Jeigu kultūros renginys išsilaiko 50 metų, vadinasi, jis turi stiprų pamatą. Poezijos pavasaris laikosi ant trijų stulpų: poezijos almanacho, susitikimų su poezijos gerbėjais ir teorinės konferencijos. Pirmieji du įkasti nuo pat pradžių, o trečiasis kiek vėliau, norint suteikti šventei mokslingumo.
Naujoji karta, kur kas labiau urbanizuota, gal ir nebepastebi, bet paklūsta tai pačiai idėjai, kuri pagimdė šią šventę - su savo dainomis ir maldomis išeiti į gamtą: ant piliakalnių, į paežeres, beržų gojelius. Iš priplėkusio būsto į gegužės gaivą. Tada dėl vienų priežasčių, dabar dėl kitų nenorima afišuoti, kad poetų pasižmonėjimai tęsia gegužinių tradiciją. Štai dėl ko šventė ligi šiol gyvybinga!
Kadų kadais kaip žiūrovas buvau užklydęs į pirmojo Poezijos pavasario atidarymą Palemone, jis vyko aikštėje ir kopijavo dainų šventę. Turėjo praeiti daug metų, kad Poezijos pavasaris surastų savąją formą, kuri, tiesą sakant, laikas nuo laiko saldžiai susicukruoja. Panašiai nutinka ir almanachui, tačiau tokios naujovės, kaip eilėraščių sudėliojimas pagal autorių abėcėlinį sąrašą, sukelia tik juokutį.
Tai patvirtina itin gerbtiną faktą, kad reiškinys gyvuoja jau taip seniai, jog buvę sumanymai kartojami kaip negirdėtos naujovės. Tokie triukai paprastai daromi, kai nepajėgiama arba nespėjama eilėraščių srauto permušti straipsniais, prisiminimais, pokalbiais ir kitokia įdomia medžiaga. Tačiau tai nėra didelė yda, kiek didesnė yra sudarytojo(-ų) arogancijos ir išskirtinio skonio demonstravimas.
Per penkiasdešimt metų būta visko - ir bekraščio liberalumo, ir perdėtos modernizmo adoracijos, ir nuolatinio grįžimo prie nuostatos: tegul žydi visos gėlės.
Iš pačios pirmos kelionės 1965 metais įstrigo diena Veisiejuose, - visą dieną valtele irstėmės po ežerą, juosiantį miestelį, ir pritardami skardžiabalsiui Vytautui Bložei, plėšėme dainas. Tokių plaukiotojų, išbaidžiusių žuvis ir žvejus, čia, matyt, ligi tol nepasitaikė, todėl į parką paežerėje vakare susirinko visas miestelis. Detalių nebeprisimenu, ilgai skaitėm ir vaidinom, grojo dūdos ir kapelos, visas būrys jaunimo vidurnakty parlydėjo mus į mokyklos bendrabutį, kur šiek tiek nusnūdę rytą išvažiavome į Druskininkus. Panašiai Poezijos pavasaris buvo švenčiamas ir Radviliškio rajone prie Šušvės upelio Rūtos Staliliūnaitės tėviškėje.
Jau esu pasakojęs, kaip 1972 metais trise: J. Kunčinas, A. Verba ir aš Palemone prieš iškilmių pradžią nutarėme ištuštinti butelaitį vyno - pamariu paėję gal šimtą metrų tiesiog užšokome ant dviejų šalmuotų rusų kareivių su racija ir net nugirdome klausiant: „Podchodiat troje. Čto delatj. Prijom.“ Gana negreit, tik rudeniop sužinojau, kad tarybų valdžia po Romo Kalantos susideginimo taip bijojo didesnių žmonių susibūrimų, jog išsikvietė vidaus kariuomenės pulką, kuris dideliu lanku apsupo Lakštingalų krantinę.
Iš Poezijos pavasario šventės įsiminiau ir vis tebegirdžiu daugelio jau iškeliavusių poetų balsus: iškilmingą Antano Miškinio, graudulingą Pauliaus Širvio, piktai sproginėjantį Algirdo Verbos. Matyt, ne man vienam tie balsai tokie svarbūs, jei prieš keletą metų buvo sumanyta prie almanacho pridėti diskelį su autorių skaitomais eilėraščiais. Puiki idėja! O štai iš svečių atmintin įsikirto mansių poetas Juvanas Šestalovas, ypač įspūdingas jo skaitymas Palemone per šventės atidarymą.
