Cepelinai - tradicinis lietuvių patiekalas, gaminamas iš virtų tarkuotų bulvių, įdarytų (dažniausiai) mėsa. Jie dažnai patiekiami su grietine, sumaišyta su keptais šoninės gabaliukais, svogūnais, krapais ar sviestu. Cepelinai taip pat dažnai gaminami su grybų arba sūrio įdaru. Nors dėl cepelinų kilmės diskutuojama, lietuviai visame pasaulyje dižkukulius sieja su nacionaline lietuvių virtuve.
Cepelinai Lietuvoje pasirodė prieš 100-150 metų. Jau seniai cepelinai buvo gaminami dviem būdais - iš virtų ir žalių bulvių tešlos.
XVIII amžiaus bulvių patiekalų tyrinėtojas Antoine Augustinas Permentier 1779 m. savo knygoje „Duonos gaminimo iš bulvių būdas“ pristato įvairius bulvių panaudojimo būdus, tarp kurių aprašomas ir bulvių „duonos“ gaminimas. Anot jo, bulvių tešlą apie 1740 m. išrado airiai, pradėję bulves naudoti vietoj kitų daržovių (ropių, moliūgų), kurios, siekiant sutaupyti grūdų ir sumažinti patiekalo kainą, buvo maišomos į duoną. Žalių bulvių tešlos gaminiai populiariausi Šiaurės Vokietijoje.
Pasaulio Cepelinų diena
Amerikos lietuvis Juozas Vaičiūnas 2014 m. įgyvendino iniciatyvą pradėti švęsti Pasaulio cepelinų dieną (pirmąjį vasario sekmadienį) visose pasaulio šalyse. Tą dieną visi skatinami gaminti ir mėgautis cepelinais su savo šeimomis.
Ši šventė, kuri tapo tarptautine, sutapo su Supertaure, kuri paprastai vyksta pirmąjį vasario sekmadienį. Ši diena - tai galimybė kulinariniams stebuklams, pavyzdžiui, kaip Lietuvių klubui Klivlende. Šių metų Pasaulio cepelinų dienai restorano „Gintaras“ šefas Klivlende žada pagaminti šešias skirtingas cepelinų rūšis, įdarytas kiauliena, varške, grybais, jautienos, svogūnų ir šoninės įdaru, lašiša ir cepelinus su sūdyta jautiena, raugintais kopūstais ir sūriu, sukurtus pagal populiarųjį Reuben sumuštinį.
Lietuvių bendruomenė Detroite
Detroitas, kaip ir kiti pramoniniai JAV miestai, pritraukė lietuvių bendruomenę dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir net prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Detroito lietuviai dirbo automobilių gamyklose, kurios buvo pasaulio automobilių gamybos sostinė. Jame vis dar yra „Ford“, „General Motors“ ir „Chrysler“ būstinės. Didžiąją XX amžiaus dalį lietuvių gyvenimas Detroite koncentravosi į pietvakarius nuo miesto centro, dabartiniame Meksikos mieste, aplink svarbiausias įstaigas - Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčią.
Šv. Antano bažnyčia
Šv. Antano Romos katalikų lietuvių bažnyčia buvo pastatyta 1920 m. Pietvakarių Detroite, adresu 1750 25th Street. Didžiulis mūrinis pastatas turėjo du aukštus. Pagrindinė bažnyčia buvo antrame aukšte, o pirmame (žemės) aukšte kažkada veikė lietuvių mokykla. Vėliau ji buvo paversta susirinkimų sale, nedideliu lietuvių muziejumi ir koplyčia, kurioje vykdavo paprastos sekmadienio mišios. Mažėjančiai parapijai nebereikėjo pagrindinės viršutinės bažnyčios; pagyvenusiems žmonėms buvo sunku lipti laiptais. Šalia pastato buvo Lietuvių namai.
Taip pat išlikę architektūriniai elementai, tokie kaip buvusi bilietų kasa, kurioje būtų parduodami bilietai į renginius aukščiau esančioje salėje, scena ir kt. Iš pradžių salę 1921 m. pastatė kairieji lietuviai, kurie nelankė bažnyčios (o religingiems bažnyčia tarnavo ir kaip pasaulietinis klubas bei veiklos centras, nereligingiems reikėjo atskiros institucijos tam). Bent kai kurie nariai buvo komunistai, o naujieji savininkai renovacijos metu aptiko lietuviškų komunistinių medžiagų. Pagrindinė salė dabar naudojama kaip atvira biuro erdvė. Galima tik manyti, kad tada Vernor greitkelis tarnavo kaip fronto linija tarp dviejų priešingų lietuvių grupių: religinės daugumos ir antireliginės mažumos.
