Miglė Anušauskaitė - jaunosios kartos kūrėja, semiotikos studentė, išgarsėjusi charizmatiškais ir dažniausiai subtiliai juokingais komiksais.
Pažintis su kūrėja
Aš pati su ja susipažinau Klaipėdoje. Ten buvo snūdi vasara ir ten abi tuo metu negyvenome. Berods buvome nepilnametės. Nepaisydama tėvų nerimo išvažiavau į jaunimo kelionę, kurioje neturėjau jokių pažįstamų. Autobusui stovint Klaipėdoje, mane labai proziškai prispyrė žemiški reikalai, tad apsidairiusi pasikviečiau kartu simpatišką panelę (neklauskit, kodėl pati viena negalėjau nueiti). Čia jos šuniukas, kurį taip pat galite pažinoti. Nes jis, tfu, ji, taip pat yra šiokia tokia garsenybė.
Jūsų dėmesiui išskirtinis interviu su Migle Anušauskaite. Lanksčių galūnių, užkrečiamo juoko, šviesaus proto ir stilingų suknelių savininkė.
Kūrybos įkvėpimas ir saviraiška
Komiksai tau yra tiesiog saviraiškos forma, ar jautiesi kažką privalanti pasakyti pasauliui? Saviraiškos forma. Nelabai galvoju apie komiksus kaip apie kažką meta-, būna, šauna mintis ir galvoju, kaip geriausia ją išreikšti: vaizdu, tekstu ar jų kombinacija. O būna, kad reikia padaryti komiksą ir praleidžiu visą dieną, galvodama, kokį ir kaip jį padaryti. Vakarop palūžtu ir galvoju: „Nieko nebus, aš negabi. Man baigėsi idėjos, einu dirbti į gamyklą“. Tada apie vidurnaktį pramuša ir pradedu paišyti daug, visos idėjos atrodo labai geros.
Komiksais kiek nuosekliau pradėjau užsiiminėti nuo tada, kai bendrakursiai pradėjo juoktis iš piešinėlių, kuriuos atlikdavau per paskaitas. Jie buvo labai kvaili (piešinėliai, ne bendrakursiai) ir dabar dauguma iš jų man nepatinka (vis dar apie piešinėlius). Kadangi labai smagu gauti teigiamų atsiliepimų, pradėjau komiksų piešti daugiau ir dėti juos į tinklaraštį, o paskui viskas kažkaip įsivažiavo. Taigi: kai nebegausiu komplimentų, nustosiu ir paišyti.
Kūrybos temos ir žanrai
Daugybė įvairiausių istorijų, idėjų, vaizdų gali būti išreikšta komiksais.O, Joan Cornella man labai patinka! Taip pat atsisakyčiau piešti tai, kas man atrodytų neįdomu. Arba jei matyčiau, kad nieko gero ir įdomaus nenupieščiau tam tikra tema. Ne, nenoriu daryti apibendrinimų, tik sakau, kaip šiuo metu atsirenku, ką paišyti.
Jei pieštum komiksų knygą - tai būtų detektyvas? Ir tas, ir tas! Bet ne abu viename - tai būtų skirtingos knygos, prie kurių dirbčiau pakaitomis.
Miglės Anušauskaitės darbai ir projektai
Sukūrė komiksų knygų apie Lietuvos istorines asmenybes, žydų kultūrą ir istoriją, feminizmą: „10 litų“ (bendraautorė Gerda Jord), „Dr. Kvadratas“, „Kas išsigando Šliūpo?“, „Panelė su lape“, „Štetlas“, „Vilniaus Gaonas“, „Žiūrėti ir būti žiūrimai“ (teksto autorė Natalija Arlauskaitė).
Ką tik pasirodžiusi knyga „Lietuvos vizionierės“ - tai dešimt subjektyvių pasakojimų apie moteris, kurios įėjo į Lietuvos bei pasaulio istoriją kaip novatorės ir vizionierės. Tai labai asmeniška knyga-pokalbis su dešimčia istorinių asmenybių, sukėlusių proveržį įvairiose srityse: politikos, muzikos, kulinarijos ir literatūros.
