Duona - tarsi tradicijų puoselėjimas, energijos ir geros savijautos šaltinis. Manau, dažnas su manimi sutiks, kad nėra kito mielesnio kvapo už šviežios, kepamos duonos. Pajutus tą nuostabų, sodrų aromatą, paragavus kvapnios, šiltos duonos, mūsų širdys prisipildo šilumos ir jaukumo, nenusakomas saldumas užlieja visą sielą.
Vienas seniausių patiekalų, ugnies ir žmogaus kūrinys - duona - lietuviams visais laikais buvo ne tik vienas svarbiausių kulinarinių gaminių, bet ir nepakeičiama jų pasaulėžiūros dalis. Ji nuo seno yra skalsos, gerovės, vaisingumo, laimės ir apsaugos nuo blogio simbolis. Jos svarba itin išryškėdavo šventiniu laikotarpiu, per kurį senovės lietuviai duoną laikydavo garbingiausioje stalo vietoje. Nesvarbu, kiek įvairiausių patiekalų besipuikuotų ant mūsų stalo, be duonos - jis tuščias.
Dabar daugelis papročių ir švenčių, gyvuojančių vyresnių žmonių atmintyje, jaunajai kartai nesuprantami, mažai žinomi ar net visai nežinomi. Tai lyg natūrali gyvenimo sričių pakitimo pasekmė, tačiau labai norisi, kad etniniai papročiai, tradicijos, patiekalai kuo ilgiau gyvuotų. Senovėje tešlos užraugimui ir duonos kepimui buvo teikiama sakralinė prasmė.
Šiais laikais duonos svarba dažnai užmirštama, netgi sakoma, kad duona valgoma tik iš bado. Tačiau negalėtume išgyventi be to, ką duona simbolizuoja. Tai, kad ištisus šimtmečius vasario 5 d. švenčiama Duonos arba Šv. Agotos diena, tik įrodo, kad turėtume labiau ją vertinti ir branginti. Per bažnytines apeigas būdavo šventinama ne tik juoda duona, bet ir vanduo bei druska. Tikėta, kad apeigų metu pašventintas duonos gabalėlis apsaugos nuo gaisrų, nelaimių ir nugalės bet kokį blogį. Druska laikoma amžinybės ir nemirtingumo simboliu, nes ji negenda ir nepūva. Visų tautų kultūrose ji vienaip ar kitaip atsispindi tautosakoje bei kasdienio gyvenimo papročiuose, posakiuose, prietaruose. Druska - unikalus gamtos produktas, žmonijos istorijoje užėmęs išties garbingą vietą. Lietuvoje ji nuo seno po duonos buvo antras šventas valgis. O štai vanduo yra gyvybės šaltinis. Tai pati unikaliausia medžiaga žemėje.
Nuo senų laikų Lietuvoje Šv. Agotos dieną daugelyje namų pakvipdavo duona. Ši tradicija pastaraisiais metais atgimė. Vis dažniau kepame ne tik mielėmis ar kepimo milteliais, bet ir natūraliu raugu kildintą duoną. Ilgus šimtmečius duonos kepimas buvo namų šeimininkės - motinos - ne tik pareiga, bet ir garbė. Kepimą nuo seno lydėjo įvairūs papročiai.
Naminės duonos kepimo paslaptys ir receptai
„Gali pasirodyti, kad tai yra sudėtingas, paslaptimi apgaubtas procesas. Bet jį tikrai verta pažinti. Pavyzdžiui, pabandykite išsikepti duoną pagal šį receptą: Inde miltus ir kambario temperatūros vandenį maišykite šaukštu, kol pasidarys grietinės tirštumo masė. Ją uždenkite skepeta ir padėkite šiltai (apie 25 laipsnių temperatūros patalpoje) rūgti 72 valandas (3 paras). Šiltai laikomą raugą kiekvieną dieną lengvai pamaišykite.
Į maišymo indą supilkite išrūgusį raugą (125 ml), miltus ir vandenį. Maišykite, kol bus ne per kieta, šiek tiek lipni masė, ją uždenkite skepeta ir padėkite šiltai rūgti 12 valandų. Dubenyje į išrūgusį maišinį suberkite ruginius ir kvietinius miltus, cukrų, druską, kmynus, įdėkite medaus. Tešlą minkykite rankomis (jas vis pavilgydami vandeniu, kad mažiau liptų) arba spiraliniu maišytuvu.
