Maisto technologija - tai plati sritis, apimanti maisto gaminimą, saugojimą, transportavimą. Šis mokslas skirtas profesionaliai ir masinei maisto gamybai, tiekimui, viešajam maitinimo organizavimui. Maisto technologo darbo rezultatas - tai produktai parduodami parduotuvėse ir patiekiami kavinėse. Šioje kategorijoje pateikiami konspektai apie maisto produktų laikymo sąlygas, ženklinimą, pakavimą, transportavimą, žaliavų parinkimą.
Visa ši informacija yra labai svarbi norint išmokti pagaminti ir patiekti kokybiškus ir skanius maisto produktus. Taip pat autoriai dalinasi praktikos ataskaitomis, kuriose aprašo atliktą praktiką restoranuose, valgyklose, maisto gaminimo įmonėse. Šie mokslo darbai padės suprasti kaip organizuojamas kavinių darbas, kaip jam pasiruošti, ko tikėtis, kokias normas atitikti.
Straipsnyje aptariami įvairūs "Maxima" parduotuvių veiklos aspektai, įskaitant statybos darbus, rekonstrukcijas, saugos sistemas ir reklamos atnaujinimus skirtinguose Lietuvos miestuose. Tačiau, norint geriau suprasti mėsos cecho diplominius darbus, būtina atkreipti dėmesį į technologinius procesus ir bendradarbiavimą su mokslo įstaigomis.
Naujo vytintų dešrelių cecho įrengimas
Naujame vytintų dešrelių ceche bus gaminamos dvi naujos rūšies dešros: vytintos aštrios dešrelės (300 kg per pamainą) ir vytintos mėtinės dešrelės (200 kg per pamainą). Bus dirbama viena pamaina po 8 val. į dieną, šventinės dienos ir savaitgaliai laisvi. Visa žaliava reikalinga dešrelių gamybai bus gaunama iš tiekėjų, laikoma ir sandėliuojama tam paskirtose patalpose.
Dešrelių gamyba prasideda nuo tinkamo žaliavų priėmimo ir temperatūrinio rėžimo laikymosi. Patikrinama gautos mėsos temperatūra, prieskonių pakuočių sandarumas, pakavimo medžiagų atitikties dokumentai. Darbas ceche prasideda nuo produktų svėrimo pagal technologinę kortelę. Susvėrus visus produktus, dedama mėsa, šaldyti lašiniai (tam, kad būtų išlaikyta reikiama dešrų masės temperatūra), prieskoniai, pilamas vanduo arba ledas į smulkintuvą - maišyklę. Maišymas baigiamas, kai faršas pasiekia reikiamą struktūrą.
Baigus maišymą, faršas yra iškraunamas į vežimėlius ir nedelsiant kemšamos dešrelės. Dešrų formavimui naudojamas vakuuminis dešrų kimštuvas. Juo kemšant dešreles nelieka oro tarpų, o tai leidžia išvengti spalvos pakitimo dešrelėje. Vytintoms dešrelėms naudojami natūralūs, avių žarnų, apvalkalai, kurie prieš tai paruošiami pagal gamintojo reikalavimus.
Vytintos dešrelės kemšamos taip, kad apvalkalų skersmuo padidėtų 3%, nes vėliau brandinant ir vytinant faršas traukiasi. Prikimštos dešrelės yra persukamos, sumaunamos ant lazdų, ir kabinamos į rėmus. Dešrelės ant lazdų kabinamos taip, kad viena su kita nesiliestų, nes susilietus palieka baltos dėmės.
Suformuotos dešrelės brandinamos brandinimo patalpoje apie 2 paras. Reikia stebėti spalvą ir drėgmę, matuoti gaminių pH. Pasibaigus procesui dešrelių pH turi būti 4,9 - 5,2. Po brandinimo dešrelės yra džiovinamos, palaikant džiovinimo patalpoje reikiamą santykinę oro drėgmę ir temperatūrą. Dešrelės džiovinamos apie 10 parų. Nudžiūvimo procesas stebimas sveriant kontrolines lazdas esančias ant rėmo.
Pasiekus reikiamą nudžiūvimą, dešrelės yra fasuojamos vakuuminiu būdu, ženklinamos ir gabenamos į gatavos produkcijos sandėlį.
