Albumėlis įrašytas neprofesionaliai, buitiškai. Kam tada reikėjo leisti? Tam, kad idealus ir švarus atlikimas nėra šių jaunų muzikantų siekiamybė. Mes turime reikalą ne su profesionalais, o su entuziastais.
Kiekvienoje netobulo įrašo smulkmenoje girdėti gyvų žmonių veikla. Kiekvienas garsas yra ne šiaip gaida, bet stygos užgavimas mediatoriumi ar pirštais, smūgis į lėkštę ar būgno plėvę, burnos pravėrimas, galvos krestelėjimas. Antra vertus, tai nėra unikalus „Veneros“ bruožas.
Greičiau netobulumas įstato „Venerą“ į tam tikrą įrašų kategoriją. Iki „Pro Tools“ paplitimo panašiu principu albumus įrašydavo nemaža dalis gyvai savo muziką atliekančių muzikantų. Dabar taip daro undergroundo grupės arba savilaida užsiimantys atlikėjai, dirbantys ne didžiosiose studijose, o iš esmės namų sąlygomis.
Kokie tokiom sąlygom išeina įrašai? Tokie, kurie nėra sulyginti pagal skaitmenines liniuotes, bet yra individualūs ir nenuspėjami. Ir, žinoma, nepakartojami, nes tam, kad juos pakartotum, turėtum nusikelti į tą laiką ir erdvę, atkurti visas aplinkybes, padariusias įtaką vienokiam ar kitokiam atlikimui ir garso įrašymui. Tai absoliūs „čia ir dabar“ produktai.
Ant galinės albumo įpakavimo pusės „I Thought“ pavadinimas yra kažkodėl paryškintas. Mano galvoj jis irgi paryškintas, nes kabina labiausiai. Veža palaipsniui sunkėjantis muzikinio motyvo vystymasis. Įdomiau tampa tada, kai grupė stabteli ir persimeta į valsiuką, o paskui grįžta į metrą „iš keturių“ ir lieka „ant vieno akordo“.
Ir, žinoma, bliuzinis kūrinio finalas. Tas finalas kaip dūzgės pagrindinės dalies atžvilgiu. Be šių dūzgių „I Thought“ gal nebūtų toks kabliuojantis, nes jos sudaro gerą atsvarą pirmoms šešioms minutėms ir parodo savotišką „Garbanoto Bosisto“ kūrybos džiaugsmą: kaip ir „Oh, My Brother“ atveju, čia tiesiog perkuriamas pagrindinis gabalo motyvas.
Kitaip tariant - „I Thought“ bliuzdūzgės (finalinė dalis) nėra nei atskiras kūrinys, nei visavertė ano kūrinio dalis. Tai kūrybinis grupės ir klausytojų saitas. Tik jie žino, kas čia švenčiama. „I Thought“ gan tipiškas visam albumėliui. Kūrinys iš dviejų akordų (jei skaičiuosime dūzges, bus trys), bet nepasakytum, kad gitariniai rifai skurdūs.
Mantui, grojančiam gitara, gal išvis sunkiausia nustebint klausytojus, bet jo grojimo ir nevertini kaip ambicingo, pompastiško ar savitikslio. Užtat įdomius dalykus veikia Augustinas, grojantis bosine gitara: vis atsikabindamas nuo pagrindinės progresijos, jis pavingiuoja netikėtais takais ir tokiu būdu praturtina visą skambesį.
Tai gal labiau atsispindi „My Little Sister“ ar „Childhood Song“: vietoj to, kad laikytų žemiausią akordo natą, jis groja frazes. Įdomius dalykus veikia ir būgnininkas Narimantas. Praktiškai neišgirsite jo kapojant tradicinį roko ritmą (kaip sako mano draugai, „AC/DC“ ritmą).
Negauni to, ko galėtum tikėtis iš bet kurio kito būgnininko. Gauni tai, ko nesitiki. Visgi tokiame kūrinyje kaip „I Thought“ man pritrūksta visiško išsitaškymo (trūksta dar minutėlės „AC/DC“ ritmo prieš bliuzdūzges). Klausydamas to kūrinio jautiesi taip ilgai lipęs lipęs į kalną, o paskui apsižvalgai ir pamatai, kad esi pakalnėje.
