Šiandien visas parsidavęs mokslas dirba linkme pakeisti žmonijos mitybos įpročius. Kiekviena valstybės ląstelė sutartinai juda ta linkme. Ne veltui S. Skvernelis reikalavo šios ministerijos.
Štai pasirodo eilinis straipsnis, kuriuo siekiama išplauti smegenis tų, kurie dar stoiškai laikosi ir neįsileidžia propagandos į savo pasaulį. Pirmasis mitas apie tai, kad praeityje vartotas maistas buvo sveikas. Kažkodėl mums bandoma palyginimui paimti pirmykščių žmonių bendruomenę, nors tiesiog prašyte prašosi geriau palyginti su tuo racionu, kurį žmonės naudojo prieš šimtą ar du šimtus metų.
Taigi, pasirodo pirmykščio žmogaus mitybą sudarė keturi stulpai: 1-as augalai, 2 -as driežai, gyvatės, varlės, pelės (čia ta mėsa, kuri sudarė tuos 3 procentus), 3- as moliuskai ir žuvys, 4 -as vabzdžiai - svirpliai, vabalai, lervos, termitai, žiogai. Štai taip, tiesiog ant akių yra išdarkomi istorijos mokslo duomenys, kurie keičiami pagal politinę konjuktūrą.
Straipsnyje įvairiomis konteksto formomis vis pasikartoja toks „maistas”, kaip vabzdžiai ir lervos. Todėl šiuolaikinis žmogus turi visas galimybes tai padaryti valgydamas griežtai pagal medžiagų proporcijų rekomenduojamą lentelę - 50% angliavandenių, 25% riebalų ir 25% baltymų. O iš ko jie gauti, visai nesvarbu.
Griaunamas ir antrasis mitas - „Mūsų mityba turi atitikti mūsų DNR”. Pritariu, bet tam nepritaria straipsnio autorius. Straipsnyje teigiama, kad žmonijos istorija skaičiuoja 2,5 mln metų. Žemės ūkis atsirado prieš 10 000 metų. Toliau straipsnyje dėstoma, kad tie 10 000 metų žemdirbystės yra per trumpas laikotarpis žmonijos genetikai pasikeisti, todėl nuo pirmykščio žmogaus mitybos, kurį sudaro aukščiau paminėti keturi stulpai, mes nespėjome nutolti.
Trečias mitas - Maistas užtikrina gerą psichinę sveikatą. Galiu patvirtinti šią tiesą savo patirtimi. Bandymas gyventi du metus be druskos galėjo baigtis tikrai liūdnai. Anot mokslininkų, pas pirmykščius žmones buvo tikrai „įdomių gastronominių sprendimų, <<…>> kuriuos būtų galima perimti. Straipsnio pabaigoje pateikiamas ir kepintų raudonųjų palminių straubliukų lervų recetas.
Instinktas - tai juslinis gyvų būtybių gebėjimas atskirti naudinga nuo žalinga pasitelkiant malonumo ir nemalonumo pojūtį ; gebėjimas siekti pirmojo ir atmesti antrąjį gyvybės išsaugojimo vardan. Aš sakiau, kad instinktas yra jausminė ypatybė. Kai mes numetame šuniui kąsnelį duonos, duodame ko nors paėsti beždžionei ar kuokštą žolės karvei, - ką tie gyvūnai pirmiausia daro? Jie pirmiausia pauosto, kas paduota, atsargiai paragauja ir tada arba suėda, arba visai neliečia.
Taigi kokiais jutimais vadovaujasi gyvūnai nustatydami maisto vertę? Pirmiausia uosle, paskui skoniu. Kuo gi būtent šie jutimai skiriasi nuo kitų - regos, klausos ar lytėjimo? Ogi tuo, kad pirmieji du yra cheminės prigimties, o pastarieji - fizinės. Štai tiedu cheminiai jutimai - skonis ir uoslė - ir yra instinktas, kuris ir išsaugo visą gyvąjį pasaulį.
Bet ar tiedu žmogaus pojūčiai lygiaverčiai gyvūnų turimiems? Be jokios abejonės. Taigi jis turi ir instinktą, tik jis tiek neveiklus, kiek suniokoti jo skonis ir uoslė. Degtinė ir tabakas, jau savaime kenksmingi, ypatingai veikia uoslę ir skonį; šiuos cheminius jutimus švarius išsaugo tik vaikai ir moterys, nes jie nenaudoja minėtų teršalų.