Įsimintiniausi svečiai visada būdavo patys lietuvių poetai, užsieniečiai čia jausdavosi apžiūrinėjami kaip lamos zoosode, bet ne daugiau. Žinoma, ir jų čia pamatyta visokiausių. Išskirčiau latvius, lenkus ir slovėnus, pavardėmis neminėsiu. Tik tiek, kad festivalinė praktika su šen bei ten didžiulei miniai perskaitomais penkiais nežinia kaip išverstais eilėraščiais nieko apie tuos poetus nesako. Palieka tik viltį, kad geri, nes juk buvo pakviesti ir atvažiavo. Vilties vualį savo iš tiesų gerais tekstais praskleisdavo retas kas.
Pasidalinkite įspūdžiais iš kelionių su „Poezijos pavasariu“ po Lietuvą. Įsimindavo, kad kuo mažesnis miestas, į kurį vykstama, tuo nuoširdesni žmonės. Net ir tie, kurie ne iki galo supranta ką mes čia skaitom ir apskritai kas mes čia tokie. Klausdavo apie almanachą, kuris anais laikais buvo „deficitas“ (galite tuo patikėti?). Ar atvežėm? Išpirkdavo akimirksniu. Lakštingalų slėnyje eilės prie poezijos knygų driekdavosi per pusantro kvartalo. Salomėja Nėris iškristų iš balkono jas pamačiusi. Vėliau almanachai savo svarbą kiek prarado, bet mes - ne.
Visur teigiama, kad lietuvių poezijos lygis išlieka „pakankamai aukštas“. Nelabai suprantu ką tai reikštų žmonių kalba, bet sutinku: aukštas. Pakankamai. Tik tiek, kad iš tikrųjų esencialių tekstų mažėja katastrofiškai. Vieni autoriai mirė, kiti ima kartotis, treti ir telieka „pakankami“. Gerų tekstų esama, gerų autorių irgi, tačiau poezija tampa taškinė, kaip akupunktūra ar puantilizmas. Tai vis mažiau panašu į tvirtą, gyvybingą ir gebančią atsinaujinti struktūrą.
Suprantu šio termino slidumą, tad apibūdinkim jį trumpai. Saviraiška yra noras parodyti ką gali ir moki, ir vengimas veržtis už savo žinojimo/ mokėjimo ribų. Nes ten nesaugu.
Potencialių laureatų kasmet mažėja, nes visi jau „gavę“. Tad kartais tie laurai atitekdavę ir ne pagrindiniams flagmanams, nors akivaizdžios gėdos lyg ir nebuvo. Sakyčiau, kad ši premija turėtų būti skiriama ir ne po vieną kartą, kitaip ilgainiui labai susmulkės. Antrą ar trečią kartą ji galėtų būti skiriama tik už visiškai išskirtines knygas, o tokių juk poetai parašo, nors ir LABAI retai. Premija teikiama už geriausią metų poezijos knygą, įstatuose yra punktas, kad kitos gautos premijos komisijos sprendimo neįtakoja. Tad ir kadais gauti Poezijos pavasario laurai laikytini nuvytusiais, nebegaliojančiais ir atnaujintinais, arba kalbas apie geriausią knygą galime pamiršti.
Na štai, pasirodo, aš vienmetis su festivaliu, tad labai gerai galiu įsivaizduoti šį laiko tarpą. Romantiškas vaikystės veblenimas - paauglystės ambicijos - brandos ramybė - vėlyvosios brandos sukalkėjimas - ir: kas? Žinoma - antroji jaunystė ir naujai permąstomos formos. Nieko čia nereikia keisti, nes tai lyg skaičius pi - nieko nepakeisi. Kiek bekeistum, atskris poezijos paukštė ir pasirodys, kad visi čia laukė jos, ne tavęs, reformatoriau. Keisti galima tik vidujai, išorinis „tinklelis“ priešinsis. O to tinklelio rėmuose galima visko pripinkliuoti, kas dabar šiek tiek ir daroma.
