Ar kada nors susimąstėte, ką valgo gyvūnai miške ar pievoje? Kodėl vieni gyvūnai medžioja kitus? Gamtoje viskas yra susiję, o ryšius, kurie atsiranda dėl maitinimosi, vadiname mitybos grandine. Tai tarsi nematoma grandinėlė, jungianti augalus ir gyvūnus pagal tai, kas ką valgo. Pabandykime suprasti, kaip ši grandinė veikia ir kodėl ji tokia svarbi.
Pradėkime Nuo Paprasto Pavyzdžio: Kas Gyvena Pievutėje?
Įsivaizduokite saulėtą pievą. Joje auga žolė, dobilai, ramunės. Šie augalai yra labai svarbūs, nes jie patys sau pasigamina maistą naudodami saulės šviesą, vandenį ir orą. Jie yra tikri gamtos virėjai! Dėl šios ypatingos savybės augalus vadiname gamintojais. Jie yra kiekvienos mitybos grandinės pradžia.
Po pievą šokinėja žiogas. Ką jis mėgsta valgyti? Žinoma, sultingą žolytę! Kadangi žiogas minta augalais (gamintojais), jį vadiname pirminiu vartotoju. Visi gyvūnai, kurie minta augalais, yra pirminiai vartotojai. Galite pagalvoti ir apie kitus pavyzdžius: karvė, ėriukas, kiškis, sraigė - jie visi yra žolėdžiai.
Bet žiogo nuotykiai pievoje gali greitai baigtis. Galbūt jį pastebėjo varlė? Varlė tyko ir - opa! - ilgu lipniu liežuviu pagauna žiogą. Varlė minta ne augalais, o kitu gyvūnu (žiogu). Kadangi varlė suėdė pirminį vartotoją, ją vadiname antriniu vartotoju. Antriniai vartotojai dažniausiai yra mėsėdžiai (valgo tik mėsą) arba visaėdžiai (valgo ir augalus, ir gyvūnus).
Istorija tuo nesibaigia. Virš pievos sklando gandras. Jis pamato varlę ir nutupia jos pasigauti. Gandras suėda varlę. Kadangi gandras suėdė antrinį vartotoją (varlę), jį galime pavadinti tretiniu vartotoju. Tretiniai vartotojai dažnai yra plėšrūnai, esantys aukštesnėse mitybos grandinės pakopose.
Taigi, mūsų pievos pavyzdyje susidarė tokia mitybos grandinė:
Žolė (Gamintojas) → Žiogas (Pirminis vartotojas) → Varlė (Antrinis vartotojas) → Gandras (Tretinis vartotojas)
Rodyklės (→) šioje grandinėje rodo labai svarbų dalyką - energijos judėjimą. Žolė sukaupia energiją iš saulės. Kai žiogas suėda žolę, dalis tos energijos pereina jam. Kai varlė suėda žiogą, ji gauna dalį žiogo sukauptos energijos. Ir taip toliau. Kiekvienas organizmas naudoja gautą energiją judėti, augti, kvėpuoti.
Pagrindiniai Mitybos Grandinės Dalyviai: Susipažinkime Artimiau
Kad geriau suprastume mitybos grandines, svarbu įsidėmėti tris pagrindines grupes organizmų, kurie jose dalyvauja:
Gamintojai (Producers)
Tai organizmai, kurie patys sau pasigamina maistą. Dažniausiai tai yra augalai (medžiai, krūmai, žolės, gėlės) sausumoje ir dumbliai vandenyje. Jie naudoja procesą, vadinamą fotosinteze: paima saulės šviesos energiją, anglies dioksidą iš oro ir vandenį iš dirvožemio ar vandens telkinio, ir paverčia juos maistu (cukrumi). Gamintojai yra visų mitybos grandinių pagrindas. Be jų nebūtų maisto kitiems gyviems organizmams.
Pagalvokite: Kokie gamintojai auga jūsų kieme ar parke? Ką matote pro langą?
Vartotojai (Consumers)
Tai organizmai, kurie negali patys pasigaminti maisto, todėl turi maitintis kitais organizmais, kad gautų energijos. Vartotojus skirstome į kelias grupes pagal tai, kuo jie minta:
- Pirminiai vartotojai (Primary Consumers): Tai žolėdžiai (herbivores) - gyvūnai, kurie minta tik augalais (gamintojais). Pavyzdžiai: kiškis, karvė, elnias, sraigė, dauguma vabzdžių (pvz., drugelio vikšras).
- Antriniai vartotojai (Secondary Consumers): Tai gyvūnai, kurie minta pirminiais vartotojais. Jie gali būti mėsėdžiai (carnivores), mintantys tik gyvūnais (pvz., lapė, kuri ėda kiškius), arba visaėdžiai (omnivores), mintantys ir augalais, ir gyvūnais (pvz., meška, kuri ėda uogas ir žuvį).
- Tretiniai vartotojai (Tertiary Consumers): Tai gyvūnai, kurie minta antriniais vartotojais. Dažnai tai būna plėšrūnai, esantys mitybos grandinės viršūnėje arba arti jos. Pavyzdžiai: erelis, mintantis gyvatėmis (kurios gali misti pelėmis), vilkas, mintantis lapėmis, didelės plėšrios žuvys.
- Aukštesnio lygio vartotojai: Kartais grandinė gali turėti ir ketvirtą ar net penktą vartotojų lygį, ypač sudėtingose ekosistemose. Tačiau grandinės paprastai nebūna labai ilgos dėl energijos praradimo kiekvienoje pakopoje (apie tai vėliau).
Pagalvokite: Koks vartotojas yra katė? O žmogus?
Skaidytojai (Decomposers)
Tai labai svarbi, nors kartais pamirštama, grupė. Skaidytojai yra tarsi gamtos šiukšlių perdirbėjai. Tai daugiausia bakterijos ir grybai, taip pat kai kurie bestuburiai, pavyzdžiui, sliekai. Ką jie daro? Kai augalai ir gyvūnai miršta, skaidytojai juos suskaido į paprastesnes medžiagas (mineralus, maistines medžiagas). Šios medžiagos grįžta į dirvožemį ar vandenį ir vėl gali būti panaudotos gamintojų (augalų)! Taip užsidaro medžiagų ratas gamtoje. Be skaidytojų mes paskęstume negyvų organizmų liekanose, o augalai neturėtų pakankamai maistinių medžiagų augti.
Pagalvokite: Ar matėte miške pūvantį kelmą ar lapus? Tai skaidytojų darbas!
Energijos Kelionė Mitybos Grandinėje: Kodėl Grandinės Nėra Begalinės?
Pagrindinis mitybos grandinės tikslas - perduoti energiją iš vieno organizmo kitam. Prisiminkime: beveik visos energijos šaltinis Žemėje yra Saulė.
Augalai (gamintojai) pagauna saulės energiją ir fotosintezės metu paverčia ją chemine energija, kuri kaupiama jų audiniuose (lapuose, stiebuose, šaknyse).
Kai žolėdis (pirminis vartotojas) suėda augalą, jis gauna tik dalį tos sukauptos energijos. Kodėl tik dalį? Todėl, kad augalas dalį energijos jau sunaudojo savo gyvybiniams procesams (kvėpavimui, augimui). Be to, ne visos augalo dalys yra suėdamos ar virškinamos.
Kai mėsėdis (antrinis vartotojas) suėda žolėdį, vėl įvyksta tas pats - jis gauna tik mažesnę dalį energijos, kurią turėjo žolėdis. Daug energijos žolėdis sunaudojo judėjimui, kūno šilumos palaikymui, augimui. Ir vėl, ne visas žolėdis būna suėstas.
Su kiekvienu mitybos grandinės žingsniu (lygiu) didelė dalis energijos prarandama (dažniausiai išsiskiria kaip šiluma). Į kitą lygį pereina tik maždaug 10% (viena dešimtoji dalis) energijos. Tai reiškia, kad:
- Jei augalai sukaupė 1000 energijos vienetų, tai juos suėdę žolėdžiai gaus tik apie 100 energijos vienetų.
- Juos suėdę antriniai vartotojai gaus tik apie 10 energijos vienetų.
- O tretiniai vartotojai gaus tik apie 1 energijos vienetą.
Dėl šio didelio energijos praradimo mitybos grandinės negali būti labai ilgos. Paprastai jos turi 3-5 lygius. Tiesiog nebelieka pakankamai energijos išlaikyti dar aukštesnius vartotojų lygius.
Tai taip pat paaiškina, kodėl gamtoje yra daug daugiau augalų nei žolėdžių, ir daug daugiau žolėdžių nei mėsėdžių, kurie jais minta. Kuo aukštesnis mitybos lygis, tuo mažiau organizmų jame gali išgyventi dėl mažesnio prieinamos energijos kiekio.
Nuo Grandinės Prie Tinklo: Kas Yra Mitybos Tinklas?
Gamtoje retai būna taip paprasta, kaip vienoje mitybos grandinėje. Dauguma gyvūnų minta ne vienu, o keliais skirtingais maisto šaltiniais. Taip pat vienas gyvūnas gali būti maistu keliems skirtingiems plėšrūnams.
Pavyzdžiui, lapė gali misti ne tik kiškiais, bet ir pelėmis, paukščiais ar net vabzdžiais. Pelę gali sumedžioti ne tik lapė, bet ir pelėda, gyvatė ar katė. Augalus ėda ne tik kiškiai, bet ir pelės, elniai, kai kurie vabzdžiai.
Kai sujungiame daug skirtingų, tarpusavyje susipynusių mitybos grandinių, gauname mitybos tinklą (Food Web). Mitybos tinklas daug tiksliau parodo sudėtingus maitinimosi ryšius konkrečioje aplinkoje (ekosistemoje), pavyzdžiui, miške, ežere ar pievoje.
Įsivaizduokite voratinklį - daug siūlų, susijungusių įvairiose vietose. Mitybos tinklas yra panašus: jis rodo, kaip visi organizmai yra susiję per maistą.
Mitybos tinklai yra stabilesni nei pavienės mitybos grandinės. Jei vienos rūšies organizmų sumažėja (pvz., dėl ligos ar prastų oro sąlygų), plėšrūnai, kurie jais mito, gali pereiti prie kito maisto šaltinio, jei toks yra. Pavyzdžiui, jei sumažėtų pelių, lapė galėtų pradėti medžioti daugiau kiškių ar paukščių. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą ekosistemoje.
Kodėl Mitybos Grandinės ir Tinklai Yra Svarbūs?
Mitybos grandinės ir tinklai yra nepaprastai svarbūs dėl kelių priežasčių:
- Palaiko Gamtos Pusiausvyrą: Kiekvienas organizmas mitybos tinkle atlieka savo vaidmenį. Jei pašalintume vieną grandį, tai paveiktų visą tinklą. Pavyzdžiui, jei išnyktų plėšrūnai (pvz., vilkai), galėtų labai padaugėti jų grobio (pvz., elnių). Per didelis elnių skaičius nuniokotų augaliją, o tai paveiktų kitus žolėdžius ir net pačius elnius, nes jiems pradėtų trūkti maisto. Jei išnyktų svarbūs augalai, nukentėtų visi žolėdžiai, o vėliau - ir juos medžiojantys plėšrūnai.
- Užtikrina Energijos Srautą: Kaip jau aptarėme, mitybos grandinės yra pagrindinis būdas energijai keliauti per ekosistemą - nuo saulės iki augalų ir per skirtingus vartotojų lygius.
- Padeda Vykdyti Medžiagų Apykaitą: Mitybos tinklas, ypač įtraukiant skaidytojus, užtikrina, kad svarbios cheminės medžiagos (vanduo, anglis, azotas ir kt.) nuolat judėtų tarp gyvųjų organizmų ir negyvosios aplinkos. Skaidytojai grąžina šias medžiagas atgal į gamtą, kad jas vėl galėtų panaudoti augalai.
- Parodo Biologinės Įvairovės Svarbą: Kuo sudėtingesnis mitybos tinklas (t.y., kuo daugiau skirtingų rūšių ir ryšių tarp jų), tuo ekosistema yra atsparesnė pokyčiams. Biologinė įvairovė padeda užtikrinti, kad jei vienos rūšies sumažėja, jos funkciją (pvz., apdulkinti augalus ar kontroliuoti kitų gyvūnų populiaciją) gali perimti kita.
Žmogus ir Mitybos Grandinės
O kurioje mitybos grandinės vietoje esame mes, žmonės? Žmonės yra visaėdžiai. Mes valgome augalus (gamintojus) - vaisius, daržoves, grūdus. Mes valgome žolėdžius (pirminius vartotojus) - jautieną, avieną, pieną. Mes valgome ir antrinius ar tretinius vartotojus - žuvį, vištieną (kuri gali misti vabzdžiais ar grūdais).
Dažnai žmogus atsiduria mitybos grandinės viršūnėje, nes turi mažai natūralių priešų (išskyrus ligas ar kitus žmones). Tačiau tai reiškia, kad mūsų veiksmai gali turėti didžiulį poveikį visoms mitybos grandinėms ir tinklams.
Ką mes darome, kas gali pakenkti mitybos grandinėms?
- Aplinkos Teršimas: Teršalai (chemikalai iš gamyklų, trąšos iš laukų, plastikas) gali patekti į dirvožemį ir vandenį. Augalai juos sugeria, o per mitybos grandinę šios kenksmingos medžiagos kaupiasi gyvūnų organizmuose. Kuo aukščiau grandinėje yra gyvūnas, tuo daugiau teršalų jis gali sukaupti. Tai gali sukelti ligas ar net mirtį.
- Gyvenamųjų Vietų Naikinimas: Kertant miškus, sausinant pelkes, statant miestus, mes naikiname natūralias augalų ir gyvūnų gyvenamąsias vietas. Dėl to mažėja organizmų skaičius, nyksta rūšys, ardomi mitybos tinklai.
- Perdėta Žvejyba ir Medžioklė: Jei sugauname per daug tam tikros rūšies žuvų ar sumedžiojame per daug gyvūnų, galime smarkiai sumažinti jų populiacijas. Tai paveikia ne tik tą rūšį, bet ir plėšrūnus, kurie ja minta, bei organizmus, kuriais mito pati išgaudyta rūšis.
- Invazinių Rūšių Platinimas: Kartais žmonės atveža gyvūnus ar augalus į vietas, kur jie natūraliai negyvena. Šios svetimos (invazinės) rūšys gali neturėti natūralių priešų naujoje vietoje, pradėti sparčiai daugintis ir konkuruoti su vietinėmis rūšimis dėl maisto ar erdvės, taip sutrikdydamos nusistovėjusius mitybos ryšius.
Suprasti mitybos grandines ir tinklus yra labai svarbu, kad galėtume geriau saugoti gamtą. Turime stengtis mažinti savo neigiamą poveikį, saugoti biologinę įvairovę ir palaikyti sveiką gamtos pusiausvyrą. Juk mes patys esame šio sudėtingo gamtos tinklo dalis ir priklausome nuo jo sveikatos.
Dažnai žmogus atsiduria mitybos grandinės viršūnėje, nes turi mažai natūralių priešų (išskyrus ligas ar kitus žmones). Tačiau tai reiškia, kad mūsų veiksmai gali turėti didžiulį poveikį visoms mitybos grandinėms ir tinklams.
Laukiniai Gyvūnai ir Žemdirbystės Žala: Dvipusis Poveikis
Apie medžioklės objektų - laukinių žvėrių - daromą žalą žemės ūkiui pastaraisiais metais daug kalbama ir rašoma. Problema, be abejo, yra ir ją reikia tinkamu būdu spręsti. Tačiau kažkodėl nutylima kita, atvirkštinė, problema - žala, kurią dėl žemės ūkio veiklos patiria augalų ir gyvūnų pasaulis.
Straipsnio autoriaus, Opolės universiteto profesoriaus Kazimierzo Sporeko, nuomone, ypatingą žalą daro svetimų rūšių diegimas augalininkystėje, taip pat genetiškai modifikuotų augalų auginimas, tai lemia ir vietinių laukinių žvėrių elgesio pokyčius. Augalų, dažniausiai - vienos rūšies, ir dar genetiškai modifikuotų, auginimas didelėse teritorijose sukuria didžiulę biologinę problemą. Dėl gamtinės pusiausvyros sutrikdymo kyla daugiau konfliktų tarp ūkininkų ir socialinių grupių, kurioms rūpi gamtinės aplinkos apsauga. Tokiomis sąlygomis viršijamos rūšių, gyvenančių laukinėje gamtoje (ir ne tik medžiojamų), biologinės adaptacinės galimybės.
Todėl būtina užtikrinti tinkamą gamtinių išteklių naudojimą, nes dėl vis sparčiau vykstančio negrįžtamo biotopų naikinimo nuolatos mažėja natūraliomis sąlygomis gyvenančios populiacijos ir net kyla grėsmė daugelio rūšių egzistavimui. Straipsnyje rašoma, kad Lenkijoje ryškiausias šio reiškinio pavyzdys buvo smarkus kurapkų ir kiškių populiacijos sumažėjimas - bemaž per 40 metų Lenkijos medžioklės plotai prarado atitinkamai 96 ir 89 proc.
Dėl neapgalvotų žmogaus veiksmų pakinta gyvūnų mitybos polinkiai, sutrikdomi generaciniai šernų, kuriems tenka didžiausia kaltė dėl žemdirbystei daromos žalos, procesai. Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius.
Tačiau gyvenimo sąlygos biotopuose kinta vis sparčiau. Tai lemia urbanizuotų teritorijų didėjimas, plėtojama transporto infrastruktūra ir pan. Laukuose mažėja medžiais ir krūmais apaugusių plotų, išnyksta ežios, nelieka mažų vandens telkinių. Žvėris, keliaujantis tarp ekosistemų, yra nuolatinis kanalas, kuriuo perduodama organinė materija ir energija.
Kartu su materija žvėrys perneša ir chemines medžiagas, patenkančias į aplinką dėl žemdirbystės veiklos. Žinant, koks svarbus žvėrių dalyvavimas biocenozės procesuose, galima racionaliai pasinaudoti biotopo funkcionavimu. Žvėrių populiacijos vystymasis, taigi jų vislumo didėjimas ir individų gyvenimo trukmės ilgėjimas, tankumo augimas, taip pat biologinė populiacijos reprodukcija, kuria gali pasinaudoti medžioklės plotų šeimininkas, labai priklauso nuo kraštovaizdžio struktūros ir tenai vykstančių procesų.
Vienos rūšies augalų (monokultūrų) turi būti palyginti mažai, jeigu žvėrys keliauja tarp jų kasdien ar net kelis kartus per dieną. Kraštovaizdžio pokyčiai, apribojantys nuolatinius žvėrių migracijos kelius, lemia kiekybinių ir erdvinių santykių pokyčius žemdirbystės struktūroje, pakinta senųjų miškų sudėtis, atsiranda reikšmingų veiksnių, mažinančių medžioklės, žemės ir miškų ūkio efektyvumą. Laukiniams gyvūnams lieka vis mažiau erdvės. Šis reiškinys visuotinai paplitęs, jis gerai matomas visame pasaulyje.
Šiuo metu naudojama daugybė cheminių priemonių, skirtų kovai su kenksmingais veiksniais, trukdančiais pasiekti reikiamą ekonominį efektyvumą žemės ir miškų ūkio srityse. Su grybeliais kovojama naudojant fungicidus, vabzdžiai naikinami insekticidais, graužikai - rodenticidais, piktžolės - herbicidais, o su augalų ligas sukeliančiomis bakterijomis kovojama bakteriocidais. Trumpai tariant, visus šiuos preparatus galima priskirti pesticidams ir biocidams.
Pirmieji laimėjimai, pasiekti naudojant biocidus kovai su kenkėjais ir piktžolėmis, buvo efektyvus derliaus padidėjimas, ir ilgą laiką tai užgožė neigiamas šio kovos būdo puses. Tačiau laikui bėgant pasirodė, kad šis ginklas yra ne tik netobulas, bet ir smogia kitu galu. Jau žinoma apie 13 mln. cheminių junginių, iš jų apie 100 tūkst. gaminama pramoniniu būdu. Kasmet identifikuojama apie 100-200 tūkst. Viena iš rūšies stabilumo užtikrinimo sąlygų yra natūrali gyvybinė erdvė, kurioje rūšis tenkina pagrindinius savo poreikius.
Medžiojamieji žvėrys, laisvai gyvenantys aplinkoje, kuri apdorojama augalų apsaugos priemonėmis, patiria didžiausią toksiškų medžiagų poveikį, nes jie yra vadinamojo trofinio tinklo grandis, esanti pačioje piramidės viršūnėje. Neigiami šiuolaikinės žemdirbystės padariniai paliečia ne tik žvėris, jie kelia grėsmę ir žmonių sveikatai.
Štai pavyzdys. Genetiškai modifikuotiems augalams sukuriamas imunitetas tam tikriems herbicidams, pavyzdžiui, rapsai įgyja imunitetą glifosatui; tai plačiai taikoma šiuolaikinės augalininkystės strategija. Vadinasi, auginamų kultūrų lauką galima purkšti herbicidais, žus visi kiti augalai, o pačios kultūros liks sveikos. Tačiau tokia strategija lemia sudėtingus padarinius gamtinei aplinkai.
Vienas iš jų yra tai, kad visiškai sunaikinama mitybos bazė, teikianti galimybių nenutrūkstamam kurios nors rūšies gyvūnų, pavyzdžiui, kiškių, egzistavimui. Kad ši rūšis normaliai vystytųsi ir išlaikytų savo fiziologines funkcijas, tarp jų ir dauginimosi, reikia, kad būtų daugiau kaip šimto rūšių augalai. Karbendazimas - junginys, priskiriamas benzimidazolui, jis plačiai naudojamas auginant javus, rapsus, cukrinius runkelius; sutrikdo žiurkių spermatogenezės procesą ir sukelia putpelių patinėlių nevaisingumą.
Fungicidinių preparatų benzimidazolo pagrindu Lenkijoje daugiausiai buvo parduota 2005 m.; Opolės vaivadijoje jie užima antrą vietą tarp visų naudojamų fungicidų. Augalų apsaugai visur naudojamas ir kitas junginys - trifluralinas (dinitroanilino vedinys). Triušingoms patelėms jis sukelia pasišlykštėjimą ėdesiu, bendrąjį organizmo išsekimą ir kūno masės mažėjimą.
Ypatingas pavojus kyla smulkių žvėrių ir paukščių populiacijoms - kiškių, kurapkų. Atskiri histologiniai-toksikologiniai medžiojamų žvėrių tyrimai parodė, kad chemiškai užterštoje aplinkoje gyvenantys žvėrys būna mažesnio svorio, ne tokie atsparūs ligas sukeliantiems veiksniams ir organinėms ligoms, menkesnis būna jų lytinis aktyvumas ir vislumas.
Šis veiksnys kelia dar didesnį nerimą, nes kitaip negu ūmūs mirtini apsinuodijimai, kurie ištinka tiktai tam tikrą žvėrių skaičių, jie sukelia lėtinius apsinuodijimus, pasireiškiančius, be kita ko, vidaus organų degeneracija, organizmo išsekimu bei nevaisingumu, ir patiriamus kur kas didesnio skaičiaus individų, sudarančių tą populiaciją. Labai dažnai neigiami apsinuodijimo padariniai išryškėja tiktai kitoje kartoje. Ypatingas pavojus kyla smulkių žvėrių ir paukščių populiacijoms - kiškių, kurapkų.
Bulgarijos tyrimai parodė, kad paukščių, gyvenančių kontroliniuose ir chemiškai apdorotuose plotuose, skaičiaus santykis yra 30:1. Paukščių skaičius padidėja tik kitą sezoną, tačiau vis tiek jų būna 4 kartus mažiau negu neužkrėstuose kontroliniuose plotuose.
Straipsnio pabaigoje profesorius K. Sporekas rašo apie būtinybę nuolatos taikyti bioindikaciją. Tai metodas, kuriuo įvertinama aplinkos būklė, daugiausia - jos užterštumo lygis, remiantis gyvų organizmų reakcijų į tą aplinką tyrimais pagal atitinkamus rodiklius. Taikant šį metodą galima nustatyti, kad gyvūnas yra biotopų deintegracijos rodiklis.
Šis metodas leidžia tiksliai išmatuoti aplinkai tenkančią toksiškų medžiagų apkrovą ir identifikuoti jų šaltinį. Aplinkos apsaugos srityje šis metodas, be kita ko, naudojamas vertinant staigų vandenų ir dirvos užteršimą. Bioindikacijos metodas yra nebrangus, nes bioindikaciniai organizmai ar jų organai patys yra natūralūs „matavimo prietaisai“ arba jie sukaupia teršalus.
Bioindikaciniai matavimai atliekami greitai, pirmiausia dėl to, kad paprastai analizuojami arba matuojami sukaupti mėginiai - per metus arba per sezoną. Beje, nuolatinė bioindikacija, kurią atliekant registruojami aplinkos pokyčiai, jau taikoma Anglijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Skandinavijos šalyse.
Maisto Kokybė ir Dirvožemio Mitybos Tinklas
Kai mes susėdam prie stalo su draugais ar artimaisiais ir įsiveliam į pokalbius apie maistą, tai dažniausiai diskutuojam apie tai, kokius maisto produktus valgyti yra sveika ir kuriuos ne, visi kaip ir supranta, kad bet kuri daržovė geriau už bulvių traškučius. Kad natūralus maistas yra geriau už pusfabrikačius. Bet turbūt daug rečiau diskutuojam apie tai, kad ne visos to pačio pavadinimo daržovės ant šios žemės yra vienodos. Nenuostabu, nes maisto vertės žinynai, būtent tą ir teigia, kad visų morkų maistinė vertė yra vienoda. O tai yra labai toli nuo tiesos ir būtent tai, kas yra toje daržovėje ir nulemia jos kokybę.
Ant visų maisto produktų pakuočių yra pateiktos maistinės vertės lentelės, kartais jos būna išsamesnės, kartais mažiau išsamios, bet visada juose būna riebalų, baltymų ir angliavandenių vertės, nes tai yra tos medžiagos pagal kurias yra sudaromos ligoninių, mokyklų ir visų viešųjų maitinimo įstaigų receptūros, dietologai būtent pagal šitų medžiagų santykį sudaro dietas.
Vis tik maistas nėra toks primityvus, maistas yra labai kompleksiškas, tai daugiau nei baltymai, angliavandeniai ir riebalai tai gyvybiškai būtini vitaminai, mineralai, įvairūs enzimai, ir visa paletė fitocheminių medžiagų. Manoma, kad maiste gali būti daugiau nei 26000 įvairiausių junginių, kurie, žinoma, veikia, mūsų organizmą, bet aprašyti yra tik 150 mitybinių elementų, maždaug vienas procentas, likę 99 yra mums kaip juodoji materija, nežinomi, netyrinėti, bet nepriklausomai nuo to ar žinomi, ar ne, jie vis tiek gali ir veikia mūsų organizmą.
Skaičiai, yra paimti iš Nature Food žurnale publikuotos studijos, kurioje teigiama, kad dabar pasitelkus dirbtinį intelektą yra įmanoma sudokumentuoti visus junginius esančius maiste, kertinis žodis čia yra esančius. Bionutrient instituto 2021 metais atliktas tyrimas parodė, kaip stipriai tos pačios rūšies augalai gali skirtis tarpusavyje. Tai gana nedidelis tyrimas, matuoti tik 6 mineralai , tai kalcis, magnis, kalis, geležis, cinkas ir siera ir dar po antioksidantą ir polifenolį atitinkamą kiekvienam augalui. Šie junginiai yra būtini mūsų sveikatai, bet ne visi augalai net ir turintys tą patį pavadinimą mitybiškai yra lygiaverčiai.