Priprasti galima prie daugelio dalykų, netgi tokiu lygiu, kad sūris bus skanus tik kai jį pusiau supūdysi ir tame dvokiančiame daikte įsiveis kirminai. Todėl maistas dažnai būna kenksmingas, nors atrodo skanus, taip kaip kenksmingas yra alkoholis ar po oda įšvirkštas kokainas bei morfijus. Kai kalbame apie instinktą, turime mintyje išimtinai sveikus, nesugadintus cheminius jutimus.
Bet kuri karvė neklysdama tiksliai iš dešimties žolių vien uoslės ir skonio pojūčiais išsirinks jai tinkamiausią. Karčių ir rūgščių žolių ji nelies, o ės tik saldžią žolę. Arklys neės paplėkusio ar kitaip sugadinto šieno. Nė vienas žvėris neragaus „karšto”. Bet kuris kūdikis pirmą šaukštelį sriubos ar jautienos kąsnelį išspjaus , o nuo pirmo alaus ar kavos gurkšnio darys siaubingas grimasas. Tik rūpestinga motina beveik prievarta, t. y. neduodama jam nieko kito, pripratins jį prie viso to, beje, sveikatos sąskaita.
Taigi spręsdami, ką mes turime valgyti, kad gyventume darnoje su mūsų prigimtimi, prieiname prie visiškai aiškios išvados, kad šiuo atveju pirmas vedlys yra mūsų nesugadintas, sveikas instinktas - skonio ir uoslės pojūtis. Išmoksime juk iš naujo palaimingai naudotis savo uoslės ir skonio organais.
Tyrinėtojas Laveljanis savo kelionėse po Afriką jam ir jo juodukams palydovams nežinomas uogas bei vaisius pirmiausia duodavo jį lydinčiai beždžionei, kurią dėl to ir pasiėmė su savim.
Logiškai svarstydami apie tai, kuo mes turime maitintis, remdamiesi anatomija, fiziologija, etika, antropologija, politine ekonomija, religijos padavimais ir ypač higiena, prieiname prie nepaneigiamos išvados , kad žmogus nepriklauso nei plėšrūnams kaip katė, šuo, vanagas, nei žolėdžiams kaip jautis, arklys, kupranugaris ir nei visaėdžiams kaip kiaulė, lokys ir kiti, o kažkokiai kitai rūšiai, būtent - vaisiavalgiams, panašiems į labiausiai išsivysčiusias beždžiones, t.y. žmogbeždžiones(primatus): gorilas, šimpanzes ir orangutangus, labiausiai panašius į žmones.
Jeigu vardinčiau visus mokslo sričių įrodymus, kad žmogus iš prigimties yra vaisiavalgis ar valgantis grūdus ir vaisius, turėčiau išeiti toli už šio rašinio ribų, todėl aš apsiribosiu tik kai kuriais būtiniausiais įrodymais. Visos mūsų kūno sandaros ypatybės paneigia bet kokias abejones: rankų sandara, žandikauliai, dantys, skrandžio ir žarnyno forma, tulžies pūslė ir akloji žarna, nervų sistema, smegenų sandara, skrandžio - žarnyno peristaltika ir t. t.
Biblijoje pasakyta (Būties I, 11-12): ” Ir tarė Dievas:teišaugina žemė želmenis, žolę,sėjančią sėklą, vaismedį, duodantį vaisių pagal jo prigimtį, kurio sėkla kris į žemę; ir pasidarė taip.Ir pasidengė žemė žaluma, žole,sėjančia sėklą pagal jos prigimtį,ir išaugino medį, duodantį vaisių su sėkla jame pagal jo prigimtį. Ir Dievas matė, kad tai buvo gera. „Ir laimino juos Dievas, ir sakė jiems Dievas: veiskitės ir dauginkitės, ir pripildykite žemę, ir užvaldykite ją, ir viešpataukite jūrų žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviams, šliaužiojantiems žeme. Ir tarė Dievas: štai Aš daviau jums visokią žolę, sėjančią sėklą, kokia yra visoje žemėje, ir visokį medį, kuris veda vaisių, sėjantį sėklą; jums šitai bus maistui .O visiems žemės žvėrims, ir padangių paukščiams, ir visiems gyviems šliaužiojantiems padarams daviau Aš žolės želmenis maistui; ir pasidarė taip.”
