Mira yra sakai, gaunami iš miramedžio augančio Egipte. Skysti sakai sunkiasi iš natūraliai įtrūkusio arba įpjauto kamieno ir sukietėja pavirsdami netaisyklingos formos rusvai rausvais gabalėliais. Miros eterinis aliejus ekstrahuojamas iš sakų garų distiliavimo būdu. Senosiose civilizacijose miramedžių sakai buvo naudojami kaip kvepalai, smilkalai, medicinoje.

Miramedžio aliejaus savybės ir poveikis

Mira yra kartaus skonio, todėl hebrajiškai vadinama murr, maror „kartus“. Tai derva, išgaunama iš miramedžių (Commiphora). Afrikoje žinoma per 50 rūšių, tarp kurių ir plačiausiai paplitęs tikrasis miramedis (C. myrrha, angl. Somali myrrh), Abisinijos miramedis - C.

Miramedžiai, botanikų priskirti burserinių šeimai (kaip ir bosvelijos, linalojės, burseros), yra neaukšti spygliuoti medeliai, mėgstantys sausas, lengvas dirvas ir saulę. Šviesiai pilki kamienai kresni, o pagrindinės šakos susivijusios į mazgus su mažomis šakelėmis, kurios baigiasi aštriais spygliais. Šakelės apaugusios smulkiais dantytais lapeliais. Geltonai rausvi žiedeliai pasirodo prieš pat liūtis. Vaisiai - maži rudi rutuliukai.

Miramedžiai auga specifiniuose krūmynuose, besidriekiančiuose sausose šiaurės rytų Afrikos, Somalio, Arabijos, Madagaskaro ir Indijos žemėse. Dėl miros kilmės ir tapatybės kyla tiek pat keblumų, kaip ir dėl frankincenso dervų. Daugelis šiuo vardu vadinamų dervų net nesusijusios su miramedžiais.

Kai kurios dervos, kurių galima nusipirkti kaip miros, yra iš arabinio miramedžio (C. gileadensis) išgaunamas Mekos, arba biblinis, balzamas, įvairios bdelio, kuris kartais būna prikvėpintas, rūšys, parduodamos kaip Rytų Indijos mira, Afrikos bdelis, tamsusis bdelis arba gugulis, dar vadinamas Indijos mira.

Miros derva, kaip frankincensas, tradiciškai renkama du kartus per metus, anksti pavasarį ir rudenį, specialiu įrankiu įkertant medžių žievę. Iš žaizdų ir įtrūkimų teka tirštas stipriai kvepiantis geltonas skystis. Jis ore sustingsta į gintarinius arba rausvai rudus gabalus. Miros „ašarų“ randama įvairaus dydžio, tačiau dažniausiai jos tokios kaip graikinis riešutas.

Iš gabalų distiliuojamas eterinis aliejus, kuris yra tirštas, nuo šviesiai gelsvos iki oranžiniai rudos spalvos, itin šilto balzaminio, saldaus, prieskoninio, kartoko, gilaus aromato.

Pagrindinės savybės:

• Mira - ypač veiksminga priemonė nuo burnos, gerklės ir dantenų uždegimų.
• Ji yra įprasta augalinių dantų miltelių ir dantų pastų sudedamoji dalis.
• Mira gerina virškinimo trakto veiklą ir valo iš organizmo toksinus, mažina dujų kaupimąsi, tonizuoja ir skatina tulžies išsiskyrimą.
• Ji naikina parazitus.
• Mira itin gera odos priežiūros priemonė.
• Ji kaip antiseptikas veikia aknę, bėrimus, niežėjimą ir uždegimus.
• Miros dervos milteliai, tinktūra, eterinis aliejus gali būti tepami tiesiai ant opų, žaizdų ir nubrozdinimų.

Miramedžio aliejaus naudojimas

Parfumerijoje miros aliejus naudojamas kaip kvapo fiksatorius. Miros aliejus - retas iš eterinių aliejų, kuris neturi koncentracijos ribojimų vadovaudamasi IFRA rekomendacijomis, kai naudojamas kaip kosmetikos sudedamoji dalis. Jis naudojamas probleminės odos priežiūrai esant dermatitams, įtrūkimams, nugairintai odai [1, 2]. Miros aliejus sėkmingai naudojamas priemonėse esant sunkiai aknės formai ir uždariems komedonams [5].

Miros aliejus gali būti naudojamas kaip papildoma apsauga nuo saulės apsauginėse priemonėse, kad padidinti jų SPF ir sumažinti neigiamą UV spindulių poveikį [3].

Naudojimo būdai:

• odos priežiūrai - 4-8 lašus eterinio aliejaus sumaišyti su 10 g pagrindo (pvz.
• veido kaukėms - sumaišykite 3 arbat. šaukštelius molio, 3 arbat. šaukštelius vandens ir 5-6 lašus aliejaus kol gausis gana tanki pasta. Užtepkite ant odos ir palikite 10-15 min. Neleiskite visiškai išdžiūti.
• voniai - 4-8 lašus eterinio aliejaus sumaišyti su 1 valgomuoju šaukštu pieno, medaus, jūros arba valgomosios druskos, įpilti į pilną vandens vonią.