Gamybos programos sudarymas
Gamybos programą sudaro produkcijos gamybos apimtis natūrine ir vertine išraiška. Gamybos apimtis natūrine išraiška apskaičiuojama projektuojamo objekto metinį efektyvų darbo laiką (dienomis, valandomis) dauginant iš įrengimo paros (valandinio) našumo. Gamybos apimtis vertine išraiška per metus (PA) apskaičiuojama, metinę gamybos apimtį natūrine išraiška (G) dauginant iš gaminio vieneto kainos (K).
Priimama, kad visa pagaminta produkcija bus parduota. Gamintojo produkcijos kaina su pvm: vytintos „Aštriosios“ dešrelės gamintojo kaina be pvm yra 9,60 Eur, su pvm 11,61 Eur. Vytintos „Mėtinės“ dešrelės kaina be pvm - 9,80 Eur, su pvm - 11,86 Eur.
Ilgalaikio turto vertė
Ilgalaikio turto vertę sudaro pastatų, gamybinių įrenginių, transporto priemonių ir gamybinio inventoriaus vertė. Gamybiniai įrenginiai yra įvertinami pradine verte, kuri apskaičiuojama prie įsigijimo kainos pridedant transportavimo, montavimo išlaidas, kurios pagal veikiančių įmonių duomenis apskaičiuojamos priimant 8% nuo įrenginių įsigijimo kainos.
Bendradarbiavimas su mokslo įstaigomis
Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) prof. habil. dr. Romo Gružausko, darnus ir abipusiai naudingas verslo įmonių ir mokslo įstaigų bendradarbiavimas grindžiamas ir bendrais tikslais, ir darbais. „Vienas iš LSMU dėstomų dalykų - paukštininkystė, kurios specifiką, procesus pažinti bei realiai pritaikyti mokslo įžvalgas bei tyrimus galime tik šia veikla užsiimančiose įmonėse,“ - teigia R. Gružauskas.
LSMU Veterinarijos akademijos studentai lankosi „KG Group“ priklausančiuose Vilniaus ir Kaišiadorių paukštynuose ir gali stebėti pačias moderniausias aukščiausio europinio lygio paukštides. Jose būsimieji specialistai gali matyti kaip auginami viščiukai broileriai, kaip jie skerdžiami, gali stebėti automatizuotai fiksuojamus augimo ir mikroklimato rezultatus.
Antai Vilniaus paukštyne yra įkurta eksperimentinė paukštidė, kuri yra naudojama tobulinant lesalų receptūras, kuriant naujus produktus, nustatant įvairių pašarų priedų poveikį broilerių augimo intensyvumui, lesalų konversijai, sveikatingumui. Vėliau LSMU Gyvūnų auginimo technologijų instituto laboratorijose tiriama paukštienos kokybė bei sudėtis.
„KG Group“ paukštynų produkcija parduodama į kelias dešimtis Europos bei pasaulio valstybių ir yra labai aukštos kokybės. Nes tik aukščiausio lygio kokybės standartai visoms sudėtinėms paukštienos gamybos dalims gali garantuoti sėkmingus pardavimus. Viena jų yra kokybiškų lesalų gamyba.
Todėl studentai lankosi ir AB „Kauno Grūdai“, vienos didžiausių pašarų gamintojų Lietuvoje, padaliniuose, kuriuose susipažįsta su technologiniais procesais, ne tik stebi, bet ir analizuoja vykstančius lesalų gamybos procesus bei bendrauja su specialistais. Anot prof. habil. dr. R. Gružausko tik darni mokslininkų ir verslininkų komanda gali pasiekti puikių rezultatų gamyboje ir įtvirtinti sukurtus produktus prekybos rinkoje.
Kad verslui judėti pirmyn padeda mokslo išradimai, teikiamos rekomendacijos, pritaria ir įmonių grupės „KG Group“ vadovas dr. Tautvydas Barštys, kuris prieš daugiau kaip dvejus metus šiame universitete apsigynė disertaciją tema „Seleno ir vitamino E įtaka viščiukų broilerių produktyvumui, virškinimo procesams ir produkcijos kokybei“ ir tapo zootechnikos mokslų daktaru.
„Bendradarbiaudami su universitetu stipriname net keletą įmonėms svarbių krypčių: užtikriname reikalingų specialistų pasiūlą bei pritraukiame studentus atlikti praktiką, o vėliau likti dirbti, skatiname įmonių darbuotojų tobulėjimą, taip pat tobuliname naujų produktų kūrimą bei kasdienės veiklos efektyvumą,“ - teigia T. Barštys.
