo širdyje mus prakeikė, pasmerkė, galbūt ir greito galo linkėjo.
Šis apakęs žmogelis dreba dėl vieno kito kilogramo mėsos, kai mes, partizanai, nesijaudinam dėl savo gyvybės, dažnai pastodami kelią istrebiteliams ir NKVD-istams, atvažiuojantiems iš to žmogaus reikalauti pyliavų. Jis dreba dėl savo skatiko, kai mes paaukojam viską ir savo turtą numetėm kaip nudėvėtą pirštinę. Bijodami būti demaskuoti, partizanai vis rečiau vykdydavo stambias valstybinių įstaigų turto rekvizicijas.
Teko pasikliauti gerų žmonių parama, tačiau išvargintas kaimas mažai kuo galėjo padėti. Pasak partizanės Juzefos Ličkutės, kasmet buvo vis sunkiau ir rizikingiau gauti maisto. Partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą globojusi Elena Palubeckytė pasakoja: „Nelengva buvo paskutiniais metais gauti ir maisto. Kol suubagauji po kaimus… Žmonės nelabai norėdavo duoti. Eini eini prašydama. Pas kiekvieną neužsuksi, eini tik pas patikimus.“
A. Ramanauskas-Vanagas taip pat ne kartą yra užsiminęs: „[…] šiliniai partizanai judėjo nedaug, bet buvo drausmingi, blaivūs ir tiesiog nepaprastai nuoširdūs ir teisingi. Apsirengę jie buvo prastai, maistas dažniausiai taip pat labai menkas. […] pristigdavo maisto ir būdavo priversti žygiuoti į kaimus pamaistauti. Tuo metu maitinomės gana blogai, nes maisto atsargos neturėjom. Valgydavome tai, ką pavykdavo kartkartėmis primaistauti. Rinkti maisto labai nenorėdavome, nes stengėmės kuo mažiau rodytis apylinkėje. […]
Nors Taugirdo gyvenimo sąlygos buvo labai žiaurios, tačiau jis niekuomet nesiskųsdavo ir buvo linkęs geriau badauti ar pasitenkinti nors vieną kartą per dieną užvalgydamas to maisto, kurį gaudavo iš skurstančios šeimos.“ Dažnu atveju partizanams teko balansuoti tarp išlikimo ribos, tą patvirtina ir Justino Lelešiaus-Grafo prisiminimai: „Nė nepasijuntame, kai jau ketvirta valanda po pietų. Viskas gerai, tik nuo vakar pietų dar nieko nevalgėme. Jau gerokai išalkome. Vienas iš mūsų vyrų išėjo ieškoti, gal ką nors sumedžios. Po mažos valandėlės grįžo nešinas pieno ir duonos.
Vyčio apygardos Žygaudo būrio partizanų pietūs miške, XX a. Lietuvos partizanai stovykloje ant laužo gamina maistą. 1945 m. per Pietų Lietuvą iš Vokietijos į Rusijos gilumą buvo masiškai varomi gyvuliai, šių galvijų vilkstinės buvo menkai apsaugotos, tad partizanai dažnai pasinaudodavo galimybe apsirūpinti mėsa. Tai fiksuoja A. Ramanauskas-Vanagas: „Kai stovyklavome Varčioje, senojo geležinkelio pylimu Alovė-Varėna taip pat buvo varomos karvės ir avys. Nutarėme pasinaudoti proga ir apsirūpinti didesnėmis mėsos atsargomis. […]
Mūsų stovykloje buvo kvalifikuotas mėsininkas, jis skersdavo galvijus visoms stovykloms. Tačiau darėsi vis šilčiau, ir daugiau galvijų pjauti nebuvo galima - mėsa greit gesdavo. Karves teko laikyti gyvas, jas ganyti. Buvo paskirti partizanai piemenys, kartais ganyti tekdavo už bausmę. Vėliau karvėms buvo užtverti gardai, kuriuose jas šerdavom žole.“ Atrodo neįtikėtina, kad taip kovų pradžioje atrodė partizanų gyvenimas - stovyklos miške su gardais gyvuliams ir net savu mėsininku skerdiku!
Čia pat stovykloje, kur buvo gaminamas maistas, buvo užmaskuotas šulinėlis, jame statinaitėje buvo laikoma papjautų gyvulių mėsa. Kurį laiką Varčios miške (Alytaus r.) stovyklavusiems partizanams pavyko išspręsti maisto klausimą, greičiausiai karvių ir avių mėsa buvo pagrindinis jų patiekalas. Tačiau stovyklos su gyvuliais garduose buvo įmanomos tik pradžioje, nes taip atvirai veikti buvo labai pavojinga. Partizanų kapelionas Justinas Lelešius-Grafas papildo mintį, kad partizanai kamuojami alkio pamiršdavo ir saugumą: „Begyvendami pabaigiame maistą, priversti jo ieškoti. Išeiname medžioti. Bolševiko juodmargė jau mūsų žinioje. Kol dar tamsu, šokame į darbą, per dvi valandas karvė sutvarkyta, nebijome nė kratų.
