Pastaruoju metu fizikai išsiaiškina vis daugiau Visatoje vykstančių reiškinių, bet neatsakytų klausimų dar labai daug. Net Visatos pabaiga yra modeliuojama, tiesa dar neaišku kaip ji pasielgs, bet net skirtingi scenarijai yra žinomi. Viskas vyksta laike, viskas visada turi pradžią ir pabaigą.
Visatos Stebėjimai ir Amžius
Kuo tolesni objektai, tuo mes juos matome senesnius - artimiausią žvaigždę mes matome, kokia ji buvo prieš 4,4 metų, artimiausią Andromedos galaktiką matome jai buvus prieš 2,5 mln. metų. Tolimiausias ir seniausias objektas ar reiškinys, kokį galime stebėti - tai reliktinė spinduliuotė. Populiariai kalbant - tai Didžiojo sprogimo aidas, pasiekęs mus iš 13,8 mlrd. metų senumo laikotarpio.
Mums pasisekė dar ir todėl, kad Visatoje yra vietų, kur labai daug tarpžvaigždinės medžiagos (plazmos ir dulkių forma). Tokiose vietose, jei planetoje užgimtų gyvybė ir atsirastų civilizacija, jie nematytų jokių žvaigždžių, nes tarpžvaigždinė medžiaga sugeria regimą šviesą. Man visada buvo įdomus tas klausimas: kiek darė įtaką mūsų civilizacijai tai, kad mes matome akimis naktį žvaigždėtą dangų? Žymus Renesanso laikotarpio italų filosofas, matematikas, astronomas Džordanas Bruno dar XVI a.
Žvaigždžių Gyvenimo Ciklai
Taip, žvaigždės egzistuoja ribotą laiką, ir tas laikas priklauso tik nuo pradinės žvaigždės masės. Jau prieš 110 metų (t. y. 1913 m.) mokslininkai E. Hertzsprung ir H. N. Russell sudarė diagramą, kuri iliustruoja žvaigždžių evoliuciją. Šiuo metu mes galime stebėti milijardus žvaigždžių, ir visų jų likimai paklūsta fizikos dėsniams. Tipiškai žvaigždžių „gyvybės laikas“ ar egzistavimas stabilioje būsenoje yra nuo 10000 iki 10 milijardų Žemės metų. Tai priklauso tik nuo pradinės žvaigždės masės. Kuo didesnė, tuo greičiau „išdega“.
Galaktikų Susidūrimai
Šiuo metu mūsų gimtoji Paukščio Tako galaktika ir artimiausia didelė galaktika Andromeda juda viena į kitą 110 km/s greičiu. Bet atstumas yra gana didelis - 2,5 šviesmečių. Susidūrimas įvyks po 4,5 milijardų Žemės metų. Susidūrusios dvi galaktikos sukurs naują darinį - elipsinę galaktiką (nors prieš tai abi buvo spiralinės). Tai truks kelis milijardus metų.
Įdomu, kaip pasielgs supermasyvios abiejų galaktikų juodosios bedugnės (mūsų galaktikos centre yra 4.2 milijonų Saulės masių juodoji bedugnė, o Andromedos - 230 milijonų Saulės masių), kai jos susilies - greičiausiai tai bus labai įspūdingas reginys, jo metu pasklis labai stiprios gravitacinės bangos. Atomo branduolys tuo momentu gali „išsitempti iki metro dydžio“, bet gravitacinės bangos nuo epicentro sparčiai slopsta. Bet kokiu atveju, galaktikų susidūrimo rezultatas bus nauja elipsinė galaktika.
Yra paskaičiuota, kad mūsų Saulės sistema gali būti nusviesta ganėtinai toli už naujos galaktikos ribų, bet tai ne tragedija, nes mes priklausomi tik nuo Saulės. Kitas dalykas yra tai, kad mūsų mylima ir gimtoji Saulė po 5 milijardų metų pradės mirti.
Interviu su Michio Kaku
„Mokslo sriuba“ pristato išskirtinį interviu su šiuolaikinės fizikos pasaulio ikona, futuristu ir mokslo populiarintoju, bestselerių autoriumi, stygų teorijos bendrakūrėju ir visko teorijos tyrinėtoju, Niujorko universiteto profesoriumi Michio Kaku. Pasak profesoriaus Michio Kaku, dabar žinomus visatos dėsnius - beveik visko teoriją - galima užrašyti ant vieno popieriaus lapo. Vienoje eilutėje yra Einšteino bendrasis reliatyvumo principas, o po to dar kelios eilutės, skirtos standartiniam modeliui.