Šv. Antano parapija išgyveno savo piką iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai didelis skaičius lietuvių intelektualų elito emigravo į JAV, bijodami sovietinių persekiojimų. Tais laikais bažnyčia buvo per maža susirinkimui ir daugelis žmonių turėjo dalyvauti Mišiose iš lauko. 1985 m. bažnyčia buvo apgadinta gaisro, bet vėliau suremontuota. Iki 2009 m. kasdienės mišios vis dar buvo švenčiamos, du kartus per dieną sekmadieniais. Tačiau 2009 m. kunigas išėjo į pensiją ir liko tik vienos savaitinės lietuviškos sekmadienio mišios. Jokia kita kalba mišių nebuvo, todėl pastatas tapo retai naudojamas. Šiuo metu jis panašus, tačiau religiniai ir lietuviški daiktai, taip pat suolai buvo pašalinti, o patalpos naudojamos mankštos užsiėmimams ir yra nuomojamos specialiems renginiams.
Kita lietuvių veikla Detroite
Į vakarus nuo Šv. Antano bažnyčios Detroite taip pat buvo Šv. Petro lietuvių bažnyčia. Pastate, atidarytame 1921 m. ir uždarytame 1995 m., nėra lietuviškų detalių, nors viešai finansuojamas bendruomenės centras (All Saints Neighborhood Center), veikiantis ten nuo 1997 m., pirmoje patalpoje už įėjimo pakabino keletą istorinių lentelių. Bažnyčia yra medinė, nors vėlyvuoju lietuvių laikotarpiu jos fasadas buvo padengtas plytomis. Tačiau dabar atstatyta originali išorė. Iš tiesų, kuklus pastatas iš pradžių buvo planuotas kaip laikinas, tačiau parapija niekada neišaugo tiek, kad pastatytų savo „nuolatinį“ ir didesnį pastatą. Kaip ir Šv. Antano, bažnyčia turi rūsį (iškastą parapijiečių rankomis), kur lietuviai susitikdavo po mišių. Bažnyčios statulos ir baldai buvo paaukoti Lietuvai.
Toje pačioje vietovėje buvo įsikūręs Dariaus ir Girėno klubas. Daugiausia DP (lietuviai, kurie pabėgo nuo sovietų genocido) valdomas, jis buvo įkurtas 1962 m. ir uždarytas 1996 m., kai baltųjų skrydis ištuštino lietuvių rajonus. Tačiau, skirtingai nei Lietuvių namai prie Šv. Antano bažnyčios, ant šio pastato nieko akivaizdžiai lietuviško neliko, nes jis nebuvo pastatytas lietuvių. Vietoj to lietuviai įsigijo 1914 m. čekų pastatą, todėl jis paprastai žinomas kaip „Bohemijos nacionalinis centras“, ir šis pavadinimas yra ant fasado bareljefo. Kai lietuviai pardavė pastatą, jis buvo naudojamas kaip koncertų salė vis labiau apleistame rajone, kur daugelis aplinkinių namų buvo apleisti.
Dabartinė Detroito lietuvių bažnyčia yra Dievo Apvaizdos, esanti Southfield priemiestyje (255335 West 9 Mile Road). Tiesą sakant, tai ne tik bažnyčia, bet ir pastatų kompleksas, įskaitant didelę renginių salę, lietuvių kultūros centrą, socialinę salę, nedidelį parapijos muziejų, lietuvių šeštadieninę mokyklą ir kelis paminklus. Kompleksą 1972 m. suprojektavo ir pastatė lietuvių-kanadiečių architektas Alfredas Kulpa-Kulpavičius. Pradiniai projektai buvo dar sudėtingesni, tačiau vyskupijos nustatytas išlaidų apribojimas privertė lietuvių bendruomenę teikti pirmenybę funkcijai, o ne detalėms. Todėl bažnyčiai trūksta daugelio kitų didmiesčių pokario lietuvių bažnyčių „etninės didybės“, tačiau viduje vis dar yra daug lietuviškų detalių. Tarp jų yra garsaus dizainerio Vytauto K. Jonyno vitražai ir Jurgio Daugvilos mediniai reljefai. Tarp vitražų įspūdingiausias yra su Šv. Kazimieru. Kompleksas įsikūręs erdvioje miškingoje vietovėje.