Kažką panašaus vienas žmogus yra rašęs apie „Golden Parazyth“. Esą jie puikiai plėtoja muzikinį motyvą, bet niekad neprieina prie kulminacijos, arba nesugeba iš jos deramai išeiti. Tarsi virdulys, kuriame vanduo įkaista iki kokių 90°C, bet taip ir neužverda.
Taigi, grįžtant prie kompozicijų - „My Little Sister“ man irgi kiek nuobodoka klausytis, nes ten nedaug dinamikos. Nors tie artrokiniai gitariniai aidai antroje kūrinio pusėje visgi įsimena ir prie jų karts nuo karto norisi sugrįžti. Iš tiesų čia nieko blogo, kad antros dainų pusės įdomesnės.
„Great Expectations“, kiek žinau, įrašytas gerokai anksčiau nei visi kiti kūriniai. Kitoj vietoj ir kita proga (Valentino dienos, kiek pamenu). Bet labai gerai, kad jis čia pakliuvo, nes be jo albumėlis būtų perdėm depresyvus ir melancholiškas. „Great Expectations“ dinamiškesnis už trečiąją kompoziciją: čia vėl esama „kopimo“, o dar esama bent dviejų atskirų motyvų sampynos (kitur, kaip jau minėta, apsiribojama vienu).
O kur dar tas gaivus ir lengvabūdis vokalas - ir Šarūno, ir Gabrielės. „Childhood Song“ yra antrasis albumėlio perlas. Ne veltui nuorodą į jį deda į visas internete skelbtas recenzijas. O jeigu dar ją kuria tavo bendraamžiai, bendraminčiai... „Childhood Song“ žavesys, mano manymu, yra tas priedainis-skanduotė, įrašytas kaip daugiabalsis, neidealiai derantis choras.
Šarūnas, grupės frontmenas, negali nekelti asociacijų su „Led Zeppelin“, nuo kurių koverių grupė ir pradėjo savo egzistavimą. Bet man keista, kad niekas nemini vokalo tembro panašumo į „Arctic Monkeys“ vokalistą Alexą Turnerį. Ypač „I Thought“ arba „My Little Sister“ overloadinio priedainio metu.
Nežinau, ką ir bepridurti, tik tiek, kad na, iš tikrųjų panašu. Susijungia dvi visiškai skirtingo vokalo „mokyklos“: kraštutinai velniškas Plantas ir kraštutinai asmeniškas Turneris. O ir tas „Childhood Song“ choras susišaukia su choru dainoje „Who the Fuck are Arctic Monkeys?“, kur bendruomeniškumo pradas taip pat dominuojantis.
Kad ir kaip palankiai žiūrėčiau į „Garbanotą Bosistą“, reikia jiems ir įgelti. Anglų kalba. Kadais rašiau apie tai kitur, bet esmė nepakito, gal net paaštrėjo. Pirma, Lietuvos roko muzikoje dominuoja anglų kalba. Antra, Lietuvos roko muzika menkai žinoma užsienyje, net artimiausiame. Be to, dažniausiai užsieniečių susidomėjimą kelia ne angliškai, o lietuviškai įdainuoti tekstai.
Trečia, Lietuvos roko muzika pasiskirčiusi į dvi ryškias dalis: „rimtąją“ (čia dažniausiai dainuojama anglų k.) ir „smagiąją“ (lietuvių k.). „Smagioji“ nereiškia, kad kvaila ar prasta. Tai reiškia, kad ten dominuoja humoristinio, ironiško, sarkastinio, pašiepiamojo, „žemojo“ pobūdžio tekstai ir atitinkama muzika. Pavyzdžiai: „LMP“, „Dr.
„Rimtosios“ roko muzikos lietuvių kalba palyginti nedaug: „Foje“, „Atika“, „Karma“, dar šis bei tas. Jų tekstų vertė dažnai ginčytina. „Karmos“ ir „Foje“ tekstai išimti iš konteksto dažnai skamba tiesiog juokingai. Ketvirta, Lietuvos roko muzikoje anglų kalba dažniausiai yra netaisyklinga, sklidina gramatinių ir kitokių klaidų. Tai nereiškia, kad lietuvis rokeris negali parašyti gero teksto anglų kalba.
Turbūt tokių yra ir ne vienas. Penkta, Lietuvos roko muzikos eilinis klausytojas nė velnio nežino ir nesupranta, apie ką jo mėgstama grupė dainuoja. Kas žino tuos angliškus tekstus? Apie ką dainuoja „The Perfect Pill“? O „Part Time Porn“? Galite pacituoti?
