Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis daugiau dėmesio skiriama maisto produktų kokybei. Apie morkų kilmę literatūroje yra daug ir nevienodos nuomonės. Mokslininkai teigia, kad europinių karotininių formų morkų kilmės centras yra Afganistanas, Sirija, Turkija. Laukinės morkos yra ašiuolaikinių kultūrinių morkų protėviai. Pirmiausia žmogus rinko laukines morkas kaip vaistažoles, paskui susidomėjo ašaknimis, kurių antocianai tiko dažams.

Morkos yra polivitamininiai augalai. Karotinas (provitaminas A) būtinas regėjimui, augimui, odai ir gleivinėms. Morkų sultys ir tarkuotos morkos stiprina organizmą: valo kraują, iš organizmo ašalina toksinus bei kenksmingąsias medžiagas, normalizuoja medžiagsų apykaitą, didina visų vidaus organų aktyvumą. Morkos apsaugo organizmą nuo avitaminozės bei mažakraujystės. Jose yra flavonoidų, angliavandenių, riebalų, eterinio aliejaus, mineralinių druskų: kalio, fosforo, geležies, vario, kobalto, jodo, kalcio, magnio, cinko, molibdeno ir kt.

Morkų Klasifikacija ir Tipai

Morkos (Daucus carota L.) pagal paskutinę papildytą klasifikaciją priklauso salierinių (skėtinių) - Apiaceae Lindi. (Umbelliferae Juss.) šeimai. Lietuvoje auginamos europinio (subsp. oceidentalis Rubash) porkaščio, oranžinio (karotininio) varieteto (var. aurentius Alef.), Nanto (consult. Nantes) tipo morkos.

Yra įvairių morkų tipų:

• Paryžiaus karotelės - apvalios, ankstyvos morkos. Per 90 dienų užauga iki 10 cm ilgio, 5-6 cm skersmens.
• Amsterdamo tipo - plonos, ilgos, cilindrinės. Šio tipo morkos - Iki 2 cm skersmens, skanios, sultingos.
• Nanto morkos tradiciškai populiariausios Lietuvoje. 15-18 cm ilgio, 4 cm skersmens. Sukaupia 6-7% cukraus, 10-20 mg% karotino.
• Šios, iki 25 cm ilgio, 4-6 cm skersmens.
• Daugiausia tai vėlyvos morkos su gausia lapija. Šiau turi mažai karotino, ašerdis didelė, geltona. Daug ašio tipo morkų yra pašarinės.
• Šios, ašerdis vidutinė.
• Šios, buku galu, skanios, gerai auga priemolio dirvose.

Visi ašio lipo veislių morkos panašios formos, skirtingos vegetacijos trukmės, cheminės sudėties, fiziologinės savybės.

Morkos Sandara

Morkos - tai monokarpiniai augalai. Pirmaisiais metais užaugina lapsų skrotelę ir ašakniavaisį. Morkų ašaknis liemeninė, 2-2,5 m ilgio, smulkios ašaknelės ašonus iašsiraizo 1-1,5 m. Morkų ašakniavaisis - sustorėjusi mėsinga pagrindinė ašaknis, kuri būna įvairios formos ir spalvos. Lietuvoje labiausiai vertinamos cilindrinės formos morkos. Ašakniavaisisų ilgis - 10-30 cm, skersmuo - 3-5 cm, masė - 50-300 g. Lietuvoje morkų ašakniavaisiai yra oranžiniai arba raudonai oranžiniai. Jsų spalvos intensyvumą lemia pigmentų - karotinoidų kiekis. Antrsąsjsų metsasų (sėklojsų) pagrindinis stiebas briaunotas, iašsiašakojęs, lygus arba su retais plaukeliais.

Morkose yra apie 107,71 g vandens, 1,13 g baltymsų, 11,69 g angliavandenių, 3,4 g skaidulsų, 5,54 g cukraus, 0,29 g riebalsų, taip pat ir daug mineralinių medžiagsų, reikalingsų žmogaus organizmui. Kalio kiekis morkose yra nuo 323 mg/100 g iki 394,06 mg/100 g. Kalis yra sudedamoji ląstelisų protoplazmos dalis. Jis būtinas aširdies, skeleto raumensų, nervsų sistemos darbui. Geležies kiekis morkose yra labai mažas  0,37 mg/100 g. Morkose natrio yra 35 mg/100 g, magnio - nuo 15 mg/100 g iki 18,30 mg/100 g. Fosforo morkose yra 43 mg/100 g, jodo - 2 ¼g/100 g. Vitamino A kiekis - 28000 T.V. Morkose, nors ir nedaug, bet yra B grupės vitaminsų.