Jei naudosite maišytuvą, iš pradžių sukite pirmuoju greičiu, kol neliks sausų miltų, tada 3-5 minutes - antruoju, kol tešla taps vientisa. Padarykite norimo dydžio kepaliuką. Jį dėkite į kepimo skardą ir kildykite 3 valandas šiltoje (apie 25 laipsnių) patalpoje. Kai duona pakils, pašaukite į 250 laipsnių orkaitę ir kepkite 15 minučių, kad užkeptų pluta. Tada temperatūrą sumažinkite iki 200 laipsnių ir kepkite dar apie 30 minučių. Iškepusi duona atšoka nuo formos kraštų. Išimkite kepaliuką iš skardos ir apipurkškite vandeniu, kad suminkštėtų pluta.
Iš vakaro iš dalies miltų ir drungno vandens sumaišykite grietinės tirštumo tešlą, supilkite raugą, vėl išmaišykite ir palikite nakčiai. Kitą dieną svarbu neužmiršti atidėti raugo kitam kartui. Tuomet įdėkite druskos, cukraus arba medaus (pagal skonį), kmynų. Bulvę išvirkite, sugrūskite, užpilkite kambario temperatūros vandeniu (apie 200 ml) ir įmaišykite į tešlą, maišydami dar įpilkite miltų.
Tešla turi būti minkštesnė už plastiliną. Minkykite apie 20 min., po to palikite maždaug 3 valandoms šiltai rūgti. Vėliau formuokite kepaliuką ir dėkite į kepimo formą. Kai duona pakils, kepkite ją aukštoje (250-270 laipsnių) temperatūroje 15-20 minučių, kad užkeptų pluta. Po to temperatūrą sumažinkite ir kepkite dar daugiau nei valandą (iškepusi duona atšoka nuo formos kraštų). Duonai iškepus, ant jos uždėkite drėgną drobę ir apklokite pledu. Duonos negalima išmesti. Nevalia duonos dėti padu į viršų.
Duonos kelias Varėnos krašte: edukacija ir tradicijos
Urvikių kultūros centro edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu jaunajai kartai perduodamos senosios duonelės kepimo tradicijos, šiandien itin populiari. Kuriant šią programą ieškota unikalaus naminės duonos recepto ir rinkta iš daugelio variantų. Dabar kepamos naminės su raugu duonos receptas atkeliavo ne iš rašytinių šaltinių. Jį, ateidama dirbti į Kultūros centrą, atsinešė Vida Liaugaudienė.
Tai jos močiutės duonos iš natūralaus raugo receptas, pagal kurį duoną kepė mama, dabar kepa pati V. Liaugaudienė. Šis iš kartos į kartą perduotas naminės duonos receptas tapo pagrindiniu edukacinės programos akcentu, o iškepta duona - dovana, lauktuvėmis, sutinkant svečius ar vykstant kitur.
Naminės duonos kepimo tradicijų puoselėjimas
„Kažkada mūsų šeimoje tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Tėviškėje nuo 19 amžiaus gyveno penkios mūsų giminės kartos. Naminės duonos kepimo tradiciją nutraukė 1946 m. šeimos tremtis į Sibirą. 1956 m. ir aš gimiau ten, Sibire. Grįžusios į Tėvynę po 13 tremtyje praleistų metų, šeimos moterys duonos jau nekepė. Gimtoji sodyba buvo nuniokota, be to, ir kepti jau nebuvo iš ko, niekas neaugino rugių. Mokydamasi kepti duoną, bandžiau atgaminti tai, ką pasakojo močiutė, mama. Klausinėjau vyresnio amžiaus Punios moterų, kurios dar ir po karo namuose kepė duoną. Perverčiau krūvas literatūros apie tautinį kulinarinį paveldą.
Senovėje šeimininkės, iškepusios duoną, pasilikdavo raugo kitam kepimui. „Raugas keliauja iš vieno kepimo į kitą, tai - mano turtas. Seniau moterys stengdavosi raugo niekam neskolinti. Sakydavo, kad rūgštį išneš. Mano duonelė yra gyva, jos kelias iki kepimo ilgas: vakare užmaišau ir šiltai apklosčiusi palieku iki ryto. Rytą išminkau, pakildinu ir formuoju kepalus. Viskas trunka apie 16 val. Pats kepimas trunka apie 3 val. Tai čia mano toks receptas.
