Iš garbingos praeities šiandien galime semtis stiprybės. Amžininkų ir rašytojų dėka galime pakelti laiko uždangą ir pažvelgti į tolimus laikus, sužinoti apie tautos šaknis. Jos glūdi giliai: pirmuosiuose įrankiuose, pirmosiose lietuviškose raidėse ir lietuviško rašto posmuose. Lietuvos šaknys - tai ir jos garsūs žmonės, kurie gerbė, tobulino, kūrė, saugojo ir gynė nuo nutautėjimo mūsų kalbą. Vienas iš tokių žmonių yra Martynas Mažvydas - lietuviškojo rašto “tėvas”.
Galbūt dabar jau nekalbėtume bočių kalba, gal apie lietuvių tautą jau kalbėtume tik būtuoju laiku, jei nebūtų gimęs M. Mažvydas? Juk tauta be rašto pasmerkta dvasiniam žlugimui. Todėl Mažvydo nuveiktą darbą galima prilyginti žygdarbiui. Šį žygdarbį apdainavo J. Marcinkevičius vienoje savo draminės trilogijos dalyje “Mažvyde”.
Justinas Marcinkevičius (1930 m. kovo 10 d. - 2011 m. vasario 16 d.) - viena ryškiausių XX amžiaus antrosios pusės ir XXI amžiaus pradžios asmenybių Lietuvos literatūroje ir kultūroje. Gimęs Važatkiemio kaime, Prienų rajone, ūkininkų šeimoje, Marcinkevičius nuo vaikystės buvo glaudžiai susijęs su gimtąja žeme. Pradinis išsilavinimas įgytas Alksniakiemio pradžios mokykloje, vėliau sekė mokslai Prienų „Žiburio“ gimnazijoje. Marcinkevičiaus kūrybinis kelias prasidėjo nuo poezijos, kurioje nuo pat pradžių dominavo tėvynės meilės, gamtos grožio, pamatinių žmogiškųjų vertybių temos. Ypač sovietiniais metais, Marcinkevičiaus kūryba turėjo milžinišką reikšmę lietuvių tautinio sąmoningumo ugdymui ir išsaugojimui.
Kreipdamasis į Lietuvos istorijos didvyrius, tokius kaip Mindaugas ar Mažvydas, Marcinkevičius galėjo kalbėti apie tautos vienybės, valstybingumo, kalbos išsaugojimo svarbą. Nors toks kūrybos būdas reikalavo didelio meistriškumo ir vidinės drąsos, jis leido išsaugoti ir puoselėti tautinę dvasią itin sudėtingu istoriniu laikotarpiu. Pasak paties rašytojo, šia trilogija jis siekė „parodyti, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos - valstybė, raštas, menas.
Pagrindinis dramos konfliktas - tai pareigos ir asmeninės laimės nesuderinamumas. Martynas Mažvydas dėl savo įsitikinimų buvo išguitas iš Lietuvos ir dabar gyvena kitoje Nemuno pusėje. Mažvydo širdį graužia ilgesys, bet jis negali grįžti į Lietuvą, kadangi dėl to jis turėtų išsižadėti savo tikėjimo, gyvenimo tikslo. Todėl jis dažnai stovi prie lango į Nemuno pusę, kurio kitame krante - Lietuva. Mažvydas netgi sugalvoja įsistiklinti langą, nes tada geriau “matysis Nemunas. ir kitas krantas, / ir dar toliau.” Matysis Lietuva. Meilė gimtajam kraštui atsispindi ir jo rūpestyje dėl ąžuoliuko, atplukdyto Nemunu.
Mažvydas rūpinasi juo tarsi tai būtų ne paprastas medelis, o kažkas brangaus ir švento. Šiam ąžuoliukui dramos autorius suteikia perkeltinę prasmę: tai tarsi žmogus, ne savo valia perkeltas iš vieno Nemuno kranto į kitą ir besistengiantis prigyti svetimoje žemėje. Tai tarsi pats Mažvydas. Mažvydas - lyg nerami dvasia, klaidžiojanti tarp savos ir svetimos žemės, o riba tarp jų - Nemunas - pykčio upė (metafora). Nemunas perskiria Lietuvą į dvi dalis, kai tuo tarpu abiejuose krantuose gyvena tos pačios tautos žmonės. ,,Kur du lietuviai -/Ten peilis prie gerklės.‘‘ Tos pačios tautos žmonės, tačiau netolerantiški vieni kitiems, nemyli ir nepriima vieni kitų, vieni su kitais elgiasi kaip su svetimos tautos gyventojais.
Meilė Lietuvai - ne vienintelis Mažvydo jausmas, kankinantis jo sielą. Anapus Nemuno jis paliko mylimą moterį, kurios išsižadėjo dėl tos pačios priežasties, kaip ir Tėvynės. Norėdamas išleisti knygą, jis turėjo tapti dvasininku ir “priimti ir savo pirmtako šeimyną”, t.y. vesti jo buvusią žmoną. Visą gyvenimą jis nemylėjo nieko labiau už Mariją, bet ir jos meilę paaukojo savo dievui - lietuviškam žodžiui. Gal jis ir nebūtų to padaręs, jei būtų žinojęs, kad turi sūnų. Bet apie sūnų jis sužinojo tik tada, kai šis perduoda savo motinos Marijos žiedą ir paskutiniuosius jos žodžius: “Mylėjau. Dabar ir visados”.