Kai kurios knygoje aprašomos moterys - Žemaitė ar Sofija Čiurlionienė - atrodytų, visiems gerai pažįstamos, bet skaitydami istorijas pamatysite šias moteris kitokias. Apie Mariją Liudviką Gonzagą, Emmą Goldman ar Clarą Rockmore galbūt išgirsite pirmą kartą.
Knyga - puikaus tandemo - filologės, gidės Elenos Gasiulytės ir komiksų autorės Miglės Anušauskaitės - darbas. Netikėti, asmeniški Elenos tekstai atranda bendrą kalbą su ironiškais ir drąsiais Miglės komiksais.
Palangoje atidaryta Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda „Kas išsigando Šliūpo?“, parengta pagal Miglės Anušauskaitės komiksų knygą.
Apie Žemaitę Miglės Anušauskaitės komiksuose
Vos atradusi pasiutėliškąją Žemaitės pusę be galo pykau, kad ji visur vaizduojama su kaimietiška skarele. Man atrodė, kad kaip tik ta nelemta skarelė kalta dėl pabodusio vargšės neįdomios moters įvaizdžio. Galvojau: jei tik atrastume ir gerai išreklamuotume kokią Žemaitės nuotrauką, kur ji šėlioja palaidais plaukais, iškart viskas būtų kitaip. Tačiau tokių nuotraukų nėra, o ir ne skarelę čia reikėtų kaltinti. Žemaitei skarelė buvo ne tik stiliaus dalis, bet ir svarbus politinis pareiškimas, kad jos savininkė yra ne kokia poniutė, o paprastų žmonių atstovė, ir visiškai to nesigėdija.
Plaukiant į Jungtines Valstijas bendrakeleivė Aleksandra Bulotienė suklydo mėgindama pridengti Žemaitės galvą madingesniu šaliu - ta tuomet tik sėdėjo susiraukusi ir pareiškė, kad, jei jau negalinti eiti į restoraną su savo įprasta skarele, lai maistas būna paduodamas jai į kajutę. To nesugebėjo padaryti nė amerikietės, nešiojančios elegantiškas skrybėlaites ir varstančios atvykėlę klausiamais žvilgsniais.
Jau vaikystėje Julija bandė sukilti prieš jai visiškai nesuprantamus luomų skirtumus. Nors buvo bežemiai dvaro tarnautojai, jos tėvai visuomet mėgdavo pabrėžti bajorišką savo kilmę - nesvarbu, kad iš jos buvo likusi vien pavardė ir istorija. O Julija manė, kad visi žmonės yra žmonės ir teisės valgyti obuolius nusipelno vienodai. Tad dalį jų iš savo sodo permesdavo kaimynų Onikei, baudžiauninkų dukrai. Vis tiek supus ir teks supilti juos kiaulėms, tai kodėl nepavaišinus draugės - o kad ta ne bajoraitė, niekam išvis neturėtų rūpėti.
Užaugusi Julija susigalvojo naują būdą pasipriešinti socialinei hierarchijai - prieš šeimos valią į vyrus jai prireikė išsirinkti būtiniausiai baudžiauninką, ir dar tokį, kuris mokėtų kuo vaizdingiau nupasakoti savo paprasto žmogaus vargus. Iš gražaus romantinio luomų lygybės projekto išėjo gana apgailėtinas santuokinis gyvenimas, tačiau noro kovoti už skriaudžiamųjų teises iš mūsų herojės galvos tai neišmušė. Kovoti juk galima ne vien obuoliais ir vedybomis. Kovoti galima ir tekstais.
Apie tai, ką matė pati, rašė ir Žemaitė, tik jos atveju tai buvo kasdienės valstiečių gyvenimo bėdos ir apybaisė kaimo moterų padėtis. Temos nei gražios, nei patogios, bet užtat dar neaprašytos ir, kaip pačiai autorei atrodė, būtinos nušviesti. Niekas daugiau taip neįkvėpdavo Žemaitės rašyti kaip pastebėta nauja neteisybė. Kol tokios neranda - nėra ir teksto, galima ramiai sau lopyti drabužius.
