Anot etnologės Nijolės Marcinkevičienės, visi patiekalai ant Kūčių stalo atsidurdavo ne šiaip sau - jie turėjo tam tikrų prasmių, kai kurios jų buvo magiškos ir stebuklingos. Svarbiausia ant Kūčių stalo, žinoma, buvo duona. XX a. Kai kur ji buvo kasdienė, kai kur, pavyzdžiui, Dzūkijoje, Kūčioms kepama speciali - kepalėlis mažesnis ir net vadinama ji buvo kūčia ar kūčios duona.
Kūčiukai, dar vadinami prėskučiais, šližikais, kleckais, taip pat labai svarbūs. "Etnologas Juozas Kudirka ir kiti rašo, kad tai yra vėlių duona. Jie yra tarsi maži duonos kepaliukai, nes buvo įsivaizduojama, kad tos vėlės mažos kaip paukščiukai.
Kurie galėdavo, juos kepdavo iš gerųjų kvietinių miltų - visada žmonės valgė juodą duoną, bet buvo siekiamybė baltos. Kūčiukų būdavo daug, kad duonos ateinančiais metais būtų daug, kad javų būtų daug. Jų dėjo ir ant palangės tarsi viliodami mirusiuosius, kad jie ateitų.
Etnologės teigimu, kūčiukų receptas pastaraisiais metais labai pasikeitė. Prieš šimtmetį jis buvo labai paprastas - miltai, vanduo ir truputėlis aliejaus.
Ant stalo per Kūčias turėjo atsidurti žuvis, silkė - ir kaip pasninko simbolis, ir kaip sveikatos simbolis, nes žuvis žiemą vasarą šaltame vandenyje plaukioja ir neserga, tad ji turėjo užtikrinti, kad visi šeimos nariai būtų sveiki. Aukštaičiai stengėsi, kad ant Kūčių stalo būtų lydeka, nes lydekos galvoje yra visa Jėzaus Kristaus kančia, t.y. visi jo kankinimo įrankiai: plaktukas, ietis, kopetėlės ir pan.
Dar ant Kūčių stalo, anot N.Marcinkevičienės, turėjo būti kisieliaus, ypač avižinio. Avižos siejasi su arkliu, o arklys simbolizuoja gyvenimą - ir ant arklio, ir po arkliu: jei ant arklio - gerai gyvena, jei po arkliu - visai nuskurdęs, nuvargęs. Negana to, avižinis kisielius yra balkšvos spalvos, o tai sietina su vėlėmis, įsivaizduojama vėlių spalva.
Labai svarbus ant Kūčių stalo buvo obuolys - jis kartais buvo valgomas netgi iškart po kalėdaičio. Obuolys, etnologės teigimu, - saulės, rojaus simbolis, gundymo, meilės vaisius. Todėl visi šeimos nariai suvalgydavo po skiltelę, ypač žmona su vyru, kad būtų meilė, kad šeimoje būtų šilta ir jauku.
Aukštaičiai, pavyzdžiui, Kūčių stalo neįsivaizdavo be riešutų. Sakydavo, reikia valgyti riešutus, kad dantys būtų stiprūs. Riešutai buvo naudojami ir būrimams, spėjimams, susiję ir su meile - kad metai būtų poringi. Labai svarbus Kūčių patiekalas - žirniai.
Ypatingo magiškumo Kūčių vakarui suteikė aguonos ir kanapės. Pasak N.Marcinkevičienės, žmonės seniai pastebėjo šių augalų migdomąsias, haliucinogenines savybes. "Kadangi labai stiprus tos Kučių vakarienės mirusiųjų kultas, aguonos, kanapės buvo reikalingos, kad prišauktų kažkokį sapną, mirusiuosius, kurių pasiilgo. Tad minėti augalai labai daug kur buvo naudojami, ne tik gaminant kūčiukus.
Ant Kūčių stalo derėtų nepamiršti padėti vieno svarbiausių patiekalų - kūčios, kuri šiais laikais gaminama labai retai. Tai javų patiekalas - tų, kuriuos auginame: rugiai, miežiai, kviečiai. Jie išverdami atskirai.