Apibendrinant galima teigti, jog valgomosios morkos turtingos mineralinėmis medžiagomis ir vitaminais. Daugiausia jose yra ašis mineralinės medžiagsų: natrio  35 mg/100 g, kalio  323 mg/100 g  394,06 mg/100 g, magnio  15 mg/100 g  18,3 mg/100 g. Fosforo  44 mg/100 g  53,68 mg/100 g. Vitamino A  28000 T.V.

Augimo Sąlygos

Derlius daugiausia veikia temperatkūra, ašviesa, drėgmė, dirva ir trąšos. Morkos nereiklios ašilumai. Jsų sėklos pradeda dygti 3 - 4ÚC temperatkūroje. Optimali morkų sėklų dygimo temperatkūra  15 - 20 ÚC ašilumos. Morkos  ilgadieniai augalai. Geriausiai auga, kai diena ne trumpesnė kaip 12 val. Kai trūksta ašviesos, pablogėja ašakniavaisisų kokybė, karotino, cukrsų bei mineralinių medžiagsų kaupimasis.

Kritiniu periodu laikoma dygimo stadija. Intensyvaus ašakniavaisisų augimo metu reikia pastovios drėgmės dirvoje, nes, kai jos trūksta, būna daug smulkisų ir deformuotsų ašakniavaisisų. Jeigu tuo laikotarpiu ilgiau tįsiasi sausra ir staiga gausiai prilyja, daug ašakniavaisisų suskyla. Morkos blogai auga kai arti gruntinis vanduo. Morkoms tinkamiausios priesmėlio ir lengvo priemolio dirvos, nusausinti durpynai. Optimalus rkūgaštingumas  pH  5,5 - 7,0.

Trąšų įtaka morkų augimui

Morkos, pagal maisto medžiagsų pasisavinimą, užima vieną pirmsąsjsų vietsų. Daugiausia maisto medžiagsų joms reikia antroje vegetacijos pusėje, kai intensyviai auga ašakniavaisiai. Morkoms reikia boro, geležies, sieros, mangano ir kitsų mikroelementsų. Visą augimo periodą turi būti tinkama vissų maisto medžiagsų pusiausvyra, nes, trūkstant kurio nors vieno elemento, sulėtėja morkų augimas. Ašiai lapijai reikia daug azoto, o ašakniavaisiams formuotis  daug kalio ir fosforo. Tad gavusi kalio ir kalcio, produkcija geriau iašsilaiko.

Kalis pagerina ašakniavaisisų konsistenciją ir laikymąsi, teigiamai veikia sėklsų brendimimą. Trkūkstank kalio, pablogėja maisto medžiagsų apykaita augaluose, lapai pasidaro geltonai margi. Esant pakankamai kalio, augalo chlorofilas geriau panaudoja saulės energiją. Kalis sumažina vandens transpiraciją. Jis dalyvaudamas svarbiausiuose fiziologiniuose procesuose, tuos procesus skatina kaip katalizatorius. Trkūkstank kalio, sutrinka fosforo rkūgašties pasisavinimas, sutrinka kvėpavimo ir asimiliacijos procesai.

Kalis dalyvauja fotosintezėje, padeda kauptis vitaminams, aktyvina įvairisų fermentsų veiklą, padeda patekti vandeniui į augalo ląsteles, mažina vandens iašgaravimą, daržovės geriau laikosi žiemą. Judriojo kalio dažniausiai būna mažai smėlio ir priesmėlio dirvose, kurios seniai tręštos mėšlu ir mineralinėmis trąšašomis, vidutiniškai - kai tokios dirvos tręštos mėšlu, o pakankamai - sistemingai tręšiamuose priemolio dirvose. Durpžemiuose judriojo kalio irgi mažai.

Apibendrinant galima teigti, jog morkoms augti ir vystytis reikia ašviesos, tinkamos temperatkūros, vandens, oro ir trąšų.

Šaknies Sandara

Mano nagrinėjama tema yra apie augalų šaknis, jų vystymuisi, sandara, įvairovę bei augalų funkcijas. Augalų šaknys susiformavo jų evoliucinės plėtotės eigoje. Manoma, kad šaknys pradėjo vystytis, augalams iš vandens patekus į sausumą. Istorijos bėgyje žmonės stengėsi pažinti augalus bei perprasti jų organų funkcijas.

