Ar mano vaikai užaugę atpažins savo vaikystės saldainių kvapus? Kur mano pačios vaikystės saldainiai?? Aš visada buvau saldžiamėgė.
Saldainiai nuo mažens man buvo šventa, oi oi, palaukite, pamiršau - dar paukščių pienas! Kaip aš jį galėjau pamiršti??? Aš vaikystėje buvau tikra detektyvė beigi saldainių seklė, dėl saldainių galėdavau padaryti viską.
Žinote, ką darydavau? Saldainių dėžutes atidarydavau iš kampo ir ištraukdavau kampinius saldainius. Nesvarbu, kur mama būtų juos padėjusi, aš juos surasdavau ir jie būdavo mano. O tu šventas saldume!
Dar puikiai atsimenu tuos mažus šokoladukus: Veliuona, Dubingiai, Raktažolės. Galėčiau dabar pat apsiverkti ir norėčiau papurtyti visą „Vilniaus pergalės“ direktorių tarybą?
Kur jie??? Kodėl juos nužudėte? Kur dingo mano mėgstamiausi vaikystės šokoladukai?? Buvau jiems ištikima iki pat universiteto laikų ir būtent per juos mielai ir artimai susidraugavau su savo Jurgio krikšto tėvu ir savo kursioku Martynu.
Mes abu buvome nepataisomi meškinai ir tarp paskaitų iš Maironio gatvėje esančio žurfako sėlindavom į Pergalės firminę parduotuvę, buvusią už kampo. Ta „Vilniaus pergalės“ parduotuvė mus viliodavo savo kvapais, su Martynu ten varydavom pirkti šokoladukų ir laimingi, prisikimšę žandus grįždavom atgal į paskaitas.
Kursiokai visi juokdavosi iš mūsų - va, meškučiai tie, vėl varo šokoladukų pirkti. Tada dar „Vilniaus pergalė“ nebuvo nužudžiusi mažųjų šokoladukų, ir buvo toks netgi modernus ir šiuolaikinis, mėgstamiausią vaikų TV programą atliepiantis Tele Bim Bam…
Dabar mažų šokoladukų nėra. Dabar mūsų vaikai gali džiaugtis vokiška produkcija. Ir tik vokiška. Lietuviškos mažomis porcijomis nėra. Nes yra viską savo plačiom šypsenom ir pieno pažadu užėmęs kinderis, pradedant siurprizais, baigiant tais mažais šokoladukais, tai su kviečiais, tai su pienu.
Na, dar yra amerikietiškos kilmės monstrai: snikeris, marsas ir bounty. Aš valgiau Veliuoną, nes nebuvo pasirinkimo. Mes visi valgėme vienodus saldainius.
Tai dabar aš tik dėkoju apvaizdai, kad dar tie senieji sunkiasvoriai: raudonoji aguona, meška šiaurėje, sostinės ir griliažiniai vis dar stovi, kaip kokia Trakų pilis. Jie yra ir atsilaiko. Silpnesni pasidavė ir užleido savo pozicijas Milkai beigi jau minėtam Kinderiui.
Tiesa, jau senokai atsisveikinome ir su tokiuose geltonuose popieriukuose buvusiais triufeliniais, nerandu ir Karakumų, išgaravo visi jie kaip dūmas.
Tai va, norėjau aš apdainuoti lietuviškus senuosius saldainius, apraudoti pražuvėlius mažuosius šokoladukus, bet gavosi tik bendras liūdnas apsiverkimas ir liūdna išvada: lietuviški saldainiai po truputį miršta. Kaip gaila…
Todėl prašau visų pasisakyti ir netylėti, ar prisimenat Veliuoną, ir Raktažolę, ir Dubingius, ir ar pasiilgstate jų? Gal pradedam rinkti parašus???