Nesakau, kad mokančių žodžius visai nėra. Bet jų gerokai mažiau negu tų, kurie moka bent posmelį „Atikos“. Susidaro įdomi situacija - Lietuvos roko klausantis žmogus girdi muziką, bet ne žodžius. Girdi vokalo melodijas, girdi gitaras. Jam patinka arba nepatinka. O žodžiai išvis niekur neįsipaišo.
Šiame kontekste „Garbanoto Bosisto“ anglakalbystė man nėra priimtina. Man nesuprantama, kaip Šarūnui nėra gėda dainuoti su klaidomis: „I bought her many flowers / And brought them through back door“, nors turėtų būti „through THE back door“.
Ar tai stambi klaida? Žinoma, ne. Dzin tokios klaidos. Ne kiekvienas anglakalbis turbūt pastebėtų. Bet argi tai argumentas? Bet esmė juk ne tame. Esmė tame, kad lietuvis negali jausti anglų kalbos taip, kaip ją jaučia anglakalbis. Todėl mums ir neatrodo savaime aišku, kad tame sakinyje reikia „the“. Mes nejaučiame, kad jo trūksta.
Tas pat su eilute iš „Great Expectations“: „And then I‘ve kissed the girl in Paris“. Turi būti: „then I kissed a girl in Paris“. (Jei Šarūnas dainuoja „a“, tuomet atsiprašau. Aš girdžiu „the“, o tai klaida, nes „the“ reiškia, kad tekste iki tol turėjo būti paminėta tam tikra mergina, kurią mes suprastume kaip „tą“, t. y. „the girl“.
Bet taip nėra, todėl turi būti „a“.) Po „then“ reikia Past Simple. Bet aš tai žinau ne todėl, kad turiu vadovėlį prieš akis, o todėl, kad išgirstu tam tikrą „perteklių“. Išgirstu žodį ir iškart suprantu, kad anglakalbiai taip nesako (turiu šiokios tokios buvimo britų tarpe patirties). O Šarūnas, matyt, negirdi, nežinau.
Visa tai atmetant į šalį, negaliu reikalauti, kad „Garbanotas Bosistas“ kurtų lietuviškus tekstus. Negaliu net sakyti, kad angliški tekstai netinka jų muzikai. Tinka. Jie tokie paprasti, kad kiekvienas juos moka. Aišku, tiek, kiek įmanoma suprasti.
Nes aš klausydamas jų dainų suprantu anaiptol ne viską, tik fragmentus. Pavyzdžiui, taip ir nežinau, ar „I Thought“ Šarūnas dainuoja „Why don‘t you love me like I did“, ar „like I do“, tik labai už-y-indamas „do“? Panašiai yra „Childhood Song“: „We were young boys and this is our song.“ Kodėl ne „this was“? Daina atsirado tik tada, kai nustojome būti jaunais? Ar visgi turėtų būti „daina, kurią dainuodavome, kai buvome jauni“?
Nepaisant šių klaidų, įdomu tai, kad „Garbanotas Bosistas“ elgiasi panašiai kaip „Led Zeppelin“ pasielgė dainos „When the Levee Breaks“ atveju. Taip ir „Garbanotas Bosistas“: dainuoja apie meilę stereotipinėmis frazėmis, prirankiotomis iš visų dainų apie meilę. Tų frazių per visą dainą gal tik kelios ir tebūna, užtat toks abstraktumas padaro dainą patrauklesnę platesniam klausytojų ratui.
„My Little Sister“, pavyzdžiui, iškart asocijuojas su Kurto Cobaino išgarsintu kūriniu „Where Did You Sleep Last Night“. Beje, „Where Did You Sleep Last Night“ taip pat yra bliuzas. Jo originalas skamba visai kitaip nei Cobaino atlikimas. Ne taip skirtingai, kaip ledzepų perkurtas bliuzas, bet visgi.
Baigdamas papeikimą, grįžtu į pozityvųjį lygmenį. Reikia džiaugtis, kad turime Lietuvoje tokią grupę kaip „Garbanotas Bosistas“. Reikia džiaugtis, kad jie gali kurti ir leisti albumus Lietuvoje (kad ir mini). Reikia džiaugtis, kad turime Lietuvoje tokią grupę kaip „Garbanotas Bosistas“.