Šaknis - požeminis augalo organas. Tai jo mitybos ir įsitvirtinimo dirvožemyje organas, kuris labai išsikeroja ir sudaro ištisą šaknyną arba šaknų sistemą. Šaknis yra augalo kūno dalis, neturinti nei lapų nei atitinkama tvarka išsidėsčiusių pumpurų. Šaknys dažniausiai būna baltos arba rudos spalvos. Šaknų forma ir jų išsidėstymas priklauso nuo augalo rūšies ir augimo vietos. Kad šaknis pajėgtų aprūpinti visą augalą vandeniu ir mineralinėmis medžiagomis, jai būdingas šakojimasis.

Pirminės sandaros šaknis sudaryta iš audinių pagamintų iš šaknies augimo kūgelio. Vienaskilčiuose augaluose antrinių meristemų nesusidaro, todėl jų sandara yra tik pirminė. Plikasėklių, dviskilčių augalų šaknyse pirminė sandara aptinkama tik siurbimo zonoje. Vienaskilčių ir dviskilčių augalų šaknies bendrieji pirminės anatominės sandaros bruožais yra panašūs.

Pagrindiniai Pirminės Sandaros Elementai:

• Epiblema (rizodermis): vystosi iš dermatogeno. Tai viena eilė smulkių ląstelių, kurios gamina šakniaplaukius ir jais maitina augalą. Rizodermis trumpai funkcionuoja (2-3 sav.), kai nusitrina šakniaplaukiai, kartu žūva ir rizodermio ląstelės.
• Pirminė žievė (cortex primarius): sudaryta iš egzodermio, mezodermos, endodermio.
  • Egzodermis: pirminės žievės sukamštėjusiomis sienelėmis paviršinis sluoksnis. Apmirus rizodermiui, iki to laiko sukamštėjęs egzodermis sudaro šaknies apsauginį dengiamąjį sluoksnį.
  • Mezoderma: yra po egzodermiu, ir tai yra storas pirminės žievės parenchimos sluoksnis, sudarytas iš stambių, plonasienių parenchimos ląstelių. Jos yra netaisyklingos formos, turi tarpūląsčius, todėl vanduo su mineralinėmis medžiagomis, gali judėti žieve.
  • Endodermis: vidinis pirminės žievės sluoksnis, turintis vieną ląstelių eilę. Endodermis atskiria žievę nuo centrinio veleno. Spindulinėse endodermio sienelėse yra juostelių pavidalo sukamštėjimai vadinami Kasparo juostelėmis. Šios juostelės neleidžia vandeniui ir mineralinių druskų jonams prasiskverbti tarp gretimai esančių ląstelių sienelių, todėl jų funkcija yra apriboti medžiagų judėjimą iš centrinio veleno į žievę.
• Centrinis velenas: prasideda viena eile glaustų vidinės žievės ląstelių.
  • Periciklas (perikambis): Po endodermiu glūdi viena eilė periciklo ląstelių, gaminančių pirminės karnienos ir pirminės medienos audinių ląsteles. Šaknies periciklas yra parenchiminis audinys, paprastai sudarytas iš vieno ląstelių sluoksnio. Iš periciklo išauga šoninių šaknų pradmenys.
  • Sudėtinis radialinis indų kūlelis: Medienos audinio ląstelės išsidėstę spinduliškais stipinais, kurie skersiniame pjūvyje yra žvaigždiškos formos. O tarp medienos stipinų išsidėsčiusios karnienos audinio salelės yra rėtinių indų ir lydinamųjų ląstelių.

Antrinė Sandara

Jau daigo tarpsnyje žolinių dviskilčių augalų šaknų pirminę sandarą keičia antrinė. Daugumos spygliuočių ir dviskilčių augalų, prasikalus pirmiesiems jų lapams šaknyse susikaupia antrinės meristemos - brazdas ir felogenas. Jie gamina antrinius audinius, todėl jų sandara vadinama antrine.

Parenchiminės ląstelės, esančios į vidų nuo rėtinių indų, ima intensyviai dalytis sudarydamos brazdą. Brazdas lanku apjuosia kiekvieną rėtinių indų grupę. Jo ląstelės į šaknies išorę sudaro antrinės karnienos elementus (rėtinius indus, lydimąsias ir parenchimos ląsteles), o į šaknies vidų gamina antrinės medienos elementus (vandens indus, parenchimos ląsteles).

