Šioje psalmėje kalbama apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Akivaizdu, kad 16-oje psalmėje kalbama apie Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimą. Šią psalmę citavo ir Paulius.

Apaštalų darbų knygos 2-ame skyriuje nuo 25-os iki 31-os eilutės skaitome, kad apaštalas Petras kalbėjo: ,,Juk Dovydas apie jį sako: Aš visuomet prieš akis turiu Viešpatį, nes jis stovi mano dešinėje, kad nesusvyruočiau.

Todėl pralinksmėjo mano širdis, krykštavo mano lūpos, ir mano kūnas ilsėsis su viltimi, nes tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų pasaulyje [šioje eilutėje pavartotas hebrajų kalbos žodis sheol reiškia neregimasis pasaulis] ir neduosi savo šventajam supūti.

Gyvenimo kelius tu man atvėrei ir pripildysi mane džiaugsmo savo akivaizdoje. Broliai! Norėčiau jums atvirai pasakyti apie patriarchą Dovydą.

Jis ir mirė, ir buvo palaidotas, o jo kapas yra pas mus iki šios dienos. [Nuo tos šventyklos teritorijos vietos, kur Sekminių dieną pamokslavo Petras, buvo galima išvysti Dovydo kapą, tad, be abejonės, Petras parodė į jį ranka.] Būdamas pranašas ir žinodamas iškilmingą Dievo priesaiką, kad jo palikuonis užimsiąs jo sostą, Dovydas visa tai numatė ir kalbėjo apie Mesijo prisikėlimą, kad jis neliksiąs mirusiųjų pasaulyje ir jo kūnas nesupūsiąs“.

Petras aiškiai pasakė, kad 16-oje psalmėje nuo 8-os iki 10-os eilutės kalbama apie Kristaus prisikėlimą. Išgirdęs tokį liberalios teologijos šalininko tvirtinimą, turiu klausyti ne jo, o Simono Petro žodžių.

Jam pamokslaujant Sekminių dieną keli tūkstančiai atsivertė ir buvo išgelbėti. Tai sukėlė Romos imperijoje revoliuciją. Žinant tai, norėtųsi paklausti liberalaus bažnyčios sparno atstovo: ,,Kiek žmonių ateina pas Viešpatį per jūsų tarnavimą?“

Štai kaip galima sužinoti kas yra kas. Simonas Petras sakė, kad 16-oje psalmėje kalbama apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą, ir aš juo tikiu.

Sekminių dieną Petras dar kalbėjo: ,,Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo.

Jūs tai matote ir girdite. Juk ne Dovydas pakilo į dangų. Jis pats kalba: Viešpats tarė mano Viešpačiui: Sėskis mano dešinėje, aš patiesiu tavo priešus, tarsi pakojį po tavo kojų.

Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote“ (Apaštalų darbų 2,32 - 36).

Apaštalų darbų knygos 13-o skyriaus 35-oje - 37-oje eilutėse skaitome tokius jo žodžius: ,,Dar kitoje vietoje sakoma: Tu neleisi savo Šventajam supūti.

Bet Dovydas numirė, savo kartoje patarnavęs Dievo valiai. Jis buvo palaidotas prie savo protėvių ir supuvo. O tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo“.

Matote, ir Paulius teigė, kad šioje psalmėje kalbama apie Jėzaus prisikėlimą. Tai išties įspūdinga psalmė. 8-oje eilutėje paminėtas Kristaus gyvenimas.

,,Nuolatos menu VIEŠPATIES Artumą; jam esant mano dešinėje, niekada nedrebėsiu“. Štai taip, bičiuli, Jėzus gyveno šioje žemėje. Taip gyventi noriu ir aš.

9-oje eilutėje užsimenama apie Kristaus mirtį: ,,Todėl linksma mano širdis, džiūgauja visa mano gyvastis ir ramiai ilsisi mano kūnas“.

Kristus numirė ant kryžiaus, žinodamas, jog Dievas prikels Jį iš numirusių.