Rašliavos rašliavomis - Žemaitei rūpėjo, kad valstiečių bei darbininkų teisės būtų ginamos ir politikoje, tad atsikūrus Lietuvai įsigalėjusi dešiniųjų valdžia nesugebėjo pelnyti jos simpatijų. Politikai siekia susikrauti kapitalą žemojo sluoksnio gerovės sąskaita, skiria sau milžiniškas algas, už neva nepriklausomybės gynimui surinktus pinigus važinėjasi po šveicarijas ir paryžius, ir visa ši apsimetėliška sistema laikosi tik išnaudodama paprastus darbo žmones, o jų interesais nesirūpina niekas.
Papeikimų neišvengė nė būsimasis valstybės vadovas Antanas - Žemaitė nepraleido progos įgelti jam klausdama, ką Lietuva gaus už prezidentą: ar šaltus barščius, ar surūgusį smetoną. Niekas nekaltas, kad kulinarinė žmogaus pavardės dviprasmybė, regis, prašyte prašosi pasišaipymo, ypač kai ir jo politiką Žemaitei sunkiai sekėsi suvirškinti.
Kritika apdalinti dešinieji pyko ir baisiausiai įžeidinėjo rašytoją, kaip tik galėjo, - socialistė ji, o gal net dar blogiau, komunistė, bet iš tikrųjų bolševizmo ji irgi nemėgo. Lygiai kaip nemėgo ir kapitalizmo, ir militarizmo, ir (buvo susigalvojusi puikiausią terminą) pripūsto patriotizmo.
Apie Žemaitės politines pažiūras mokykloje niekas nemoko, tad vaizdą iš nuotrupų teko susidaryti pačiai. Ir tai man išsprogdino smegenis - draugai ir draugės atkentėjo tiek ilgiausias balso žinutes, tiek susitikus gerokai per daug entuziastingai skaitomas Žemaitės laiškų su politiniais pasisakymais ištraukas. Taip elgiausi iš gryno nustebimo.
Žinoma, straipsnių antraštėse daug lengviau parduoti papirosus ir romantinius laiškelius, bet, man regis, esama čia dar ir baimės. Į nugarą kvėpuoja kontroversiškojo klausimo šmėkla: jeigu Žemaitė leido sau kritikuoti tarpukario Lietuvos valdžią, kokia iš jos lietuvių literatūros klasikė?
Mylėjo Žemaitė tėvynę, bet taip, kaip pripūsto patriotizmo šalininkai niekada nesupras. Mylėjo, o ne garbino. Mylėjo šalį ir žmones, o ne valdžią. Mylėjo ne aklai, o kritiškai. Politikoje jai galiojo du paprasti principai - kova už laisvę ir kova prieš bet kokią neteisybę. Tik kad šitokią Žemaitę į vadovėlius dėti pavojinga.
Jos pažiūros verčia prisileisti nepatogią mintį, kad politika yra dalykas gerokai sudėtingesnis negu geriečių patriotų tautininkų kova su blogiečiais visais kitais. Kad bet kokia valdžia gali būti labai nekokia.
Vegetariškas restoranas Vilniuje Miglės Anušauskaitės komiksuose
Nežinome nei kaip ir kada Fania Lewando tapo vegetare, nei kaip ir kada išmoko gaminti. Bet kai jau tapo ir išmoko, užsidegė vegetarizmo idėjas paskleisti kuo plačiau. Tai padaryti 20 amžiaus pirmojoje pusėje nebuvo lengva.
Fanios laikais vegetarizmas kėlė dar mažiau pasitikėjimo - buvo jaunas, menkai pripažintas, Europoje palyginti neseniai pradėjęs plisti judėjimas. Ir dar praktikuoti jį šioji virtuvės mitų griovėja užsispyrė ne kur kitur, o Vilniuje, kuriame pagal Rytų Europos žydų papročius buvo stengiamasi valgyti kuo riebiau, kuo sočiau ir kuo mėsiškiau.
