Šiuo metu dar aktyviai dirbantys ekonomikos ir verslo specialistai daugiau papasakoja apie pasiūlą parduotuvėse ar rinkoje esamas paslaugas, kurie palygina dabartines gyvenimo sąlygas ir tuometines sovietmečiu. Planinė ekonomika turėjo poveikį prekių pasiūlai.
Pasiūla ir Asortimentas
Pašnekovų prisiminimais, Lietuvos parduotuvės ne pokario, o vėlesniais laikais visada turėjo šiek tiek maisto prekių. Jeigu kalbėti apie 75-uosius, Lietuvoje nebuvo įvairovės ir vyko tokie sunkiai įsivaizduojami dalykai, kad konservuotų žirnelių, majonezo, geros rūkytos dešros ar išpjaustytos mėsos galėdavai įsigyti tik gavęs paskyrą, - kalbėjo R. Rudzkis. Dabar viskas ant padėkliuko, ką nori, tą perki.
Iš savo jaunystės R. Rudzkis prisiminė, kad lietuviškoje parduotuvėje visada galėdavai rasti pieno, sviesto, duonos, daktariškos dešros, prastesnės mėsos, faršo, žuvies - skumbrės galėjai nusipirkti. Taip pat buvo bulvių, burokėlių, aliejaus. Tiesa, grietinės ar pieno buvo 1-2 rūšys, o ne dešimtys, kaip dabar. A. Variakojis panašiais laikais gyveno Vilniuje ir sako, kad Kaune, kad ir kaip būtų keista, pasiūla parduotuvėse buvo geresnė nei sostinėje.
A. Variakojis įsitikinęs, kad kai atsirasdavo retesnių prekių - iškart didžiausios eilės. Kažkaip keista, bet tų prekių daugiau būdavo Kaune, gal ten kokia iškrovimo stotelė būdavo: kauniečių parduotuvės ir įprastą dieną atrodė pilnesnės nei vilniečių. R. Rudzkis su tuo nesutinka, pasak jo, neblogai buvo ir gyvenantiems Vilniuje - juk miestas buvo sostinė.
Pasak jo, Lietuvoje netrūko ir miltų, duonos, batono. A. Variakojis pasakojo, kad Lietuvoje visą laiką galėjai nusipirkti pieno, nors prisimena, kokios nykios buvo pakuotės: trikampiai pakeliai ir stikliniai buteliai. Negalėčiau pasakyti, kad Lietuvoje buvo sūrių ar kitų pieno produktų įvairovė - keli fermentinio sūrio gabalai, bet kai nuvažiuodavau į Rusijos pakraštį, ten pienas buvo parduodamas milteliais, kas man buvo nesuvokiama. O mėsą prisimenu su siaubu, ten buvo mėsos nuoraižos, visa kita keliaudavo per galinį kiemą.
Deficitas ir "Blatas"
Anot istoriko dr. Sauliaus Grybkausko, be abejonės, didžiausią vaidmenį deficito visuomenėje suvaidino planinė ekonomika. Gamindamos produkciją, gamyklos tiesiog įgyvendindavo joms skirtus gamybos planus, kurie dažniausiai nekoreliuodavo su tikrąja prekių paklausa.
Su nostalgija sovietmetį prisimenantiems ar prisiklausiusiems apie jį mitų istorikas primena: deficitas buvo didžiulis, tad prekyboje atsiradus reikalingesnių prekių, susidarydavo milžiniškos eilės. Prekės būdavo laikomos sandėliuose ir net nepasiekdavo prekystalių. Prekybininko profesija tais laikais buvo laikoma prestižine.
Dr. S. Grybkauskas pasakojo, kad visi, galintys prieiti prie norimų prekių, stengėsi jomis apsirūpinti ir aprūpinti artimuosius. Tad mėsos ar sviesto fabrikuose buvo populiaru dalį produkcijos parsinešti namo, ją tiesiog pasikišus po drabužiais. Vagysčių ir „blato“ mastai buvo tokie dideli, kad Vidaus reikalų ministerijoje netgi buvo įsteigtas Kovos su socialistinės nuosavybės grobstymu padalinys, kuris turėjo užtikrinti tvarką. Čia dirbo samdomi agentai, kurie turėjo sekti žmones ir žiūrėti, kas ką išsineša iš darboviečių.
Dr. S. Grybkausko teigimu, norint lengviau gauti deficitinių prekių, būdavo labai svarbu turėti gerą darbą. Per įmonių profsąjungas būdavo išduodami talonai tam tikroms, šiai įstaigai skirtoms prekėms įsigyti. Užimdamas geras pareigas darbovietėje, taip pat galėjai „apeiti“ ilgą bendradarbių eilę butui gauti ar automobiliui įsigyti, nes tai buvo didžiausias deficitas.
Pasak I. Čiutytės, deficitas skatino žmonių kūrybiškumą ir daug ką kiekvienas pasigamindavo pats. Moterys megzdavo ir siūdavo drabužius visai šeimai, o nusidėvėjusį paltą išversdavo į kitą pusę ir persiūdavo.
Štai keletas detalių apie tai, kaip vyko produkcijos išsinešimas Kauno mėsos kombinate:
- Dešrų „šliosus” žiemą kišdavome už bato aulų, o vasarą po ilgomis kelnėmis prisirišdavome prie kojų blauzdų.
- Darbuotojai paėmę kiaulienos sprandinę ją apipjaustydavo, padarydavo apvalų didelio blyno formos gabalą, kurį sutalpindavo į kepurę.
Kaip prisimena sovietmečiu Mėsos kombinate dirbę kauniečiai: „Ateidavome į darbą ir galvodavome, kaip pavogti kokį nors mėsgalį. Pavogę sukdavome galvą, kaip išnešti. Vieni, kad nesukeldami įtarimo galėtų praeiti pro apsaugą, vogta mėsa apsivyniodavo juosmenį, kiti gaminius nešė krepšiais, einantys aukštesnes pareigas veždavo automobiliais. Jeigu nieko nepavogdavome, naktį neužmigdavome“.
Šmaikštaujama, kad Mėsos kombinatas per sovietmetį ypač smarkiai prisidėjo prie Kauno plėtros. Pavogta ir pardavinėjama mėsa leido Aleksote kilti vadinamiesiems dešrų kaimams - aplink Mėsos kombinatą išaugo ištisi individualių namų kvartalai.
Specializuotos Parduotuvės
Būdavo ir kariškiams specializuotos parduotuvės, nomenklatūrai. Tai buvo speciali vieta. Aišku, daug yra mitų. Tačiau nebuvo taip, kad ten būtų kažko labai daug.
Saugumo Problemos
Pasak dr. Mėsos kokybė sovietmečiu buvo arti nusikalstamų dalykų. Veterinarijos tarnyba vykdė formalią kontrolę. Neturėjo jokio realaus valdymo, jis pradėjo stabdyti [gamybą]. Būdavo apsinuodijimų, kurie baigdavosi mirtimi. Būdavo, kad suvalgius konservų apsinuodijimo žmonės mirdavo. Tai, kad ji pavojinga. Būdavo, kad visa stovykla tada buvo apsinuodijusi maistu.