Taigi knyga perduodanti pasakojimą apie pasaulio sukūrimą, aiškiai atskiria žmogų kaip grūdų bei vaisių valgytoją nuo žolėdžių gyvūnų. Aukščiau matėme dvi augalinio maisto rūšis: Žalumynai (daržo žalumynai) ir žolė, sėjanti sėklą. Gi Būties II 8-9 skaitome: „Ir pasodino Viešpats Dievas sodą Edeme Rytuose, ir apgyvendino ten žmogų, kurį sukūrė.
Vienas graikų reformatorių, Triptolomėjus, kalba: “Supraskite gi, kad žvėrių mėsa ne jums: kas užmuša gyvūną dėl valgio, tas turės mirti, todėl kad jau liovėsi buvęs žmogumi.“ Sokratas :“Saugokis visokio valgio ir gėrimo, kurie skatintų tave suvalgyti daugiau nei reikalauja tavo alkis ir troškulys.
Žymusis Bernardenas de Sen-Pjeras mokė:“Vaikai turi pratintis prie augalinio maisto, kuris žmogui įgimtas. Tautos, besimaitinančios augmenija, pačios stipriausios ir gražiausios: mažiausiai varginamos ligų ir pražūtingų aistrų ir gyvena iki gilios senatvės. Vegetarizmas teikia palaimingą įtaką kūno grožiui ir dvasios pusiausvyrai.“ Lamartinas teigė, kad "ateis laikas, kai žmonės jaus tokį pat pasibjaurėjimą mėsa, kokį dabar jaustų žmogienai“.
A. F. Humboldtas sako: " Atitinkamas žemės plotas užsėtas kviečiais Europoje, gali išmaitinti 10 žmonių, bet vargiai išmaitins vieną, besiverčiantį gyvulininkyste, o Meksikoje, užsodintas bananais, gali išmaitinti iki 250 - ties.“ Žymusis Šelis savo kūrinyje „Karalienė Mab“ sako: "Nauda, kurią duos mitybos reforma, bus nepalyginamai svarbesnė už visas kitas reformas, todėl kad ji palies pačią žmonijos pykčio esmę. Visų, kam brangi laimė ir tiesa, aš prašau skirti savo dėmesį vegetarizmo studijoms.
Dr. Nagelis[3] rašo: „ Jeigu tėvai savo vaikams duoda sriubos ir mėsos, prieštaraujant jų prigimčiai, tai dėl to greitėja kraujotaka, kraujuje vyksta stiprus bangavimas, darantis kraują imlų uždegimams ir stipriems priplūdimams. Tiesa, vaikai tada raudonskruosčiai, apvalučiai ir „ trykšta sveikata“, bet tai ne tikroji , o tariama sveikata. Kiek palankiai vaikus veikia augalinis maistas, gali patvirtinti bandymai, atlikti našlaičių namuose Alabamoje, ant Hudzono kranto.
Kada 1829 metais, - sako dr. Kombe, - atidarėme prieglaudą 70-čiai žmonių, 4-6 vaikai nuolat gulėdavo ligoninėje. Praėjo treji metai, ir vaikus ėmėme maitinti augaliniu maistu. Tada ligoninė ėmė tuštėti. Vaikai pasidarė žvalesni ir linksmesni, veiklesni ir labiau bendraujantys. Iki tol kasmet būdavo keli mirties atvejai, dabar per keletą metų nebuvo nė vieno.
Profesorius Grahamas sako apie šią prieglaudą: „Vegetariškos vaikų mitybos pasekmės tokios akivaizdžios, kad jų negalima nepastebėti ir nepripažinti. Protinės ir fizinės šių vaikų jėgos taip ryškiai padidėjo, jų pastabumas ir supratingumas kėlė man nuostabą. Bandymo dėlei vaikams kurį laiką vietoj rupios duonos davė sijotų miltų duoną ir bandeles.
Žymusis Bekonas sakė: „Vaikai paprastai su mėsa perima visokius nusikaltimus“. Libigas vėlesniuose savo kūriniuose pripažino klydęs darydamas išvadas savo vardo mėsos ekstraktų atžvilgiu[4]. Daktaras Alkotis savo ruožtu kalbėjo: „Kol žmonija valgys mėsišką maistą, tol bus beprasmiška gydyti ligas.“.