Žydiškoje kultūroje mėsos patiekalai yra privalomas šabo, vestuvių ir kitų švenčių atributas, o jei jau valgomos vien daržovės, matyt, bus ištikusi kokia nelaimė - skurdas ar gedulas. Tokia tad buvo ilgaamžė tradicija ir norint su ja pakovoti reikėjo kaip reikiant pasikaustyti.
Logiškoji Fania mėgo remtis faktais ir mokslu - nė nemirktelėjusi galėjo išvardinti visą sąrašą vaisiuose bei daržovėse esančių vitaminų ir ilgiausiai kalbėti apie fiziologinę vegetarizmo naudą sveikatai. Tačiau to nevisad užtekdavo - daugeliui bet kokius įtikinėjimus apie sveikatingumą nukonkuruodavo mintis apie malonumą pietums gerai pavalgyti mėsos.
Novatoriškas idėjas konservatyviai nusiteikusiems žmonėms lengviausia sumaitinti su gera doze religinių argumentų. Tik nesupraskite neteisingai, nebuvo Fania kokia cinikė, prisigalvojusi nebūtų dalykų ir begėdiškai pasinaudojusi tikėjimu savo vegetariškai propagandai skleisti.
Iš tikrųjų vegetarizmas Biblijoje jau buvo pateisintas, tereikėjo atidžiai įsiskaityti. Pradžios knygoje rašoma, kad Dievas pirmiausia žmonėms davė augalus ir įsakė maitintis jų sėklomis bei vaisiais, o mėsą buvo leista valgyti tiktai po tvano, kai žemėje neliko užtektinai augalų. Tokiu argumentu į kritiką atsišaudydavo ne tik Fania, bet ir daugelis kitų to meto žydų vegetarų. Sumanymas neprastas - jei kas suabejoja tavo mitybos ideologija, tereikia bakstelėti pirštu į Biblijos ištrauką.
Panašiai kaip ir šioje knygoje, mudviem rūpėjo išviešinti herojes, Vilniuje, Lietuvoje ar Europoje ką nors nuveikusias pirmąjį kartą. Ne viename straipsnyje apie Fanią figūravo teiginys, kad jos restoranas buvo pirmasis vegetariškas Vilniuje. Pati Fania tikrai būtų nepatingėjusi įdėti daugiau pastangų ir išsiaiškinti iki galo, o štai aš gerą mėnesį per ekskursijas kuo drąsiausiai šitaip ir pasakojau - dabar jau nebesuskaičiuosiu, kiek žmonių ne iš piktos valios apmelavau.
O vieną rytą gavau draugės detektyvų mėgėjos žinutę. Nuo tada mano pasakojime Fania virto „vieno iš pirmųjų“ vegetariškų restoranų Vilniuje įkūrėja. Toks skrupulingas tikslumas Faniai, žinoma, paliktų teigiamą įspūdį, tačiau iš tikrųjų visos tos pirmumo lenktynės mažai ko vertos.
Kelintais metais ponia Lewando atidarė savo Dietinę-vegetarišką valgyklą, nepasakysiu, tačiau yra žinoma, kad 20 amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje ji jau buvo.
Įsivaizduokite - gyvename tų laikų Vilniuje ir aš, kaip dora vegetarė, pakviečiu jus į pasimatymą pas Fanią. Kelio gerai nežinote, tad sutariame susitikti Rotušės aikštėje. Iš jos sukame į Vokiečių gatvę, kurioje vokiečių telikę tik pavadinime. Pačioje gatvės pradžioje, kad jau pakeliui, užbėgame į brolių Popovų arbatinę. Aš nusiperku gabalinio cukraus, jūs išsirenkate kavos. Aš paerzinu, kad tokioje vietoje derėtų įsigyti arbatos, bet jūs atsisakote - kažkur girdėjote, kad Vilniuje reikia saugotis nenusipirkti jau kartą naudotų išdžiovintų arbatžolių. Atsisveikinę su pardavėjais einame lauk ir žingsniuojame tolyn. Staiga mus užklumpa malonus kokosų aromatas - vadinasi, esame netoli Eduardo Šporo vaistinės, kur parduodamas garsusis muilas. Mūsų pokalbį higienos temomis nutraukia iš gretimos maisto parduotuvėlės išbėgęs berniukas - jis griebia jus už skverno ir jau taikosi jėga tempti į krautuvės vidų, bet subartas nubėga šalin. Pasiskundžiame, kad per šituos berniukus tuoj Vokiečių gatve bus nebeįmanoma praeiti - kiekviena parduotuvė įsigudrino pasisamdyti po tokį.