Jis pabrėžia, kad mokymosi visą gyvenimą idėja bei įmonėse dirbančių darbuotojų indėlis į mokslinę veiklą atneša gerų rezultatų. Antai su LSMU Veterinarijos akademijos akademikais ir studentais ne tik kuriamos pašarų receptūros, bet ir išbandomos bandyminės partijos ūkiuose. Per kiek daugiau nei metus buvo atlikti šeši bandymai, kurie padėjo įvertinti lesalų sudėtis bei tam tikrų elementų poveikį. Šiuo metu tyrimai taip vyksta - atliekamas bandymas, padėsiantis nustatyti vieno iš fermentų naudą lesalams.
Kasmet atliekama apie 10 bandymų su įvairioms gyvulių rūšims bei paukščiams skirtų pašarų receptūromis, vyksta pastovus įmonėje gaminamų pašarų receptūrų tobulinimas. „Norėdamos išlikti konkurencingos ir novatoriškos įmonės privalo kurti novatoriškus produktus, kurie ne tik būtų geros kokybės, bet ir pagaminti pagal naujausias technologijas. Todėl ir specialistų tobulėjimas bei įsigilinimas į naujausias mokslo įžvalgas - neišvengiamas,“ - apibendrina įmonių grupės vadovas.
LSMU glaudžiai bendradarbiauja ir su užsienio universitetais. Prof. R. Gružauską bendradarbiavimas su Hohenheimo universitetu (Vokietija) sieja daugiau nei 18 metų, nes dabartinio Gyvūnų auginimo technologijų instituto darbuotojai, organizuodavo bendrus mokslinius renginius bei dėstytojų ir doktorantų stažuotes. Visuose suplanuotose projektuose dalyvauja AB „Kauno Grūdai“ specialistai. Jie ne tik analizuoja naują informaciją, bet ir patys skaito mokslinius pranešimus.
Maisto technologo Ugnės Kačinskaitės patirtis
Šis interviu man buvo ypatingas - jo metu kėdainietė Ugnė Kačinskaitė pavaišino mane stulbinančiais desertais iš savo mylimos darbovietės. Ugnė - jauna maisto technologė pas garsųjį kulinarą ir konditerį Ali Gadžijevą, „Ali šokoladinės“ įkūrėją. Vienintelis liūdnas dalykas šioje istorijoje - kad saldumynus galiausiai tenka valgyti su saiku, tad visų Ali desertų per dieną išragauti Ugnei nepavyktų. Dažnai mano pašnekovai nieko bendro neturi su savo specialybe. Buhalteriai pradeda vesti savęs pažinimo paskaitas, istorikai tampa geriausiais verslininkais ir taip toliau. O šįkart svarbu tai, kur studijavo Ugnė, nes šioje istorijoje sužaidė likimas - tik vienai po kitos susidėliojus reikiamoms aplinkybėms, Ugnė atsidūrė „Ali šokoladinėje“.
- Kad studijuosiu kažką panašaus, jau seniai žinojau. Patikdavo kartu su močiutėmis ir mama suktis virtuvėje, viskas, ką jos darydavo, buvo įdomu. Paauglystėje net svajojau turėti savo restoraną! Taigi, dėl srities pasirinkimo nedvejojau, tik dažnai manęs klausia, kodėl kolegijoje, kodėl, pavyzdžiui, ne Kauno technologijos universitete, juk rimčiau skamba. Bet, visų pirma, nenorėjau kraustytis į Kauną. O kitas dalykas - prisiklausiau įvairiausių žmonių patirčių, jie visi kalbėjo, kad kolegijoje gaunama daugiau praktikos. Tėvai iš pradžių nesidžiaugė apsisprendimu, bet pavyko susitarti (šypteli).
- Studijuoti patiko, bet daug ko pasiilgau: šeimos, gimtosios kalbos, namų. Ir dar mane ten nuolat kamavo alergijos, nes buvo sunku sužiūrėti mitybą, ne visada suprasdavau, ką valgau. Žodžiu, viskas klostėsi ne mano naudai, ir nusprendžiau grįžti. Pusmetį padirbėjau visur, kur tik vėjas nešiojo, ir tuomet vėl įstojau mokytis. Turiu pripažinti, kad visuomet buvau ta, kuri viską daro paskutinę minutę (juokiasi). Bet tiek ir buvo to ieškojimo: tiesiog pagalvojau, kur iš tiesų norėčiau praktikuotis?