Mažvydas vėl kankinasi, bando teisintis prieš sūnų, bet mato, kad šis laiko jį nevertu savo motinos. Kasparas įsižeidžia, sužinojęs, kad tėvas nori įsisūnyti jį. Mažvydas nebeturi nieko: gyvena svetimoj žemėj, svetimoj šeimoj, netenka sūnaus ir mylimosios. Bet jam lieka tikėjimas, kurio jis nepraranda niekada, - tikėjimas žodžio reikalingumu. Juk jis tiek daug iškentėjo ir pasiaukojo tam, kad suteiktų Lietuvai šviesą, išmokytų ją rašto.
Visą gyvenimą jo krūtinėje grūmėsi priešingi jausmai, lydėjo abejonės ir blaškymasis: pradžioje - ką pasirinkti, vėliau - ar jo pasirinktas kelias yra teisingas. Tarsi svarstyklėse ant vienos lėkštelės guli asmeninė laimė (Tėvynė, mylima moteris, šeima), ant kitos - pareiga. Pareiga pasirodė svarbesnė. Mažvydas pasiekia savo tikslą, išleidžia katekizmą, pradeda mokyti špitolninkus rašto. Ir pirmasis jų sudėtas žodis yra LIETUVA.
Mažvydas, pagrindinis dramos veikėjas, pavaizduotas kartu kaip didvyris ir kankinys. Martynas Mažvydas, be jokios abejonės, yra pats žymiausias visų laikų lietuvis krikščionis evangelikas (evangelikas liuteronas). Jis gimė 1510 m. (nors gimimo data tiksliai nežinoma, ji gali būti ir vėlesnė), tikriausiai Žemaitijoje. 1546 m. Martynas Mažvydas pradėjo studijuoti Karaliaučiaus universitete, kurį 1548 m. baigė. Nuo 1549 m. iki pat mirties 1563 m. Mažvydas tarnavo evangelikų liuteronų kunigu Ragainėje.
Studijų metu, 1547 m., jis išleido savo įžymųjį Catechismusa prasty szadei - pirmąją lietuvišką knygą, tapusią „nacionalinės kultūros simboliu“. Mažvydo „Katekizmas“ - nedidelio formato 79 puslapių knygelė, kurią sudaro lotyniška pratarmė (parašyta ne Mažvydo), eiliuota lietuviška pratarmė, elementorius (mokymui skaityti), pats katekizmas (dešimt Dievo įsakymų, dvylika tikėjimo tiesų, Viešpaties malda, sakramentų, žmogaus gyvenimo taisyklių aprašymas) ir giesmynas.
Dramos „Mažvydas“ konspektas. Žadėdamas lietuviams dangų, atitraukė juos nuo nuodėmių (senasis pagoniškasis tikėjimas), pamaitino bei suteikė viltį gyventi geriau (,,Špitolę pastatydamas,/Varguolius suvadydamas:/Šičia nuo šiolei/ Gyvenkit, broliai, /Meiliai sakydamas.‘‘). Špitolninkų santykis su Mažvydu: ryškėjantis išorinis konfliktas su špitolninkais, kurie nenori patikėti, kad Mažvydas juos myli. Savo meilę Mažvydas parodo darbais, kuriuos daro ,,iš pareigos‘‘, nes taip supranta žmogų.
Ištraukos pirmosios dalies pagrindinė mintis mažvydo gyvenimas prūsijoje grįstas giliai įsisąmoninta pareiga. Mažvydas ilgisi didžiosios Lietuvos ir nori į ją sugrįšti. Pareiga savo tėvynei padeda nepaklysti gyvenimo kelyje ir padeda pasiekti būties pilnatvę. Nors gyvenimas, pagrįstas pareiga tėvynei, yra sudėtingas, bet toks gyvenimas turi tikslą, kurį pasiekęs žmogus pasiekia ir dvasios ramybę.
Pagrindinės Mažvydo idėjos:
- Šventasis Raštas turi būti prieinamas plačiajai visuomenei, ir jį turi skaityti kiekvienas, nes „amžinasis išganymas yra visiems prieinamas turtas“.
- Pagoniški ritualai prieštarauja tikėjimui ir turi būti išnaikinti.
- Dvasininkija pašaukta tarnauti tikintiesiems ir turi labai didelę atsakomybę: „Pirmiausiai jus, Ganytojai, įspėdamas raginu, kad pagaliau atsimintumėte atlikti savo pareigą ir kad susimąstytumėte apie tai, jog jūs prisiėmėte tokią atsakomybę - rūpintis daugybės sielų reikalais.