Ir nebūtinai būtume radę laisvų staliukų, nes, nors neįprastas, Fanios Lewando restoranas populiarumo stoka nesiskundė. Jo sėkmės paslaptis buvo labai paprasta - iš tikrųjų skaniai pagamintas maistas, ko dauguma lankytojų iš vegetariškų patiekalų, ko gero, nesitikėdavo. Ne kartą esu pastebėjusi, kaip prakalbus apie vegetarišką ar, dar blogiau, veganišką maistą žmonių akyse šmėkšteli abejonė, ar bus bent jau valgoma. Kita vertus, nėra čia ko slėpti, per savo trumpą ekskursą į veganizmą pati esu patyrusi atvejų, kai veganišką desertą valgai vien dėl to, kad veganiškas, nors ne kažin kaip skanu.
Norint žmonių galvas prikimšti vegetarizmo idėjų, iš pradžių jų pilvus būtina prikimšti gardžiausių patiekalų. Ir šitai jai sekėsi. Maloniai nustebinti restorano lankytojai savo pasitenkinimą negailėdami išliedavo atsiliepimų knygoje. Poetas Itzikas Mangeris rašė, kad valgyti pas Fanią buvo tikras malonumas, o Y. Iš Rygos atvykęs žurnalistas, vertėjas ir dramaturgas Markas Razumnis nustatė, kad Vilniuje būti vegetaru ypač malonu, nes čia gyvena Lewando, vegetariškos virtuvės poetė. O kaunietį daktarą M. Maskvietis Samas Khiyoras tvirtino, kad tokie nuostabūs patiekalai kiekvieną galėtų paversti fanatišku vegetaru, o G. Faynermanas iš Niujorko tiesiai šviesiai nusistebėjo, kad vegetariškas maistas gali būti skanus.
Taip, perskaitėte teisingai, - nors Amerika Fanios ir Lazario neįsileido, svečiai iš Niujorko ir Los Andželo mielai atvykdavo į vilnietiškąją Fanios valgyklą. Tarptautinės pagyros nė vienam restoranui nepakenkė, kaip nekenkia ir garsenybių rekomendacijos. Įrašą Faniai yra palikęs žymus modernistas Marcas Chagallas, vitražiniais langais apdalinęs ne vieną katedrą Prancūzijoje, netgi Niujorko Metropolitano operą. Prieš eidamas pas ponią Lewando vargšelis akivaizdžiai užvalgė kažko prastesnio ir dėl sustreikavusio skrandžio negalėjo išragauti viso Dietinės-vegetariškos valgyklos asortimento.
Pamenu, kartą per ekskursiją pasakodama šią istoriją sudvejojau, kaip tiksliau apibūdinti Fanios restorano auditoriją. Kol mėginau suregzti bent kiek rišlesnį sakinį apie keistoką, betmadingą vietą, gausiai lankomą naujovių ir išskirtinumo ieškotojų, vienai ekskursijos dalyvei netikėtai nušvito: taigi pas Fanią eidavo tų laikų hipsteriai! Galbūt ir taip. Ar Marcą Chagallą iš tikrųjų galima laikyti XX amžiaus pirmosios pusės hipsteriu, paliksiu spręsti jums.
Miglė Anušauskaitė ir bulvės
Čia tas pats, kas klausti, ar svogūnai tokie pat svarbūs kaip bulvės. Bulvės gerai, svogūnai irgi (dabar pradėjau galvoti apie silkę). O ką jau kalbėti apie svogūnus su bulvėmis! „Sodininko kalendorius“.