Kontraindikacijos: individualus aliejaus netoleravimas. Odos priežiūrai nenaudoti nėštumo metu.

Istorinė reikšmė

Mira (bot. Commiphora myrrha) ir smilkalai (arba frankincensas) etnobotanikų ir istorikų teigimu yra seniausiai naudojamos dervos. Kitos dervos - styrakų, kvapiųjų kanarių (elemio), kopalų, pušų ir pan. Pirmieji smilkalų ir miros keliai driekiasi žmonijos istorijos prieblandoje. Pagal išlikusius mitus ir legendas, šventus dervų medžius saugojusios žiaurios raudonos gyvatės, kurios pašokdavusios į orą ir mirtinai įkirsdavusios bet ką, kas pamėgindavęs bent priartėti prie šventų giraičių.

Smilkalų medžiai augę uždraustuose kalnuose, kuriuos supę miglų sūkuriai ir mirtinas ligas sukeliantys debesys. Prekyba smilkalais ir mira išsiplėtojo maždaug 11 a. pr.Kr. kartu su kelių sistemos atsiradimu ir kupranugarių prijaukinimu. Pirmieji karavanai iš mažyčio žemės kampelio patraukė į plačias šalis su brangiausiu kroviniu - smilkalais. Smilkalų medžiai augo nedidelėje teritorijoje.

Jų gaminami dervų kiekiai buvo riboti, o poreikiai buvo milžiniški. Iš siauro arabų pusiasalio pakraštėlio ir šiaurės rytų Afrikos nederlingos kalnuotos žemės lopinėlio dervas karavanai gabeno į Egiptą, o iš ten jūra į Indiją ir kitas pasaulio šalis. Daugelis to meto miestų, vienas iš jų kanjono uoloje iškirstas nuostabusis Petros miestas, klestėjo ir pasiekė civilizacijos aukštumų dėka turto, kurį jiems nešė prekyba brangiosiomis dervomis.

Apie 1000 m. pr.Kr. daug frankincenso ir miros dervų importavo Babilonas, Asirija, Egiptas, Persija, Roma, Graikija ir Kinija kaip smilkalus šventykloms ir kaip svarbias gydymo substancijas. 4 m.e.a. žlugus Romos imperijai ir Europoje prasidėjus didiesiems genčių judėjimams prekyba smilkalais sumenko, tačiau nemažas jo poreikis išliko dar 300 metų.

Ekologinė svarba ir išsaugojimas

Vakarų pasaulio susidomėjimas smilkalų ir miros eteriniais aliejais, dervomis padeda vietiniams žmonėms atkurti tradicinę prekybą. Smilkalų ir miros medžiai - pagrindiniai augalai, palaikantys trapią dykumos ekosistemą. Daugeliui gilių ir sudėtingų gyvenimo, ekonominių, kultūrinių ir dvasinių tradicijų, susijusių su šiais medžiais, šiandien gresia išnykimas.

Didžiuliai smilkalų medžių plotai buvo iškirsti kultūrinant žemes, malkoms, statyboms, o jauni daigai pjaunami gyvulių pašarui. Rinka dervoms ir jų produktams: eteriniams aliejams, fitoterapijos produktams, maisto papildų ingridientams, nepaprastai auga ir tai taip pat lemia rimtas problemas.

Derliaus rinkimas ištįsus metus, neleidžiant medžiams atsigauti, lemia greitą smilkalų medžių sunykimą ir tai, 2018 m. Olandijos importo centro duomenimis (CBI Ministry of Foreign Affairs), per artimiausius 15 metų sumažins bosvelijų giraites per pusę. Smilkalų medžiai kertami malkoms.

Šiomis dienomis smilkalų ir miros medžiai yra esminiai augalai palaikantys trapią dykumos ekosistemą, o taip pat vietiniams žmonėms, ypač nomadams ir pusiau nomadams, yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis išlaikantis ekologinę pusiausvyrą tarp gamtos ir žmogaus. Daugeliui gilių ir sudėtingų gyvenimiškų, ekonominių, kultūrinių ir dvasinių tradicijų susijusių su šiais medžiais šiandien gresia išnykimas.

Didžiuliai smilkalų medžių plotai buvo iškirsti ar kaip kitaip sunaikinti sukultūrinant žemes, šventi medžiai paprasčiausiai kertami malkoms, statyboms, o jauni daigai sunaudojami kaip pašaras gyvuliams. Somalyje, kuris kažkada tiekė didžiausius smilkalų ir miros kiekius, ir kuris dabar yra vienas iš skurdžiausių kraštų pasaulyje, siekiama užsodinti smilkalų medžiais naujus plotus.

---