Moteris džiaugiasi, kad geriausias jos pagalbininkas šiame darbe yra vyras Petras. Padėti tiesiogiai jis gal ir nepadeda, bet meilę duonos kepimui skatina ir visada randa gerą žodį. „Daug metų valgiau vadinamąją parduotuvės duoną. Bet kai pradėjau kepti savo, tai pirktinė duona man jau netinka. Žinoma, ne visi mėgsta ir tradicinę naminę duoną, tiesiog žmonių skonio receptoriai atprato nuo natūralumo.
Kalbant apie naminės duonos galiojimo laiką, teisingai ją laikant, galima išsaugoti iki mėnesio, tad mano patarimas - nelaikykite duonelės celofaniniuose maišeliuose! Dar blogiau, jeigu juos aklinai užrišite. Duoną laikyti reikėtų vėsiai, lengvai pridengtą. „Nesu profesionali duonos kepėja, kepimo meno niekur nesimokiau, esu savamokslė, ir tai man - ne pragyvenimo šaltinis, ne darbas, o tik pomėgis. Labai tikiuosi šiemet rimtai tuo užsiimti ir gauti tautinio kulinarinio paveldo (dzūkiškos duonos kepimo) sertifikatą.
Duona ir miltai: ką verta žinoti?
Miltai neabejotinai yra vienas universaliausių ir labiausiai paplitusių maisto produktų, puikiai papildančių kasdienį racioną. Miltų įvairovė leidžia juos naudoti įvairiai - tiek saldžiuose kepiniuose, tiek ruošiant padažus ar kitus patiekalus. Pasak „Rimi“ produktų vadovės Dianos Špūrienės, miltus lietuviai daugiausia naudoja kepinių gamybai. „Labiausiai pirkėjai mėgsta kvietinius miltus, kurių nuo viso miltų asortimento parduodame apie 65 procentus. Šie miltai - patys universaliausi. Jie tinka tiek saldiems kepiniams, kurie į namų virtuves dažniausiai sugrįžta rudenį ir žiemą, tiek padažų gamybai, duonos kepimui.
Miltiniai patiekalai - skalsūs, tad jais galima gana nebrangiai pamaitinti visą šeimą. Tai puikus produktas tiems, kurie nori gyventi taupiau. Neretai pirkėjai miltus įsigyja didesnio tūrio pakuotėse, kas jiems leidžia dar labiau sutaupyti“, - sako D. Špūrienė. Be to, norint išvengti produktų švaistymo, svarbu miltus namuose laikyti tinkamai, jog jų neužpultų kenkėjai. Miltus geriausia laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, originalioje pakuotėje arba sandariame inde. Geriausia juos sunaudoti iki tinkamumo vartoti termino pabaigos“, - pataria D. Špūrienė.
Ji priduria, kad šio produkto privalumu tampa didelė įvairovė: „Savo asortimente siūlome nemažai „Rimi“ prekės ženklo produktų, tinkančių glitimo netoleruojantiems, sveikesnių miltų alternatyvų ar tiesiog naujų ir įdomesnių skonių ieškantiems pirkėjams. Iš tokių dažniausiai perkami kukurūzų, migdolų, kokosų arba grikių miltai.
Pasak sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. E. Gavelienės, palankiausi sveikatai yra viso grūdo miltai, tačiau kiekviena rūšis turi savo papildomų naudų. „Viso grūdo miltų gaminiai yra toje pačioje sveikatai palankaus maitinimosi grupėje kaip ir kruopos, tačiau tam, kad nenukentėtų patiekalų įvairovė, viso grūdo miltų patiekalai gali būti vartojami 1-2 kartus per savaitę. Jei miltai yra nerafinuoti, jie turi B grupės vitaminų bei eilę mikroelementų, tarp jų ir seleno, kurio gyvenantiems Lietuvoje žmonėms itin reikia.
Dr. E. Gavelienė pastebi, kad šiuo metu populiarėja gaminiai be gliuteno, tačiau sveikiems žmonėms jo tikrai nereikėtų bijoti, nes tai - įprastas grūdų baltymas: „Yra atskira žmonių grupė, maždaug 1 proc. populiacijos, kurie serga celiakija. Tie žmonės negali valgyti gliuteno turinčio maisto, bet tai genetinė liga, kurią išprovokuoja ne pats gliutenas. Šių pacientų sveikatos ir ilgaamžiškumo užtikrinimui begliutenė dieta - būtina.