Kiuvje, turėjęs geriausią reputaciją Vichrovo akyse kaip anatomas, pasakė taip: "Žmogus nepanašus nė į vieną plėšrūnų; dantų kiekiu ir išsidėstymu jis artimiausias orangutangui, vaisiaėdžiui gyvūnui. Tuo pačiu ir žarnynas atitinka augalus ėdančiųjų. Visas žmogaus organizmas, kiekviena svarbiausia jo dalis, tinka augaliniam maistui vartoti. Tiesa, nenoras atsisakyti mėsos toks stiprus, kad daug silpnavalių nepajėgia savęs įveikti, bet tai tik jų nenaudai.
Profesorius Ovenas „Odontografijoje“(471p.) rašo: „Beždžionės, taip panašios į žmones, maitinasi vaisiais, grūdais, riešutų branduoliais, kuriuose formuojasi patys skaniausi ir maistingiausi augalų pasaulio audiniai. Akivaizdus keturkojų ir žmogaus dantų panašumas rodo tai, kad . žmogui skirta maitintis vaisiais“.
Puše veikale „Pluralite de la race humaine“ randame tokią nuomonę: „Pasakėme didžiulę tiesą, pavadindami žmogų vaisiavalgiu. Tiek skrandžio - žarnyno trakto, tiek dantų sandara tai neabejotinai įrodo“.
Ligoninių ir beprotnamių skaičius auga pasibaisėtinai greitai. Tokia pat progresija daugėja kenčiančių dėl nervų, smegenų, skrandžio ir plaučių ligų; taip pat auga alkoholikų skaičius.
Visos Europos valstybės turėjo sumažinti krūtinės apimties ir ūgio matmenis, siūdamos karines uniformas, todėl, kad normaliems dydžiams trūko žmonių. Kai kurios valstybės pakartotinai mažino šiuos standartus. Visus šiuos mokslo žmonių argumentus aš pateikiau ne tam, kad pats ieškočiau autoritetingų įrodymų, bet tam, kad yra daugybė žmonių, kuriems „autoritetai“ būtini, kurie autoritetus kelia aukščiau savo nuomonės, pagaliau yra ir tokių, kurie neturi galimybės ir laiko spręsti šiuos klausimus.
Taigi mes matome, kad mineralų pasaulis egzistuoja tam, kad išaugintų augalijos pasaulį. Nė vienas augalas negali maitintis, t.y. papildyti savo ląstelių iš augalijos ar gyvūnijos pasaulio. Kaip augalų, taip ir gyvūnų ląstelės turi suformuoti savo mineralines dalis prieš tapdamos maistu augalams. Augalai , išauginti ant per daug šviežio mėšlo, palaipsniui nyksta; taip pat patręšti šviežiais lavonais - serga ir žūva. Lygiai taip serga ir žūva žmogus, kuris, užuot maitinęsis augalijos pasaulio ląstelėmis, maistui vartoja gyvūnų ląsteles (mėsą) ir mineralines medžiagas: druską, vaistus ir pan.
Taigi, vadinasi, mineralų pasaulis skirtas palaikyti augalijos egzistavimui; augalijos, savo ruožtu, - išgyvenimui gyvūnijos, įskaitant žmogų, pasauliui. Alkoholis - viena iš plačiausiai paplitusių ir labiausiai vartojamų medžiagų visame pasaulyje. Juo mėgautis pradėta taip anksti, jog net tokie neatsiejami šiuolaikinės žmonijos palydovai kaip ratas ar raštas buvo išrasti daug vėliau. Kaip alkoholis tapo mūsų kasdienybės dalimi?
XVI amžiuje išradus distiliavimo technologiją žmonės išmoko išgauti daug didesnes alkoholio koncentracijas nei anksčiau. Tada ir prasidėjo su alkoholiu susiję iššūkiai. Šiuo metu priskaičiuojama daugiau kaip 200 ligų ar būklių, kurias paskatina alkoholio vartojimas. Ilgainiui jis sukelia kasos nepakankamumą, cukrinį diabetą, kepenų cirozę, padidina skrandžio opų atsivėrimo riziką. Vartojant alkoholį žūsta smegenyse esantys neuronai, vystosi smegenų atrofija. Negana to, sumažėja socialinių ir moralinių tabu reikšmė, todėl tampa sunku išvengti nusikaltimų, smurto ir tragiškų eismo įvykių.