Problema, kad šios dvi teorijos nepalaiko viena kitos bei yra grindžiamos skirtingais principais ir matematika. Todėl jam ir rūpi rasti metaforinę bambagyslę tarp mūsų kūdikiškos visatos, kai ji gimė iš galimai daugialypės visatos, bei parašyti subalansuotą pasakojimą apie fizikų bendruomenės siekį įrodyti Stygų teoriją. Ir taip išspręsti problemą: netvarkingą reliatyvumo teoriją susieti su netobulu subatominių dalelių standartiniu modeliu į vieną elegantišką Visko teoriją. Interviu paėmė vedėja, fizikė teoretikė dr.
Kvantiniai Kompiuteriai
„Tie, kurie nėra šokiruoti, kai pirmą kartą susiduria su kvantine teorija, negali to suvokti“, - sakė danų fizikas Nilsas Boras. Paimkime du kubitus (kvantinius bitus) ir juos tarpusavyje kvantiškai susiekime. Pamatavę vieną kubitą, iš karto sužinosim koks yra kitas kubitas. Šiuo saitu galima manipuliuoti iš karto su daugeliu kubitų.
Vos devyni kubitai, susieti ir laikomi superpozicijoje, gali tuo pačiu metu būti bet kuriuo skaičiumi nuo 0 iki 512. Jie gali atlikti daugybę skaičiavimo operacijų vienu metu. Galime tik įsivaizduoti, jei sujungsime kelis šimtus kubitų, gausime daugiau skaičių, negu yra atomų mūsų matomoje Visatoje.
„Kanadiečių kompanija „D-Wave Systems“ savo veiklą pradėjo dar 1999 m. ir pirmoji ėmė gaminti kvantinius kompiuterius. Per septyniolika metų ji subūrė stiprią komandą ir šiuo metu turi daugiau nei 100 JAV patentų. 2010 m. jie rinkai pristatė pirmąjį kvantinį kompiuterį „D-Wave One“. Jis turėjo net 128 kubitus. Kitų laboratorijų kuriami kubitų procesoriai yra gerokai kuklesni, tad daugelis mokslininkų suabejojo, ar kompanijai išties pavyko tai pasiekti. Tuo tarpu kompiuterio kūrėjai sako, kad norint išmatuoti ir patikrinti visus kubitus, kompiuteris virstų kvantinės fizikos eksperimentiniu įrenginiu. O įmonė susitelkusi į jo naudojimą kaip kompiuterį naudingiems skaičiavimams atlikti.
Plokščios Žemės Teorija
Ar teko kada nors matyti planetą, kuri būtų piramidės arba kubo formos? Ne? O štai vienos sąmokslo teorijos šalininkai tikina, kad esame apkvailinti, jei manome, kad mūsų planetos forma yra rutulys. Jų nuomone, Žemė - plokščia tarsi blynas, o šią tiesą nuo mūsų slepia viso pasaulio mokslininkai ir vyriausybės.
„Plokščios Žemės teorijos šalininkai sako, kad jei Žemė išties būtų apvali ir suktųsi, mes nuo jos nulėktume. Tokie argumentai puikiai parodo išsilavinimo stoką. Vadovaujantis šia logika, važiuodami traukiniu turėtume saugotis į mus skriejančių daiktų. Jei traukinys juda, tai kodėl mūsų daiktai nenulekia į šalis?“ - aiškina Fizinių ir technologijos mokslų centro fizikas dr.
Neutrinų Stebėjimas
Neutrinai yra labai mažos masės dalelės, kurios atsiranda skylant radioaktyviosioms medžiagoms atominėse elektrinėse, žemės gelmėse, saulėje ir t.t. Šios dalelės labai nemėgsta „bendrauti“, tad vienintelis būdas, kaip jas galima pamatyti - kai jos susiduria su kitomis dalelėmis. Tai vyksta didžiuliuose 2 km po žeme esančiuose apvaliuose detektoriuose, kuriuose dirbti tenka ir I. Sudbury neutrinų observatorijos (Sudbury Neutrino Observatory) detektorius.
„Tas klausimas, kokia yra sudėtis būtent mūsų [Žemės - aut. pastaba] mantijos yra didelis klausimas vis dar. Yra daug skirtingų modelių, tarp kurių geologai nelabai sutaria. Taip pat vienas didelių klausimų, dėl kurių geologai nesutaria, tai yra, kiek karščio, kiek spinduliuotės vis dar Žemė išleidžia“, tad būtent siekdami padėti geologams atsakyti į šiuos klausimus, pasak I.