Pagalvojau tik apie dvi geriausias savo srities įmones Vilniuje, ir gal net Lietuvoje. Galbūt tai subjektyvi nuomonė, tačiau daugelis jai pritaria - manau, kad tai „Virtuvės mitų griovėjai“ ir „Ali šokoladinė“. Parašiau abiems, tik šokoladinė iš pradžių neatsakė, o gal laiškas nuėjo ne ten, kur reikia. Užtat VMG atsakė. Iš ten paskambino tokia Elžbieta, ir sako: „Va, mes lyg tyčia leidžiame naują žurnalo numerį, mums reikia žmogaus, kuris padėtų viską gaminti bei nuotraukas daryti.“ Apsidžiaugiau. Buvo trys etapai, pirmasis - pokalbis telefonu. Gana ilgas, keli išties sunkūs klausimai. Po to jau susitikome gyvai, aptarėme, kaip tas žurnalas atrodys, labai šiltai pabendravome, todėl buvau puikiai nusiteikusi, įsitikinusi, kad gausiu čia praktikos vietą.
O ir pati Elžbieta užsiminė, kad kandidatų daugiau nėra, ir visos viltys į mane. Gavau trečią užduotį - sugalvoti meniu vaiko gimtadieniui. Kaip man buvo įdomu tai atlikinėti! Tuo metu kaip tik rašiau įvairiausius straipsnius apie vegetarišką, veganišką mitybą, o manęs kaip tik paprašė įtraukti keletą žaliavalgių patiekalų, žodžiu, nuostabi užduotis. Kaip tik įmanoma išpuoselėjau tą meniu, nusiunčiau, Elžbietai, žinoma, patiko. Aš, aišku, be galo apsidžiaugiau ir su nekantrumu laukiau. Tačiau pirmadienį, likus pusvalandžiui iki susitikimo, kai jau buvau beišeinanti pro duris, sulaukiau dar vieno skambučio: „Labai gaila, bet Alfas nebegali susitikti.“ Ir viskas apsivertė aukštyn kojomis! Juk buvo likusios tik pora dienų, ir turėjau atiduoti kolegijai patvirtintą praktikos sutartį. O buvau tokia įsitikinusi, kad papulsiu pas „Virtuvės mitų griovėjus“, daugiau nieko nė nebeieškojau.
Na, tuomet staigiai susiradau tiesioginius Ali įmonės kontaktus. Pasirodo, jog susisiekiau su Nizami Gadžijevu, Ali broliu, plėtros vadovu įmonėje. Prisistačiau, ir stengiausi visą save atiduoti tam pokalbiui - juk jei ne ten, tuomet kur?! (juokiasi). Pasišnekėjome, ir aš prisipažinau tiesiai šviesiai: „Man praktikos reikia labai skubiai, jei galite, duokite atsakymą greitai.“ Nizami pasakė, kad jiems kaip tik reikėtų papildomo maisto technologo. Tad sutarėme dėl susitikimo kitą rytą, viskas pavyko puikiai, tikau ir patikau jiems, ir jie priėmė mane praktikuotis.
Tiesa, dar paklausė, ar aš noriu būti praktikantė, ar įsidarbinti. „Viešpatie, tik praktikuotis!“ - atsakiau (juokiasi). Aš taip džiaugiausi, kad pas juos papuoliau, o man dar pinigus siūlo, nenorėjau aš jokių pinigų! Atlikau mėnesio trukmės praktiką, kiekvienas gautas darbas buvo velniškai įdomus, parašiau ataskaitą su didžiausiu entuziazmu, ir gavau dešimt iš visų dėstytojų. O toli gražu nesu pirmūnė, įprastai septynetas jau man būdavo neblogai! Bet va, kas nutinka, kai darai tai, kas patinka. Pats dėstytojas sunkiai patikėjo, kad aš taip parašiau (juokiasi). Papasakojau Ali, kokį gavau įvertinimą, ir tada jis man pasiūlė ateiti pas juos dirbti, visiškai pakeičiant ankstesnįjį technologą, kadangi šis labiau linko į konditeriją, ir norėjo dirbi gamyboje. Aišku, sutikau, ir dabar jaučiuosi užimanti labai atsakingas pareigas; vis pasvarstau, kad dar nė nebaigiau mokslų, o jau dirbu savo svajonių darbą.