Vėliau partizanams iš stovyklų persikėlus į požeminius bunkerius, buvo įrengiamos plytos-viryklės, dar - vadinamieji primusai arba mažos krosnelės, kuriomis patalpa buvo apšildoma, džiovinami šlapi drabužiai bei gaminamas maistas. Ilgametė kovų patirtis ir gyvenimas bunkeriuose parodė, kad krosnelei kūrenti geriausiai tinka išdžiūvę ėgliai, nes jie mažiausiai skleidžia dūmų. Maisto atsargas sandėliuodavo bunkeryje po gultais ar lentynose. Lietuvos partizanai miško stovykloje. XX a. Šventes pagal išgales ir sąlygas gana kukliai švęsdavo pas rėmėjus, sodybų, šalia kurių glaudėsi, šeimininkus, o retais atvejais ir pas artimuosius.
Kartais šventinė nuotaika, vaišės laisvės kovotojus priartindavo prie įprasto gyvenimo, nes bent trumpam pavykdavo sugrįždavo pas artimuosius. Neįtikėtina, bet partizanai turėjo net savo virėjus! Pirmaisiais partizaninio karo metais, kai vienoje vietoje gyvendavo net iki 100 laisvės kovotojų, partizanai turėdavo atskirą virėją. Vėliau gyvenant mažesnėmis grupėmis, šilto maisto partizanai pasigamindavo patys, dažnu atveju maisto ruoša buvo pavedama moterims, kurios su vyrais partizanais dalijosi kovotojo dalia.
Buvo nemažai atvejų kai partizanai bunkerius įrengdavo šalia sodybų ar net pačiose sodybose, tokiu atveju maistą gamindavo sodybos šeimininkai: „Mano ir Kazimieraičio vyrų gyvenimas bunkeriuose iš esmės skyrėsi tik tuo, kad maistą mums gamindavo šeimininkai ir kiekvieną kartą patys atnešdavo į bunkerį. Mums tereikdavo pasirūpinti maisto atsarga žiemai. Ir šitai mums buvo kur kas lengviau padaryti negu Kazimieraičio vyrams. […] Kazimieraičio štabui apsirūpinti maisto atsarga, kurios pakaktų septyniems vyrams, buvo daug sudėtingiau“.
Vanduo - pats svarbiausias maisto komponentas, medžiagų apykaitos ir mūsų gyvybingumo pagrindas. Neretai partizanai savo bunkerius įrengdavo prie upių, balų, kurios garantavo nenutrūkstamą vandens tiekimą. Partizanai vandenį naudojo iš kaimo gyventojų šulinių, pasak A. Vanago „Vandens parsinešdavome bidonu iš šulinio naktį“, taip pat partizanai savo stovyklose, o kartais ir bunkerių viduje, įrengdavo šulinėlius, kurie negalint išeiti iš bunkerio, kurį laiką galėjo išgelbėti nuo troškulio: „Turėjome dar labiau taupyti ne tik maistą, bet ir vandenį.
Miškas partizanams teikė ne tik prieglobstį, bet buvo ir svarbus maisto šaltinis, čia pat grybai, uogos, riešutai, žolelės. Neatsitiktinai miškas buvo apdainuotas ir partizanų dainose. A. Ramanauskas-Vanagas teigė, kad riešutais galima numalšinti alkį, todėl partizanai nepraleisdavo progos jų prisiskinti į savo duonmaišius, o iš įvairių miško žolelių virdavo arbatą, kuri buvo pagrindinis vaistas gydant peršalimo ligas.
Partizanė J. Ličkutė prisiminė: „Pagrindinės mano pareigos būryje - gaminti vyrams valgį. Miške rinkdavau zuikio kopūstus, iš jų virdavau sriubą. Užkūrus ugnį partizanai pasikepdavo rėmėjų atneštus kiaušinius, bulves. Pienas, sūris ir duona gan dažnai fiksuojami nuotraukose. Šutintuvuose ir katiluose virdavo sriubą.
„Netrukus viename katile jau virė žirnių sriuba, o antrame - bulvės. Visi skaniai pavalgėme. Reikia pasakyti, kad tuometinis Kazimieraičio įgulos maistas buvo apyprastis - dažniausiai vos vos užspirginta bulvių košė, tiesa, įvairiausių grybų košėn dėdavo tikrai nesigailėdami. Lašinius ir duoną tekdavo labai taupyti, nes šiluose žmonės buvo neturtingi, be to, ir parsinešti iš kaimo buvo gana sudėtinga. Košė - kad lengviau būtų nuryti - paprastai buvo valgoma užsigeriant nesaldyta arbata, t. y. virintu vandeniu, į kurį įmesta žolelių“, - taip A. Ramanauskas-Vanagas apibūdino partizanų maistą. Kai neturėdavo iš ko išvirti sriubos, ją atstodavo kava, verdama iš padegintos duonos plutų.