Nors bažnyčia ir kiti komplekso pastatai buvo pastatyti 1972 m., parapija yra daug senesnė. Skirtingai nei Šv. Antanas, Dievo Apvaizdos bažnyčia persikėlė kartu su savo bendruomene (du kartus). Jos šaknys yra Šv. Juozapo lietuvių bažnyčioje Detroito centre (9333 Orleans Street). 1949 m. toliau nuo centro buvo pastatyta nauja Dievo Apvaizdos bažnyčia ir ten persikėlė lietuviai. Tuo metu Detroito vyskupas nenorėjo, kad etninė lietuvių parapija toliau egzistuotų, matydamas, kad etninės parapijos pamažu žlunga (likimas, kurį tada jau patyrė daugybė Detroito lenkų parapijų). Tačiau po ilgų diskusijų su Detroito lietuviais vyskupas sutiko, kad Dievo Apvaizdos parapija išlaikytų savo etninį statusą, su sąlyga, kad ją sudarys tik lietuviai, o jos finansinė parama priklausys tik nuo jos parapijiečių. Lietuviai, kurie persikėlė į priemiesčius ir nustojo lankytis mieste, paprastai palikdavo tuometines Detroito lietuvių parapijas (Šv. Antano ir Šv. Petro) ir prisijungdavo prie Southfield parapijos.
Įdomų lietuvišką suvenyrą galima rasti šiurpiai tuščiose Detroito centro gatvėse. Ant pastato Grand River Avenue ir Times Square kampe (Parker-Webb Building) kabo memorialinė lenta su vieninteliu lietuvišku įrašu „Čia gimė Fluxus įkūrėjas Jurgis Mačiūnas“. Angliško vertimo nėra (tai būtų „Čia gimė Fluxus įkūrėjas George'as Mačiūnas“). Iš tikrųjų Jurgis Mačiūnas gimė Kaune, Lietuvoje (1931 m.), ir emigravo į JAV 1948 m. Lentą pastatė Gilbertas Silvermanas, aistringas Mačiūno kūrinių kolekcionierius. Jis turėjo patalpas pastate. Kartą jis nusprendė sukurti memorialinę lentą ir padovanoti ją Kauno miestui, kuriame gimė Mačiūnas; tačiau Kaunas niekada neįrengė lentos ir galiausiai ją grąžino Silvermanui Mačiūno giminaičiai. Tada Silvermanas įrengė ją ant pastato, kuriame turėjo patalpas.
Wayne State universiteto Detroito miestelyje yra Lietuvių kambarys Etninio paveldo pastate, Manoogian salėje. Kambarys iš tikrųjų yra klasė, kambario numeris 288, esantis antrame aukšte. Jis buvo įkurtas 1978 m., svarbiais metais, minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. 60-ąsias metines. Visos jo sienos padengtos freskomis, simbolizuojančiomis Lietuvos esmę. Juose yra pagrindiniai pastatai (tiek išlikę, tiek nugriauti), patriotiniai simboliai, istoriniai vaizdai (pvz., Žalgirio mūšis), efemeriški garsaus lietuvių dailininko M. K. Čiurlionio kūriniai, visi sugrupuoti į tris nuoseklias scenas. Kiekvienos detalės kiekvienoje freskoje paaiškinimai pateikiami anglų kalba. Kambarys, tačiau, nebuvo renovuotas ilgą laiką, todėl kai kurios jo detalės yra apgadintos, o informacinė lenta, kurioje paaiškinamos visos detalės, vis dar skelbia, kad Lietuva yra okupuota sovietų. Į pastatą ir kambarį gali patekti visi, kai viduje nevyksta paskaitos.
Nors Hamtramck tradiciškai laikomas lenkų rajonu, kaip ir daugelis lenkų-amerikiečių rajonų, jame kažkada buvo ir lietuvių bendruomenė. Įmantri Renesanso atgimimo Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia yra lenkų bažnyčia - tačiau ant jos fasado yra bareljefas su lietuvišku herbu (Vyčiu). Taip yra todėl, kad bažnyčia buvo pastatyta 1903-1905 m.
Kita bendra lietuvių ir lenkų institucija prieš galutinį dviejų tautų išsiskyrimą buvo Orchard Lake seminarija. Nors šiandien šį 1910 m. kompleksą sudaro lenkų mokyklos ir muziejai, iki maždaug 1910 m. unikali seminarija buvo skirta apmokyti kunigus platesniam etninių mažumų katalikų bažnyčių ratui, įskaitant slovakų ir lietuvių. Lietuviai paliko seminariją per ar prieš aršų lenkų ir lietuvių konfliktą dėl Vilniaus krašto 1920-1930 m.