Šiandien kaip tik pas mane užėjo vienas iš konditerių. Vaikinas studijuoja administraciją, ir iš pradžių atėjo pas mus kaip vairuotojas, pagalbinis darbuotojas. Ir kurį laiką dirbo pačius paprasčiausius darbus, kol, lyg per kokį filmą, Ali pastebėjo, kad jis turi talentą ir gaminti. Pasiėmė jį į virtuvę, ir po truputį vaikinas ėmė mokytis. Ir šiandien jis man sako: „Ugne, velniop tas administracijos studijas, aš pagal specialybę noriu būti kulinaras. Ar verta stoti ten, kur mokaisi tu?“ Pasakiau, kad ne. Nėra šansų, kad tose studijose žmogus suprastų, kaip reikia gaminti. Ten - nemažai maisto saugos, visi higienos pagrindai, pirmais metais - net ir chemija.
Na, antrame kurse buvo praktinių darbų, kai ką nors gamindavome, bet visa tai atrodė labai buitiškai, priminė paprasčiausius pietus, kuriuos galima pasigaminti namuose. Tačiau niekas nemoko gamybos technologijos - kaip išgauti tam tikrą kremą, tam tikrus putėsius ir panašiai. Pasiūliau savo kolegai verčiau stoti į profesinio mokymo centrą ir įgyti virėjo profesiją - žmogus tikrai gaus daugiau žinių apie patiekalų ruošimą.
Vienas iš pagrindinių maisto technologo darbų - kurti įmonei etiketes. Ne jų dizainą, o turinį. Viskas, ką matai ant „Ali šokoladinės“ produktų įpakavimų, yra mano užrašyta, sudėtis išskirstyta procentais, surašyti alergenai. Dar tikrinu įmonės darbuotojų higieną - kasdien einu per cechą ir žiūriu, ar visi darbuotojai su pirštinėmis, ar moterys be žiedų ir lakuotų nagų, ar susirišusios plaukus. Tada tikrinu patį cechą. Ar visos dėžės pakeltos ant stelažų, ar nėra atvirų angų, ar produktai tvarkingai sudėti.
Kadangi turime tris parduotuves, visada palaikau su jomis kontaktą, domiuosi, ar viskas gerai, ar nieko netrūksta. Kartą per mėnesį apsilankau jose ir atlieku vidinį auditą, kaip ir ceche - juk bet kada gali pasirodyti ponai inspektoriai (juokiasi). Bet tai - man ne rodiklis. Norisi užtikrinti vardą ir kokybę, o ne atlaikyti inspekcijos patikrinimus.
Visai nedidukas. Žinoma. Na, yra plakimo mašina, bet tai savaime suprantama, nes žmogaus rankos to nesugebėtų. Pradinis etapas nėra sudėtingas - daugmaž viską konditeriai daro pagal receptūras. Eksperimentuoja tik Ali bei vyriausioji konditerė, kitaip - cecho vedėja. Sunkesni yra baigiamieji darbai, kai tenka per konditerinį maišelį švirkšti atitinkamo dydžio bokštelius, kai reikia pajusti ir įsivaizduoti, kaip turi atrodyti tortas, kokias uogas reikia išdėlioti ir panašiai.
Oi, jie ir namuose su paprasčiausiu šaukšteliu padarys nuostabias figūrėles (juokiasi). Jei turi pojūtį, gali tiesiog drėbtelėti masės ant torto viršaus ir perbraukti su šaukšteliu - jau atrodys visai neblogai, o jei dar uogų ir pabarstukų pridėliosi… Kita vertus, yra dalykų, kurių namuose pagaminti tikrai neįmanoma. Pavyzdžiui, glazūros. Jos puošia beveik visus mūsų desertus. Ir tai labai ilgai tobulinamas technika. Tikras šefas, prapjovęs desertą, tikrins, kokio storio glazūra. Kuo plonesnė, kuo mažiau ją galima įžiūrėti, tuo labiau išdirbta glazūravimo technologija. O pas mus ji labai gerai išdirbta; turime specialų aparatą, ir juo purškiame glazūrą ant desertų. Na, ir dar su savo orkaite namuose nepavyktų iškepti nieko panašaus į tai, kas atsiranda „Ali šokoladinės“ vitrinose.
