Pilkasis vilkas - stambiausias iš visų laukinių šuninių šeimos žinduolių, proporcingo sudėjimo plėšrūnas ir visų naminių šunų protėvis. Pilkasis vilkas (lot. Canis lupus, angl. Grey Wolf, vok. Wolf) - tipiškas mūsų girių žvėris, neatsiejama jų dalis. Jis yra plėšriųjų būrio šuninių šeimos atstovas, Lietuvos gamtoje gyvenantis nuo paskutinio apledėjimo pabaigos, bent 15 tūkstančių metų.
Vilkai gyvena daugelyje gamtinių sričių Šiaurės pusrutulyje: nuo tundros iki dykumų ir stepių. Daugiausia vilkų išlikę žmonių nepaliestuose miškų plotuose Kanadoje, Aliaskoje, Rusijoje. Seniau vilkai buvo paplitę visose Europos šalyse, pagrindinėje JAV dalyje, bet juos ilgą laiką naikino ūkininkai ir medžiotojai, todėl ten vilkai išnyko, ar liko tik pavieniuose rezervatuose, nacionaliniuose parkuose.
Vilkai būna iki 150 cm ilgio, aukštis ties pečiais 0,6-0,95 m, sveria 30-65 kg. Kūnas apaugęs šiurkščiu pilkos spalvos kailiu, nors gali pasitaikyti ir juodų, baltų, rudų, gelsvo atspalvio vilkų. Kaukolė masyvi, dantys stiprūs, o iltys gana ilgos.
Dažniausiai vilkai savo gyvenamuose plotuose užima mitybos grandinės viršūnę. Mitybos grandinė parodo, kas kuo minta - ji prasideda gamintojais, augalais, ir baigiasi plėšrūnais bei jų parazitais. Vilkas - naudotojas, kuris pačiai ekosistemai ir atskiroms rūšims žymesnės įtakos padaryti negali.
Vilkų elgsena ir socialinė struktūra
Vilkai - bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro vilkų pora, jų jaunikliai ir vilkai iš ankstesniųjų vadų. Jos centre yra vilkė ir jos vilkas, taip pat pernykščiai ir šių metų jaunikliai. Bendruomeniškumas ir labai tinkamai orientuota šeimos organizacija užtikrina medžioklės sėkmę - vieni jos metu tampa tykotojais, kiti iš toli varo žvėris. Dažniausiai tokia strategija pasiteisina.
Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Pastarosios vieta tik šiek tiek žemesnė nei vado. Tik jie gali susilaukti jauniklių. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti.
Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Vienišas vilkas - tai paprastai jaunas patinas, palikęs gaują ar iš jos išvytas ir ieškantis atskiros teritorijos.
Medžioklės ypatumai
Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nugaišusius ar ligotus gyvūnus. Vilkai medžioja labai organizuotai. Savo medžioklės vietas pasirenka atsižvelgdami į saugumo ir mitybos sąlygas. Turėdami gerą regą, klausą ir uoslę yra puikiai prisitaikę medžioti, gali mėtyti pėdas. Medžioja dažniausiai naktį. Tamsoje mato geriau negu kiti šuninių šeimos plėšrūnai.
Minta beveik viskuo ką pagauna - nuo pelės iki briedžio, bet pagrindinis maistas - laukiniai kanopiniai. Jei maisto mažai - neatsisako vabzdžių ir uogų. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa.
Apie vilkų medžioklės būdą sužinota tiriant jų pėdsakus žiemą. Kartais vilkų medžioklė vykdoma su tam tikru „žaidimo“ elementu - to prireikia apgauti šunims: į kiemą ar jo prieigas atbėgęs ir šuns užpultas vilkas apsimeta išsigandęs ir sprunka šalin.
Vilkai Lietuvoje
Lietuvoje gyvena apie 200-300 vilkų. Daugiausia jų yra Žemaitijos, Pietryčių bei šiaurės Lietuvos miškuose (Kulių, Tenenių miškuose, Žaliojoje, Biržų, Rūdninkų, Šimonių, Dainavos, Ažvinčių-Minčios giriose). Vidurio Lietuvoje reti.
Lietuvoje ypač daug vilkų būta XVII a. ir XIX a., tačiau dėl intensyvios medžioklės ir miškų kirtimo jų skaičius gerokai sumažėjo. Medžioklei buvo naudojami tinklai, vilkduobės, vilkatvorės, spąstai, kilpos. Per I ir II pasaulinius karus vilkų buvo gerokai padaugėję. Po karo pradėti intensyviai naikinti, už nušautus vilkus skirtos premijos, todėl populiacija labai sumažėjo, vėliau po truputį atsistatė.
| Metai | Vilkų skaičius |
|---|---|
| 1938 | 146 (be Vilniaus krašto) |
| 1948 | 1732 |
| 1955 | 270 |
| 1960 | ~100 |
| 1965 | 34 |
| 1970 | 56 |
Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti tik žiemą ir ne daugiau 20 individų per visą šalį. Lietuvių tautosakoje, mitologijoje, sakmėse vilkas yra dažnas veikėjas.
Žmonių ir vilkų santykis
Žmonės ir vilkai nuo seno gyveno kaimynystėje, todėl susiformavo sudėtingi ir nevienpusiai tarpusavio santykiai. Iš vienos pusės vilkų buvo bijoma, jie demonizuojami, naikinami, tačiau tuo pačiu jie buvo ir gerbiami, jų atvaizdais puošti herbai, skydai. Tas santykis kito priklausomai nuo laikotarpio ir vietos.
Vilkų baimė sena ir archaiška, ją gimdė ne tik tikimybė netekti gyvulių. Iki šiol sklando pasakojimai apie žmones puolančius vilkus. Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje žinių apie žmones užpuolusius vilkus neturime, todėl galima tvirtinti, kad sveikas žvėris to daryti niekada nesiryžtų. Kas kita - pasiutęs žvėris. Kad vilkas tikrai nekelia pavojaus žmogui, gali patvirtinti medžiotojai, kuriems yra tekę grobti iš irštvų vilkų jauniklius. Pasirodo, motina vilkė niekada nebando jų ginti, tik stūgauja aplinkui.