Žemė - vieninteliai visų mums žinomų gyvybės rūšių namai visatoje. Jos amžius siekia maždaug 1/3 visatos amžiaus.
Žemės Sandara
Jei planetą perpjautume perpus, centre rastume didžiulį skysto metalo branduolį, kurį gaubia skystos uolienų mantijos sluoksnis, o visa tai įvilkta į plonytį Žemės plutos lukštą ir kiek storėlesnę saldaus oro, kuriuo kvėpuojame, plėvelę. Vandenynai, lygumos, kalnai, ledynai, gėlo vandens upės, ežerai. Visus juos šildo gimtoji Žemės žvaigždė Saulė.
Prieš 4,6 mlrd. metų Žemė susiformavo iš mirusios žvaigždės liekanų, kurios susitelkė į didžiulį dujų ir dulkių debesį. Šis pradėjo tankėti, o jo centre susidarė akrecinis diskas. Mažos dalelės pradėjo jungtis į vis didesnius medžiagos fragmentus. Šie kaupdami medžiagą galiausiai virto objektais, kuriuos vadiname planetomis. Šis procesas truko nuo 10 iki 20 mln.
Netrukus, kai Saulės sistema buvo dar labai jauna ir chaotiška, į vos susiformavusią Žemę trenkėsi maždaug Marso dydžio kosminis kūnas. Smūgio būta kolosalaus. Jei smogęs kūnas būtų masyvesnis, jis Žemę būtų sunaikinęs. Daug Žemės medžiagos pažiro kosminėje erdvėje ir pradėjo skrieti orbita aplink sužeistą Žemę. Tais laikais Žemė buvo panaši į pragarą. Maža to, ką nuolat bombardavo asteroidai, meteoritai, kometos. Žemės paviršiumi tekėjo lavos upės, o atmosfera buvo nuodinga gyvybei. Bet netrukus įvyko drastiškų pokyčių. Žemė pradėjo vėsti. Milijonai asteroidų Žemėn nešė vis daugiau vandens. Nors jo, lyginant su kitais junginiais, Žemėje yra nedaug, vis dėlto dabar vanduo dengia 71 proc. Žemės paviršiaus.
97,5 proc. to vandens yra sūrus - gėlas vanduo sudaro vos 2,5 proc. 69 proc. gėlo vandens sudaro ledas ir sniegas, 30 proc. - požeminiai gėlo vandens telkiniai, ir tik apie 1 proc. - antžeminiai vandens telkiniai. 69 proc. to vandens yra atmosferoje garų ir kritulių pavidalų. Upės ir ežerai sudaro mažiau tik apie 0,5 proc. viso antžeminio vandens.
Žemė palaipsniui vėso, paviršiuje susiformavo plonytė pluta. Po skystos uolienos ir toliau judėjo. Tai - vadinamieji tektoniniai procesai. Jie vyksta ir dabar. O Žemės plutą sudaro milžiniškos judančios litosferos plokštės. Ten, kur jos susiduria, iškyla kalnai arba susidaro povandeninės įdubos. Taip atsirado aukščiausia Žemės viršukalnė Everestas (8848 m) ir giliausia įduba Marianai (11 033 m). Vis dėlto, lyginant su Žemės plutos storiu (vidutiniškai 50 km, o svyruoja nuo 5 iki 70 km) tai nėra daug.
Po pluta plyti mantija. Jos storis - 2900 km. Ją sudaro išorinis ir vidinis sluoksnis. Viršutinę dalį sudaro litosfera, astenosfera (šią sudaro mažiau mobili, daugiausiai kieta medžiaga). Vidinė mantija ribojasi su išoriniu Žemės branduoliu, kuris yra 2266 km storio. Po išoriniu Žemės branduoliu - vidinis branduolys. Jis didžiąja dalimi kietas, sudarytas iš geležies ir nikelio lydinio, 1 200 km storio arba 2 400 km skersmens. Palyginimui, jis yra maždaug 70 proc. Mėnulio dydžio, tačiau temperatūra jame nenusileidžia Saulės paviršiaus temperatūrai ir siekia 5700°C.
Magnetosfera: Nematomas Skydas
Žemę gaubia plika akimi nematomas magnetinis laukas - magnetosfera. Jis apsaugo Žemėje gyvenančius organizmus nuo kenksmingų dalelių, atskriejančių iš Saulės ar kosmoso gelmių. Magnetosfera yra glaudžiai susijusi su Žemės branduoliu.
Gyvybė Žemėje egzistuoja dėl to, kad mus saugo magnetinis laukas. Jis veikia kaip skydas nuo nesaugios aplinkos - nuo Saulės sklindančios ir sveikatai pavojingos radiacijos. Už šią apsaugą turime būti dėkingi Žemės branduoliui. Jei jis atvėstų ir sustingtų, intensyvi Saulės spinduliuotė pažeistų mūsų ląsteles, labai pagausėtų vėžinių susirgimų.
Saulės vėjui priešinasi magnetosfera, kuri yra išplitusi daug toliau už atmosferą, todėl Žemėje mes saugūs. Tačiau nuo apšvitinimo nepavyks išsisukti į Marsą keliausiantiems astronautams, mat Marse magnetinio lauko nėra. Pirmieji Marso kolonistai gaus panašią radiacijos dozę kaip ir Černobilį gesinę gaisrininkai.
Atmosfera: Dujų Apvalkalas
Aptarkime ir atmosferą. Tai - dujos, kurias vadiname oru. Orą sudaro 78 proc. azoto, 21 proc. deguonies, 0,9 proc. argono, tik 0,04 proc. anglies dvideginio ir dar mažiau kitų dujų. Žmonės ypač priklausomi nuo apatinio atmosferos sluoksnio, kuris vadinamas troposfera. Virš jos plyti stratosfera, į kurios sudėtį įeina ir ozono sluoksnis, saugantis nuo itin agresyvių Saulės spindulių, kurie vadinami ultravioletiniais spinduliais.
Virš stratosferos, maždaug 50 km aukštyje plyti mezosfera. Ten temperatūra siekia apie -85°C. Maždaug 80 km aukštyje prasideda termosfera. Joje sudega dauguma meteorų. Tačiau atmosfera tęsiasi ir aukščiau. Kraštutinis atmosferos sluoksnis - egzosfera. Ji siekia 10 000 km aukštį.
Saulės Įtaka ir Ateitis
Saulėje vyksta termabranduolinės sintezės reakcija. Yra žinoma, kad už kelių milijardų metų Saulė taps tokia karšta, jog išgarins visas upes, ežerus, vandenynus ir planeta virs didele dykuma. Saulė plėsis ir taip padidės, kad praris Merkurijų ir Venerą, o galbūt ir mus.
Tačiau prieš tai, gerokai anksčiau, mūsų civilizacijai nutiks kitas išbandymas - vietomis susikeis Žemės magnetiniai poliai. Apie visa tai - „Mokslo sriubos“ laidoje. Kai Šiaurė taps Pietumis.
Diana Krivcovaitė. Tolimoje ateityje Saulė taps tokia karšta, jog išgarins visą planetos vandenį - nebelikus upių, jūrų ir vandenynų, Žemė taps milžiniška dykuma. Dar vėliau Saulė taip padidės, jog praris Merkurijų, Venerą ir, galbūt, mūsų planetą. Mokslininkai spėja, kad tai gali įvykti už kelių milijardų metų, bet išbandymas mūsų civilizacijai įvyks žymiai greičiau - versis Žemės magnetiniai poliai.
Žmonės dabartiniu pavidalu Žemėje egzistuoja tik apie 200 tūkst. metų. Tai - 0,004 proc.