Šv. Petras yra tas žmogus, kuriam Jėzus patikėjo savo Bažnyčią ir paskyrė jį apaštalų galva. Kodėl buvo pasirinktas jis, nors nebuvo nei vyriausias, nei protingiausias, nei užėmė aukštą socialinę padėtį, nei buvo išsilavinęs, o juo labiau ištikimiausias, - tai jau yra Dievo pašaukimo slėpinys. Jo vardas buvo Simonas bar Jona, t.y. Simonas, Jonos sūnus. Jis buvo kilęs iš Betsaidos ant Tiberiados ežero krantų. Jėzus jį vadino Kefu, o tai reiškia „uola“, vėliau išverstu į lotynų kalbą „petra“, t.y. Petras, vardu, kuriuo jis po to visada ir buvo vadinamas. Petras, kaip ir jo tėvas Jona ir vyresnysis brolis Andriejus, buvo žvejys. Kartą jo brolis Andriejus atbėgo uždusęs pas Petrą ir pranešė jam didžią naujieną: „Radome Mesiją!“ Tai dailidės iš Nazareto sūnus, tas, kurį nurodė Jonas Krikštytojas ir pakrikštijo ant Jordano upės kranto. Smalsumo pagautas Petras iš karto nusekė Andriejų, norėdamas pamatyti Mesiją. Petro vaidmuo apaštalų bendruomenėje buvo aiškus iš pat pradžių. Jėzus jį dažnai priminė tvirtindamas, kad ant šios „uolos“ jis pastatys savo Bažnyčią ir apaštalui įduos „Dangaus Karalystės raktus“, tad visa, ką jis „suriš žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriš žemėje, bus atrišta ir danguje“.

Štai kas pasakojama apie išdavystę. Jėzus buvo ką tik suimtas, o Petras sėdėjo vyriausiojo kunigo rūmų kieme,- taip rašo evangelistas Matas. Kol Mokytojas buvo kamantinėjamas priešais sinedrijoną, dvi tarnaitės ir keli kiti ten buvusieji jį atpažino ir prisiartinę tarė: „Ir jis buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ Išsigandęs Petras išsigynė: „Aš nežinau, ką tu sakai. Tačiau kiek jis paskui išiejo ašarų, kad šią išdavystę atpirktų, kaip atgailavo kad atgautų prasmę tas tikėjimas, kuris kartą jį buvo privertęs sušukti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?!

Po Jėzaus mirties jau pasigailėjęs ir prisikėlimo padrąsintas Petras išlaikė savo kaip vyriausiojo vaidmenį. Ir iš tiesų jis buvo pirmasis po Sekminių su tokiu uolumu ir ištikimybe, kurios nuo to laiko jau niekas nebetemdė, ėmęs liudyti tuos stebuklingus Mesijo gyvenimą ir mirtį lydėjusius įvykius.

Jis taip pat pasiūlė į Judo vietą apaštalą Motiejų, pasmerkė Ananiją ir Sapfyrą - du apgavikus, kurie dalį už žemės sklypą gautų pinigų, skirtų krikščionių bendruomenei, pasiliko sau, pakrikštijo pirmąjį pagonį ir t.t.

Iš pradžių Petras savo apaštaline veikla apsiribojo vien Palestina. Neabejojama, kad į Romą jis atvyko apie 60-uosius. Imperijos sostinėje, kuriai buvo lemta tapti ideologiniu krikščionybės centru ir kurios pirmuoju vyskupu Petras buvo, savo žemiškojo Bažnyčios vadovo misiją jis patvirtino kankinyste.

Beįsisiautėjant vieniems aršiausių krikščionių persekiojimams, pradėtiems Nerono, Petras buvo suimtas, teisiamas ir nuteistas mirti ant kryžiaus, kaip ir Kristus, kurio pasekėju skelbėsi esąs. Tačiau manydamas nevertas mirti kaip Mokytojas, kurį buvo niekingai išdavęs, jis pasiprašė, kad jį nukryžiuotų galva žemyn, ir gavo sutikimą. Šv.