Mesa Verdė - bene žymiausia indėnų istorinė vieta JAV. Šiandien Mesa Verdės nacionalinis parkas yra daugiau nei keturių tūkstančių archeologinio paveldo vietų ir 600-tų uolinių būstų namai. Iš daugiau nei 300 JAV nacionalinių parkų 52 tūkst. akrų ploto Mesa Verdė yra vienintelis, skirtas archeologijos mylėtojams.
Mesa Verdės nacionalinis parkas įsikūręs „keturių kampų sankirtoje“ - čia susikerta Jutos, Kolorado, Naujosios Meksikos ir Arizonos valstijos. Mesa Verdė ispaniškai - “Žalias stalas”.
Vietoj Laukiniams Vakarams įprastų dykumų čia jau žaliuoja spygliuočių miškai. Parko pavadinimas kilęs iš to paties plynaukštės pavadinimo, juosiančios šią vietovę, kuris išvertus iš ispanų kalbos reiškia „Žalias stalas“, nes plynaukštę dengia spygliuočių miškai.
Anasazių paslaptys Mesa Verdėje
XIX a. pabaigoje olose pastatytus namus atradę tyrinėtojai įsivaizdavo, kad ši civilizacija, pakrikštyta anasaziais, mįslingai išnyko - it Atlantida. Prieš šimtmetį atrastas dviejų kaubojų, Mesa Verdė pakeitė vakarų istoriją.
Mesa Verdė viduje slepiasi paslaptingųjų gyventojų, kurie čia klestėjo prieš maždaug tūkstantį metų, palaikai. Ši vieta parodė, jog vietiniai Amerikiečiai šiame regione gyveno gerai organizuotose ir valdomose nuolatinėse miesto bendruomenėse. Dabar manoma, kad anasaziai buvo šiuolaikinių hopių ir pueblų indėnų protėviai, apie 1200 m.
Navahai (indėnų gentis) juos vadino anasaziais, „senaisiais“. Deja, apie juos labai mažai žinoma, išskyrus tai, kad jie buvo puikūs statybininkai. Jų dvasinis tikėjimas taip pat labai paslaptingas, ir vieninteliai žinomi dalykai buvo rasti požemių griuvėsiuose.
Architektūra ir gyvenimo būdas
Gyvenimas kadais čia virdavo olose - mesos išorinės sienos įgilėjimuose. Bet priešingai nei priešistoriniai olų gyventojai anasaziai jose pasistatė… daugiaaukščius namus. Vienas daugybės apleistų anasazių kaimų Mesa Verdės uolų šlaituose.
Šis mažas miestelis, žinomas kaip Uolos rūmai, turi maždaug 220 kambarių, juose gyveno apie 250 žmonių. Tai buvo viena iš daugelio mažų bendruomenių, įsikūrusių Uoliniuose kalnuose.
Šiukšles pildavo olų gilumoje arba žemyn nuo kalno, o aprūkęs olų viršus mena šaltų žiemos naktų laužus. Gerdavo jie tą vandenį, kuris, kadaise išlytas paviršiuje, per ilgus metus prasisunkdavo į olas. Šiuos ir daug kitų įdomių dalykų papasakojo reindžeris, pusiau indėnas, užpildęs žinių spragas, likusias po šykščios informacijos hopių krašte.
Kiva buvo apvalus požeminis kambarys, kuriame rinkdavosi šeimos. Ant grindų būdavo laužavietė ir nedidelė duobelė, vadinama sipapu, kuri simbolizavo ryšį su požemių pasauliu.
Viename iš daugelio būstų randame sienų piešinių. Kai kurie iš jų vaizduoja į piramides panašius statinius, kas verčia manyti, jog šie žmonės galėjo būti vienos iš didžiųjų centrinės Amerikos civilizacijų, tokių kaip toltekai, palikuonys.
Lankytinos vietos Mesa Verdėje
Baltieji nieko nežinojo apie šiuos būstus iki 1870 m. ir tik po to šis regionas buvo paskelbtas nacionaliniu parku. Tyrinėjimai jame prasidėjo 1888 m., čia aptikta daugiau nei 4 tūkst. archeologams įdomių vietų, iš kurių apie 600 yra būstai uolose. Buvo atkastos tik kelios tokios vietos, įspūdingiausia iš jų - tai 156 kambarių „Uolos rūmai“ ir „Balkonų namai“, abu esantys Chapin‘o Mesoje, bei „Ilgieji rūmai“- Wetherillo Mesoje.
Jei į Mesa Verdės Cliff Palace siaurais kopčias primenančiais laipteliais galima eiti tik su grupe, tai Spruce Tree House aplankėme jau atskirai. Dar ne vieną anasazių gyvenvietę regėjome iš tolo nuo viršaus, bet ir taip jos atrodė žaviai.
Apsilankymas čia griežtai kontroliuojamas, šias įžymybes galima apžiūrėti tik su gidu. Pranoko bet ką, matytą šiuolaikiniuose rezervatuose - todėl atradėjai ir spėjo, kad anasaziai paslaptingai išnyko.
Apie XIV a. jie paliko šį regioną dėl iki šiol neaiškių priežasčių. Mesa Verdė rodo žmonių prisitaikymo galimybes.
Kasmet parką aplanko daugiau kaip 700 000 lankytojų. 1978 m. Mesa Verdės nacionalinis parkas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.