Vasara ir ruduo - gėrybių metas, kai, atrodo, nieko nestinga; obuoliais, uogomis ir daržovėmis gali būti sotus. Kartais partizanai taip pat mėgo pasilepinti ne kasdien valgomu maistu, tad pasigamindavo išskirtinių patiekalų. Partizanai taip pat buvo smaguriai, atneštas medus, pyragas ar pintinė uogų prilygo šventei!
Kitas Dzūkijos partizanas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas rašo: „Man patinka, kad jie turi medaus. Taip mes kasdien 2-3 kartus verdam „kavą“. Taigi medus - ne kasdienis ingredientas, kuris prėsko maisto kasdienybėje suteikė šventiškumo. „Pas Tėvuką gerokai prisibadavom. Jo kruopos ir pašvinkę lašiniai įgriso iki gyvo kaulo. Tad dabar merginos atneštus skanumynus tašom, net ausys linksta.” „[… ] jis buvo atsinešęs didelę pintinę uogų, pyragaičių ir lašinių. Su maistu mums buvo nekaip, tad šiandien turėjom geras vaišes“, - tęsė L. Kardo rinktinės Jono Eidiejaus-Sakalo būrio partizanai švenčia šv. Velykas Narmontų miške. Ką valgysim šiandien? Tai klausimas, kuris laisvės kovotojams buvo labai aktualus.
Trėmimai ir kolektyvizacija pakirto partizanų materialinę bazę, išvargintas kaimas mažai kuo galėjo padėti, todėl sausa duona ar vos užbalinta sriuba - toks buvo kasdienis partizanų maistas.
Duonos kelias Lietuvoje
Dr. „Nėra namų be dūmų“, - mėgstama sakyti. Lygiai taip pat nėra šalies ar tautos be savitos duonos. Duona, kaip ir gastronominė kultūra, keliavo kartu su žmonėmis. Tiesa, kai kurios tradicijos taip ir pasilikdavo uždarose bendruomenių virtuvėse, pastebi gastronomijos istorijos tyrinėtojas Rimvydas Laužikas.
Vis dėlto profesorius sako, kad XVII-XVIII a. Vilniuje, be lietuviams ir lenkams būdingos ruginės ir kvietinės duonos, buvo žydiškų, totoriškų, karaimų, vokiškų, rusėniškų duonos kepinių.
Pavyzdžiui, maltietiškus „pastizzi“ šalia Christine namų Toronte kepdavo nedidelė kepyklėlė. Tai - nesaldūs sluoksniuotos tešlos pyragėliai su įdaru. Portugalijoje svečiavęsi atpažins auksinės spalvos pyragaičius „pastéis de nata“. Apvalūs, traškaus viršaus ir minkšto vidaus riestainiai prieš kelis šimtus metų pirmąkart iškepti Krokuvoje.
Kiekvieną penktadienį kepama mielinė chala, šabo ir švenčių pynė. Sakartvele, kaip ir Uzbekijoje, duonos forma priklauso nuo regiono. Kepykloje „Gruziniška duona“ aštuonerius metus ruošiama pailga, laivelio formos kvietinė ir apskrita duona.
„Biržų duonos“ parduotuvių ir kavinių Vilniuje daugiau nei penkios. Šiandien be šios duoninės, virtusios kavine, jis savo gyvenimo įsivaizduoti nebegali. Įvairios čia ir duonos rūšys. Tamsios, sako, yra populiariausios, maišytos su kvietiniais miltais - mažiau. Perkamiausia kanapinė.
Audronė Bernackienė iš Naujosios Kirsnos kaimo naminę duoną kepa jau 15 metų. Audronė savo duonai ir pavadinimą yra sugalvojusi. „Tai „Bičiulių“ duona“, - sako ji. Audronė kepa „Bičiulių“ duoną „Iškepu didelį kepalą. Man jo būna per daug. Tad aš supjaustau juostelėmis maždaug 5 centimetrų pločio, kartais ir daugiau. Tokius gabalėlius išdalinu“, - pasisako ji.
Audronė pastebi, kad jos mamos kepta duona kitokia nei jos. „Ji man visada sako, kad aš jai ne viską pasakau, todėl jai gaunasi kitokia“, - juokiasi pasakodama Audronė. Raugo „vaikutį“ vežuosi visur, kur keliauju, kur tuo metu gyvenu“, - prisipažįsta A. Bernackienė. Duonos raugo „vaikutis“ pabuvojo ir Švedijoje, ir Olandijoje, ir Danijoje. „Tokios jie neturi. Jų duona kaip mūsų parduotuvėse, ta vadinama „forminė“ - sumuštinių duona“, - paaiškina. Moteriai neteko matyti, kad kas ten užsiimtų kepti naminę duoną.