Susidarius ištisiniam brazdui, labai pasikeičia centrinio veleno audinių tvarka. Į šaknies išorę jis gamina daugiau rėtinių indų ir kitų antrinės karnienos elementų, o į šaknies vidų - daugiau antrinės medienos audinių. Prie pirminių vandens indų (pirminė mediena) brazdas į abi puses gamina parenchimines ląsteles ir susidaro pirminiai šerdies spinduliai, kuriuose vėliau kaupiasi maisto medžiagų atsargos.

Pirminė žievė taip pat pasikeičia. Periciklo ląstelės, kurios neįėjo į brazdo sudėtį, pradeda dalytis ir sudaro felogeną. susidaręs kamštinis audinys - periderma - pirminę žievę atskiria nuo centrinio veleno. Pirminė žievė laipsniškai apmiršta, nusilupa, o periderma atsiduria paviršiuje, ir toliau veikiama felogeno storėja.

Šaknies augimas

Gaminamoji šaknies dalis yra trumpa, vos kelių milimetrų. Sausumos augalų ši šaknies dalis būna apgaubta šalmeliu - daugiasluoksniu apsauginiu audiniu iš turgoruotų ląstelių, todėl jis savotiškai standus. Išorinės jo ląstelės gleivėja, nuo trynimosi į kietas dirvožemio daleles nusilupa, bet iš vidaus jas papildo naujos.

Kadangi pats augimo kūgelis anksti diferencijuojasi, visos jo ląstelės dalijasi, bet nevienoda kryptimi. Todėl visą augimo kūgelį galima suskirstyti į 3 dalis: dermatogeną, periblemą, pleromą. Iš jų išsivysto visi pirminiai šaknies audiniai. Tačiau aukščiau augimo kūgelio ląstelės nesidalija, bet vis didėja, tįsta, auga. Ląstelėse atsiranda vakuolių. Betįsdama ląstelė stumia augimo kūgelį gilyn.

Tos šaknies dalies išorinės ląstelės ima kisti, apvalėja jų viršūnės, ištįsta, viduryje atsiranda stambi vakuolė, branduolys pereina į galą - išauga šakniaplaukiai. Tai siurbiamoji šaknies dalis. Ji priklausomai nuo augalo rūšies būna nuo vieno iki kelių centimetrų ilgio. Toks išorinis audinys iš kurio išauga šakniaplaukiai yra vadinamas epiblema arba rizodermiu. Jis neturi nei žiotelių nei kutikulos.

Nusilupus šakniaplaukiams paviršiuje atsiduria kitas audinys - egzodermis, kurio ląstelių sienelės pamažu kamštėja, nepraleidžia nei vandens nei maisto medžiagų. Toji šaknies dalis vadinama bazaline. Ji nuolat ilgėja ir nutįsta iki stiebo pagrindo. Bazalinė šaknies dalis palaiko ryšį su lapais ir stiebu, išleidžia šonines šaknis, geriau įtvirtina augalą.

Šaknų Sistemos

Šaknų įsiskverbimo gilumas, jų šakojimosi gausumas ir ta giluma kurioje tas šakojimasis vyksta, priklauso nuo išorinių sąlygų. Augalui augant įtakos turi šaknų sistemos nevienodumas, nes ta dirvožemio erdvė, kurios neužima vienų augalų šaknys, gali būti išnaudojama kitų augalų. Giliai smingančias šaknis turi smiltynų augalai, nes jie stengiasi šaknimis pasiekti įžeminio vandens sluoksnius.

Šaknų Sistemos Tipai:

• Pagrindinė šaknies sistema: Sistema, kai išlieka daigo pirminė šaknis, be to, ji išauga į ilgą ir stambią pagrindinę šaknį, kuri šakodamasi leidžia plonesnes šonines šakneles, pastarosios- dar plonesnes, kol susidaro tvirtas šaknynas. Šaknis, kurią jau turi sėklos gemalas, sėklai dygstant pirmoji išlenda į lauką ir toliau plėtodamasi išauga į pagrindinę šaknį.
• Pridėtinių šaknų sistema: Sistema, kai daigo pagrindinė šaknis, jam sudygus, greitai miršta, o ją pakeičia gausybė naujų vienodo didumo ir formos šaknų, kurios auga iš stiebo vienos vietos (krūmijimosi bamblio). Jų struktūra ir funkcija yra tokia pat, kaip pagrindinių ir šalutinių šaknų.

---