Labai abejoju, kad publiką iš tiesų sudaro mūsų skaitytojai. O publika abejoja, ar mes iš tiesų jos autoriai. Abejonė yra filosofinė būsena, kelkraščiais pereinanti į poetinę. Kartu su „Poezijos pavasariu“ važinėdavau po Lietuvą aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Nebegalėčiau išvardyti, kur ir kada buvau. Nebeprisimenu daugelio matytų veidų. Išnyra iš atminties Pauliaus Širvio, graudžiai skaitančio savo eiles, siluetas. Arba aukštas, tiesus žilagalvis Jonas Graičiūnas, valdantis publiką pakylėtu tonu.
„Poezijos pavasario“ almanachas ir šventė buvo savotiška sala sovietinės literatūros kasdienybėje. 1971-1973 ir 1978-1981 metais buvau leidinio redakcinės komisijos narys. Atsakomųjų redaktorių Eugenijaus Matuzevičiaus ir Vytauto Rudoko pastangomis į knygą patekdavo valdžios nemalonę užsitraukusių poetų Jono Juškaičio, Sigito Gedos, Vytauto Bložės, o iki 1974 m. ir Tomo Venclovos eilėraščiai.
Kelionės po Lietuvą susidėdavo iš dviejų dalių: oficialaus eilėraščių skaitymo ir vaišių šurmulio, kai įsismaginę poetai tapdavo nekontroliuojami. Nebepamenu kuriais metais šventės dalyviai buvo įspėti, kad po Salomėjos Nėries premijos įteikimo vaišės bus be alkoholio - „tik su sausu vynu“.
Užpernai jis ištiko atsivertus Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Kalbiniais eksperimentais šiandien nieko nebenustebinsi, bet šioje knygoje jie įtikina neišvengiamumu. Kalbėtojas išsilydo kalboje, balso neatplėši nuo kūno.
Aidas Marčėnas mano galvojimuose apie poeziją jau seniai buvo tapęs gyvu klasiku. O klasikas, pasak Marko Twaino, yra tas, kurį visi nori būti perskaitę, bet niekas nenori skaityti. Įtrauktas į Trijų Karalių premijos komisiją, buvau priverstas perskaityti naująją Marčėno eilėraščių knygą „Tuščia jo“. Frazę, iškeltą į knygos antraštę, buvau išmokęs iš Juozo Apučio. Čia ji pasirodo kaip užkeikimas nevertai būties būčiai. Tuščia jo, to besibaigiančio pasaulio, poetas vis tiek turi rašyti.
Pirmiausia, žinoma, Seamus Heaney, jei jį tokiu galima laikyti - atvyko ir išvyko dar prieš pagrindinius festivalio renginius 2002 metais. Ne tik todėl, kad jis buvo Nobelio premijos laureatas, o svarbiausia todėl, kad man teko garbė ta proga sudaryti ir išversti jo eilėraščių rinktinę, kurią pristatėme Vilniaus Rotušėje ir šiaip susidraugavome.
Niekada nebuvau uolus važinėtojas po Lietuvą, bet įsiminė renginiai Kaune Lakštingalų slėnyje ir Maironio muziejuje, esu buvęs Elektrėnuose, Ukmergėje ir net Druskininkuose, kai kartą PP įsiveržė į svetimą teritoriją. Tikriausiai esu buvęs dar kur nors, bet nebepamenu. O iš visų tų kelionių neprisimenu pačių skaitymų.
Lietuvoje turime du panašius poezijos festivalius - PP ir PDR. Abu juos rengia bemaž tie patys žmonės, bet jų formatai kiek skiriasi, tad jiems skirtingai sekasi vykdyti savo uždavinius. O jie, mano požiūriu, tokie: 1) pristatyti Lietuvos ir užsienio poetų kūrybą visuomenei; 2) skatinti skaitymą; 3) palaikyti ir kelti (jei tai įmanoma) poezijos prestižą; 4) skatinti tarptautinį bendradarbiavimą ir lietuvių poezijos eksportą. Man regis pirmąjį (nors čia gali būti įvairių nuomonių) ir trečiąjį uždavinį vykdyti geriau sekasi PP, ketvirtąjį - PDR, dėl antrojo nesiimu spręsti.
PP privalumas tas, kad jis apima kur kas didesnį laiką ir erdvę. 50 metų tradicija jam teikia teigiamos inercijos ir lengvina uždavinį palaikyti poezijos prestižą.