Turbūt niekas nesiginčys, kad skaniausias ir sveikatai naudingiausias yra ką tik pagamintas maistas. Deja, šiuolaikinis gyvenimo tempas neleidžia nuolat stovėti prie viryklės. Dažnas iš mūsų net nesusimąstydamas ištraukia maisto likučius iš šaldytuvo ir pašildo juos mikrobangų krosnelėje ar ant viryklės. Tačiau kai kurių produktų šildymas gali sukelti rimtų virškinimo problemų ar netgi apsinuodijimą. Štai maisto produktai, kurių nerekomenduojama šildyti:
- Salierai - puikus prieskonis, ypač tinkantis sriuboms, bet iki tol, kol įkišite sriubos lėkštę į mikrobangų krosnelę. Reikėtų žinoti, kad salieruose yra gana saugių sveikatai nitratų, tačiau pakartotinai šildant patiekalą, nitratai virsta toksiškais nitritais ir kancerogeniškais nitrozaminais. Išeitis: pamėginkite pasigaminti kreminę salierų sriubą, kuri yra skani ir šalta.
- Mažai tikėtina, kad jums dažnai tenka šildyti kiaušinienę arba jau virtą kiaušinį. Tačiau jeigu kiltų tokia mintis, žinokite: šildomuose kiaušiniuose gaminasi toksinai. Išeitis: jeigu liko virtų kiaušinių, pagaminkite mišrainę arba sumuštinį su kiaušiniu.
- Špinatuose gausu sveikatai naudingų vitaminų ir mineralų. Tačiau, panašiai kaip su salierais, juose yra nitratų, kurie, šildant patiekalą su šiomis lapinėmis daržovėmis, pavirsta į kenksmingus nitritus ir kancerogeniškus nitrozaminus. Išeitis: jeigu turite daug špinatų, panaudokite juos salotoms, sumuštiniams arba pasigaminkite trintą kokteilį.
- Grybuose gausu baltymų, vitaminų ir amino rūgščių. Tačiau šildomų grybų baltymai keičia savo struktūrą, dėl ko gali skaudėti ar pūsti pilvą. Išeitis: jeigu liko nemažai grybų patiekalo ir jums gaila jį išmesti, būtinai įdėkite jį į šaldytuvą ir suvartokite kitą dieną. Tiesa, patiekalą reikėtų šildyti ne aukštesnėje negu 70 ºC temperatūroje.
- Pašildytos bulvės praranda ne tik savo skonines ir maistingąsias savybes. Šildomose bulvėse gaminasi bakterijos, kurios gali sukelti pykinimą, pilvo pūtimą ar vidurių užkietėjimą. Išeitis: jeigu liko virtų bulvių, nelaikykite jų kambario temperatūroje (net ir apdengtų maistine folija), o iš karto (kai kiek atvės) dėkite į šaldytuvą. Bulvių košę, apkepą ar keptas bulves rekomenduojama suvalgyti iš karto, o virtų bulvių likučius verčiau panaudoti mišrainėms.
- Šildant patiekalus iš vištienos, keičiasi šios mėsos baltymų struktūra, o tai gali sukelti virškinimo problemų. Išeitis: jeigu liko virtos vištienos filė, panaudokite ją salotoms, o iš likusių vištienos kotletų pamėginkite pagaminti mėsainius.
- Šildant patiekalą iš burokėlių, juose gaminasi kenksmingi nitratai. Išeitis: jeigu rūsyje turite daug burokėlių, pamėginkite dažniau gaminti trintus burokėlių kokteilius - žali burokėliai taip pat labai naudingi sveikatai.
- Ryžiuose yra ne tik vitaminų, mikroelementų ir amino rūgščių, bet ir bakterijų sporų, kurios gali išgyventi netgi po terminio apdorojimo. Jeigu pagamintus ryžius paliksite kambario temperatūroje, šios bakterijos pradės daugintis, o tai gali sukelti rimtą apsinuodijimą.
Laida „Mokslo sriuba“ - tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kiekvieną sekmadienį 10:00 val.