"Visur duona su pluta"
Kaip įprasta, įsibėgėjusią vasarą ir rugiapjūtės pradžią spalvingai paryškino tradicinė naminės duonos kepėjų šventė „Visur duona su pluta“. Didžiulė, bet jauki, pagerbianti senuosius papročius ir dovanojanti staigmenų, mielų, įtraukiančių veiklų pasiūlanti visiems, nuo mažiausiųjų iki senolių. „Visur duona su pluta“ organizuoja Miežiškių kultūros centras kartu su ūkininkais, „Radviliškių kaimo kepyklos“ šeimininkais Audrone ir Albinu Kisieliais.
Užgimusi ir kurį laiką rengta Miežiškių seniūnijos kaimuose, nuo 2011 metų šventė vyksta erdvioje, išpuoselėtoje Kisielių sodyboje Radviliškių kaime. Pagrindinė šventės tradicija - duonos ir jos augintojų, kepėjų pagerbtuvės. Ir šiųmetėje šventėje kiekvienas galėjo pamatyti, užuosti, paragauti, išbandyti, suprasti, kaip gimsta duona.
Spalvingoje mugėje savo kūriniais publiką džiugino tautodailininkai ir amatininkai, suvežę gausybę įspūdingų keramikos, medžio dirbinių, tautinių juostų, vilnos gaminių, krepšių, įvairių aksesuarų, papuošalų. Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinio kolektyvas „Trakiškio žolininkės“ dalijosi žoliavimo paslaptimis, mokė ruošti vaistažolių arbatas, leido patirti aprūkymo procedūrą, Nevėžio padalinio duonos kepėjos vaišino originaliu patiekalu - iš ruginės duonos tešlos pagamintais, virtais rauguoliais. Sodybos šeimininkai Kisieliai privirė gardaus kisieliaus ir sočių sriubų.
Visą savaitę kūrybinėje stovykloje dirbo ir šventėje savo kūrinius pristatė medžio skulptoriai Eduardas Titas, Gintaras Varnas, Albertas Valikonis, Dalius Dirsė, Ričardas Ramanauskas, Jonas Dzvėga, Eugenijus Rimdžius, du pastarieji menininkai dar ir čia pat surengė savo darbų parodas. Vaikų sode mažiausieji šventės dalyviai pramogavo, šėlo Burbulų dėdės siūlomose veiklose.
Dar buvo ir šventės vėliavos kėlimas, ir šventės himno dainavimas, ir garbių svečių sveikinimai, ir gausybė padėkų už šventės rengimą, už tradicijų puoselėjimą ir garsinimą. Gerą pusdienį gyventa šviesios šventės nuotaika.
Varėnos krašto lankytinos vietos: kur galima susipažinti su duonos kepimo tradicijomis?
Visai netoli sostinės, pavažiavus automobiliu vos apie valandą, atsidursite Dzūkijos širdyje. Etnografinė sodyba susideda iš namo ir kluono, statytų XX a. pradžioje. Čia sužinosite, kaip šiliniai dzūkai vaikščiojo ,,grybų trobelėm“, žvejojo, medžiojo, koks buvo šilinių dzūkų gyvenimo būdas.
2006 m. Musteikos kaime buvo įkurtas senovinių kelminių avilių bitynas, o aplinkinių miškų drevėse apsigyveno bitės. Muziejuje puikuojasi poeto bičiulis, knygos herojus Drevinukas - vaškinis žmogeliukas pušies gurgučio nosimi.
Lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinis muziejus kaupia, saugo, tiria ir populiarina rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus kūrybinį bei memorialinį palikimą. Aplankius muziejų, galima pamatyti ne tik namus, kuriuose gimė V. Krėvė, bet ir susipažinti su jo kūryba.
Muziejuje eksponuojami akmens, žalvario ir geležies radiniai, XVI - XVIII a. pinigai, buities apyvokos daiktai. Muziejuje susipažinsite su Perlojos archeologine ir istorine praeitimi: gyvenvietės raida didžiųjų kunigaikščių laikais, caro valdžios metais, žymiąja Perlojos Respublika, gyvenimu nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu.
XVII-XX a. architektūros ansamblis. Valkininkų kraštas nuo XIV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams.