Vilkai yra vieni labiausiai paplitusių šiuolaikinių plėšrūnų. Puikiai prie aplinkos prisitaikyti gebantys pilkieji vilkai (Canis lupus) gyvena tiek Šiaurės Amerikoje, tiek Europoje, tiek Azijoje. Dominuojančius pilkuosius vilkus su daugybe kitų pasaulyje gyvenančių vilkų porūšių atstovų vienija bendri protėviai.

Vilkų Kilmė ir Paplitimas

Manoma, jog jie kartu su savo pusbroliais, jau išnykusiais vilkais Canis dirtus, išsivystė Eurazijoje, o maždaug prieš 400 000 metų per Beringiją (Čiukčiją su Aliaską jungusį sausumos ruožą) pateko į Šiaurės Ameriką. Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus) gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių.

Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Natūralusis pilkųjų vilkų arealas pasaulyje buvo sumažintas maždaug trečdaliu. Viena iš svarbiausių vilkų populiacijos mažėjimo priežasčių yra buveinių fragmentacija, paveikianti šių plėšrūnų medžiojamas rūšis.

Išorinės Sandaros Ypatumai

Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30-65 kg. Vilko kūnas apaugęs šiurkščiu plaukais(kailiu). Vilkai turi stiprias galūnes ir išvystytus raumenys. Vilkai, vydamiesi savo auką, gali pasiekti iki 65 km/h greitį. Vilkai geba jausti kvapą pusės kilometro atstumu. Esant geroms oro sąlygoms, vilkai gali girdėti garsus miške 9km atstumu.

Kadangi vilkai yra gyvūnai, tai jie yra daugialąsčiai ir sudaryti iš eukariotinių ląstelių. Vilkai naudoja kvėpavimo organus plaučius, kad galėtų paimti jiems būtino deguonies.

Vilkų Kailis

Vilkų kailyje yra iki 10 cm ilgio užaugantys paviršiniai plaukai, kurie saugo ir šildo.

Vilkų Akys

Vilkai puikiai regi tamsoje. Jų akyse yra ypatingas atspindintis sluoksnis, kuris padeda matyti naktį ir medžioti tamsoje. Jų akyse yra šviesą atspindintis sluoksnis (lot. tapetum lucidum), kuris atgal į tinklainę nukreipia šviesą, kuri nepasiekė fotoreceptorių.

Vilkų Letenos

Priekinės letenos didesnės už užpakalines ir turi penktąjį pirštą vidinėje letenos pusėje. Plėvės tarp pirštų. Buki nagai padeda išlaikyti pusiausvyrą ant slidžių paviršių. Kojos prigludusios po liemeniu, dėl to judesiai greiti ir grakštūs.

Vilkų Uoslė

Skaičiuojama, jog vilko nosyje yra apie 280 milijonų uoslės receptorių, dėl kurių šių gyvūnų uoslė yra maždaug 100 kartų aštresnė nei žmogaus.

Vilkų Dantys ir Žandikauliai

Vilkai yra plėšrūnai, turi galingas iltis, skirtas perskrosti mėsą. Šių gyvūnų žandikauliai leidžia sukąsti didesne nei 2000 N jėga. Vilko kaukolės viršuje yra sagitalinė ketera, prie kurios tvirtinasi galingi žandikaulio raumenys.

Mitybos Būdas ir Ypatybės

Vilkai - pirminiai plėšrūnai. Apsiginklavę galingais aštriais dantimis nusagstytais žandikauliais, šie gyvūnai jaučia didžiulį apetitą. Vidutiniškai vilkams reikia mažiausiai 1,7 kilogramo mėsos per dieną, tačiau pasitaikius progai jie neretai suryja apie 4 kilogramus. Šie plėšrūnai gyvena pereidami bado ir apsirijimo periodus, mėgindami prikimšti skrandžius vos tik pasitaikius progai.

Kai nepasiseka medžioklė, vilkai taip pat gali ieškoti maitos ir misti kitų gyvūnų sumedžiotu grobiu. Minta beveik viskuo ką pagauna - nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas - laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai - neatsisako vabzdžių ir uogų.

Dauginimasis

Žiemos viduryje vilkai pradeda rujoti. Apvaisinimo tipas vidinis, poebrioninio vystymosi tipas - tiesioginis. Dažniausiai gimsta 2- 9 vilkiukai, kuriuos vilkė stropiai saugo ir šildo. Vaikais rūpinasi abu tėvai.

Vilkai atsiveda po vieną vadą per metus. Po 63 dienas trunkančio nėštumo patelė pagimdo 4-6 jauniklius. Vilkiukai gimsta akli ir kurti bei sveria iki pusės kilogramo.

Alfa patelės savo jauniklius pagimdo išraustuose guoliuose. Kartais vilkės panaudoja apleistus kitų gyvūnų paruoštus guolius. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa.

Prisitaikymas Prie Aplinkos Veiksnių

Vilkai turi savo teritorijas, kurias griežtai saugo nuo kitų gentainių. Vilkų akyse yra ypatingas atspindintis sluoksnis, kuris padeda matyti naktį ir medžioti tamsoje.

Vilkų Socialinė Struktūra ir Bendravimas

Vilkai įprastai buriasi į gaujas iš 6-10 individų, tačiau šis skaičius gali kisti nuo 2 iki 36 vilkų. Pačioje hierarchijos viršūnėje yra jauniklius vedančioji pora, vadovaujanti gaujai, kurią sudaro jos jaunikliai ir kartais kiti, negiminingi vilkai.

Vilkai linkę vaikščioti žmonių sukurtais ar natūraliai išmintais takais ir keliais, kuriais per dieną nueina iki 48 kilometrų.

Raktas į sėkmingą gaujos gyvenimą yra komunikacija tarp jos narių. Vilkai naudoja tris skirtingas „kalbas“: garsus (staugimas, inkštimas ir urzgimas), kvapus (išmatų ir feromonų) ir kūno kalbą.

Vilkų Staugimas

Geriausiai atpažįstamas vilkų komunikacijos būdas yra išskirtinis jų staugimas. Šis arba kita vokalinė komunikacija gaujoje gali būti naudojama dėl įvairių priežasčių. Vilkai garsus leidžia tam, kad atbaidytų kitų gaujų narius, pademonstruotų savo dominavimą ar sukviestų savos gaujos narius.

Staugsmus taip pat galima išgirsti per gaujos susibūrimus, kada vilkai žaidžia ir glaustosi vieni prie kitų, taip stiprindami socialinius ryšius. Vilkai staugia tam, kad komunikuotų su kitais gaujos nariais (ir atbaidytų priešiškas gaujas), esančias už keletos kilometrų.

Reikšmė Gamtai ir Žmogui

Vilkas mūsų gamtoje yra mitybos grandinės viršūnėje. Vilkai medžiodami sergančius žvėris stabdo ligų plitimą. Aktyvi vilkų veikla palaiko sveiką elninių žvėrių, šernų, bebrų, lapių gausą. Per daug neišplintant tik atskiroms rūšims gamtoje auga gyvybinė įvairovė. O ši įvairovė lemia turtingą bei sveiką aplinką ir mums patiems.

Vilkai Lietuvoje

Lietuvoje gyvena apie 200-300 vilkų (tačiau dėl skirtingų skaičiavimų šis skaičius svyruoja nuo 100 iki 500). Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti.

Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė.

1938 m. Lietuvoje (be Vilniaus krašto) suskaičiuota 146 vilkai, 1948 m. - 1732, 1955 m. - 270, 1960 m. - ~100, 1965 m. - 34, 1970 m. - 56, 1987 m. Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį.

Rūšių Įvairovė

Suskaičiuojama apie 50 įvairių vilkų porūšių. Du iš jų išnykę visai neseniai.

Vilkų išskirtinis požymis yra ištikimybė savo išrinktajam. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų.

Vilkų Savybės

• Vilkai yra ne tik protingi, bet ir labai emocionalūs.
• Vilkai, vydamiesi savo auką, gali pasiekti iki 65 km/h greitį.
• Vilkai geba jausti kvapą pusės kilometro atstumu.
• Esant geroms oro sąlygoms, vilkai gali girdėti garsus miške 9km atstumu.

Grėsmės Vilkams

Dėl besitęsiančios šių plėšrūnų medžioklės kai kurios vilkų rūšys netgi atsidūrė ant išnykimo slenksčio. Dalis šių gyvūnų yra žudomi dėl kailių ar tiesiog kaip medžioklės trofėjai, o dalis šaudomi siekiant apsaugoti naminius gyvulius, kurie kitu atveju taptų lengvu vilkų grobiu.

---