Pas mus iš viso dirba apie keturiasdešimt žmonių, dirba pamainomis, vienoje yra apie penkiolika darbuotojų. Visi susitinkame per pietus, turime tradiciją - ateina vienuolikta valanda, visi konditeriai traukiasi nuo darbų ir gamina pietus. Tuomet pasikviečia mane, Ali, Nizami bei mūsų buhalterę, ir visi kartu pietaujame. Kad ir kiek turėčiau darbų, visada stengiuosi dalyvauti ir su visais pabendrauti, net jei tuo metu nesu išalkusi. Mes, kaip sako Ali, didelė šeima.
Iš tavo pasakojimo susidariau įspūdį, kad pats Ali labai žmogiškas, žemiškas, jei kas nors nori ko nors išmokti, niekuomet neatsisakys padėti. Oi, apie Ali reiktų rašyti atskirą straipsnį. Jis - mano vadovo idealas. Nors jam dirbu, jaučiuosi taip, lyg jis būtų mano draugas. O turiu su kuo palyginti, nes esu pabuvojusi ne vienoje darbovietėje. Sutikdavau tokių vadovų, kurie, net ir dirbdami ganėtinai paprastą darbą, be pernelyg didelių atsakomybių, žiūrėdavo į mane iš aukšto. Sunku suvokti, kaip žmogus spėja suderinti visus darbo klausimus ir tuo pat metu visiems nusišypsoti, su visais pabūti žmogiškas ir pabendrauti, nueiti į kiekvieno gimtadienį, į vestuves, kai pats dar turi šeimą ir mažą vaiką! O dar jis nuolat tobulinasi, vyksta į įvairiausias parodas.
Dabar, žinok, jau nebeleidžiu sau tais desertais taip piktnaudžiauti. Anksčiau kaip tik pietūs - taip Ali desertas. O visus tai džiugindavo, jiems patinka būti įvertintiems, „tu tik valgyk, Ugne!“ (juokiasi). Tik susidūriau su kita problema nei padidėjęs svoris - pasidariau tyrimus, ir paaiškėjo, kad labai pakilo cukraus kiekis kraujyje. Tad dabar saldumynus stipriai riboju. Tik kartais pasilepinu (šypsosi). Tiesa, galiu valgyti daug uogų - dar vienas darbo privalumas, nes mes užsisakome iš ūkininkų braškes, šilauoges, avietes ir kaina mums, darbuotojams, labai gera.
Galime sakyti, kad „Ali šokoladinė“ - viena prestižiškiausių tokio pobūdžio vietų Lietuvoje. O kas padaro tą vietą prestižine? Pirmiausiai žmogus, atėjęs į parduotuvę, pastebi aplinką. Mes apgalvojame kiekvieną detalę; keletą kartų per savaitę mūsų vairuotojas važiuoja pirkti gėlių ir veža į parduotuves. Visos „Ali šokoladinės“ papuoštos gėlių puokštėmis. Aš pati dievinu gėles; kas gali būti geriau, kai užėjus į parduotuvę, tave pasitinka jų aromatas? Vien pažiūrėti gražu.
Taip pat, kaip jau minėjau, plėtros vadovas Nizami labai atsakingai renka personalą. Kiekvienam paruošia didžiulį klausimyną. Kažkokiu būdu tas žmogus atspėja, koks kandidatas padirbs tik mėnesį, o koks - metus ir daugiau. Tad atrinkti nuoširdžiai norintys dirbti žmonės, ir klientus aptarnauja geriausias įmanomas personalas. Nenoriu pasirodyti subjektyvi, ar kad straipsnis atrodytų reklaminis, tačiau nuoširdžiai - tai skaniausi desertai, kokius esu valgiusi, nors ir tame pačiame Briuselyje buvau! Ir desertų išvaizda daug ką pasako. Nėra kliento, kuris ateitų pas Ali, nenufotografuotų savo deserto ir neįkeltų į feisbuką - nes juk be galo gražu! (juokiasi). O kai tą grožį prapjauni, matai, kad putėsis nejuda iš vietos, kad yra lengvas, o įdėtas į burną ištirpsta - būtent taip ir turi būti. Tai yra išdirbta, daug darbo pareikalaujanti technologija. Žmonės, gerbdami savo klientus, atiduoda daug savo laiko tam, kad sukurtų tobulus desertus.
Ši informacija padės suprasti mėsos cecho diplominių darbų specifiką ir pasiruošti sėkmingai karjerai maisto pramonėje.