Ir grybų ant stalo būdavo. Jie lyg koks stebuklas - tarsi iš nieko vieną rytą išdygsta iš žemės: nei sėti, nei sodinti, nei ravėti, nei laistyti, bet pamaitina žmogų. Anot etnologės, būdavo sakoma, kad grybas atsirado iš grūdo.
Mat šv.Petras vaikščiojo su Dievu po žemę, paėmė grūdą, atsikando. O Dievas pamatė ir pasakė: kam tu imi, čia žmonių javas - išspjauk greičiau. Ir kur Petras išspjovė tuos grūdo gabaliukus, ten išdygo grybai - vargšų žmonių maistas.
Vidurio Lietuvoje, N.Marcinkevičienės žiniomis, būdavo ruošiami Kūčių barščiai - su grybais, su silkės galva. Jie buvo labai populiarūs ant kiekvieno valstiečio stalo. Kartais būdavo verdami su vadinamosiomis ausytėmis - savotiškais koldūnais su grybų įdaru ar užpilami ant pyragėlių su grybais.
Medaus dėdavo į aguonpienį, kartais pasaldindavo tą vadinamąjį miešimą. Tai susitaikymo su viskuo, kas gyva, laikas - su gyvuliais, paukščiais. Visuotinis taikos metas.
Nuo seniausių laikų svarbiausiu ritualiniu patiekalu laikoma kūčia, sumaišyta iš virtų grūdų, džiovintų vaisių ir medaus, šiandien ant Kūčių stalo retai kada pasitaiko.
Susiliejus senajai Saulėgrįžos ir krikščioniškai Kalėdų šventei, ant Kūčių stalo atsirado ir žuvis, silkė. Anksčiau gi būdavo valgomi tik 9 ritualiniai patiekalai, kurie simbolizavo senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę.
Pasak humanitarinių mokslų daktarės etnologės Kristinos Blockytės-Naujokės, prieškariu Mažojoje Lietuvoje, skirtingai nuo Didžiosios, nebuvo tradicijos Kūčių vakarą valgyti dvylika patiekalų ir laikytis pasninko. Evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįstantieji prieš Kalėdas visada papjaudavo kiaulę ir prigamindavo Kūčioms iš jos visokių patiekalų: šaltienos, vyniotinių ir t. "Lietuvininkai neskyrė jokios ypatingos reikšmės Kūčių vakarienės laikui.
Artimiausi giminės susirinkdavo prie eglutės, kalėdines giesmes pagiedodavo, pavalgydavo, kavos atsigerdavo. Ant lietuvininkų stalo nebuvo kalėdaičių. Kokios nors valgių sekos nebebuvo paisoma, nesvarbu ir valgių skaičius. Visiems Kūčių vakarienės dalyviams būdavo įteikiama saldumynų lėkštė, prikrauta sausainių, saldainių, riešutų, obuoliukų. Tilžės apylinkėse visus šventvakarius nuo Kūčių iki sausio 6 d. buvo valgomi garuose virti maži ruginių miltų kepaliukai.
Prosenoviškas patiekalas buvo barščiai su grybais, mėsa. Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė apgailestavo, kad jau nebeturi artimųjų, su kuriais sėstų prie Kūčių stalo, tad šį vakarą kalėdaitį valgys su taip pat vieniša drauge. „Nors mūsų kompanija maža, tačiau tradicinę Kūčių vakarienę visada gaminu pati.
Kaip ir dera Jūrų muziejaus vadovei, kaip svarbiausią Kūčių patiekalą O. Žalienė išskiria SILKĘ. „Mano firminis patiekalas yra silkė su daržovėmis ir grybais. Perku natūralią sūdytą silkę su galva, jokių filė. Pati ją išdarinėju ir sumaišau su lengvai apkeptomis morkomis, svogūnu ir salieru. Naudoju saliero gumbą. Ir dar pridedu grybų, būtinai baravykų. Naudoju šaldytus arba džiovintus.
Pasak O. Žalienės, silkė su daržovėmis ir grybais yra tradicinis Kūčių patiekalas, kurį ji paveldėjo iš savo šeimos, tačiau modifikavo pridėdama salierų. Kalėdoms O. Žalienė ketina eksperimentuoti. „Šiais metais eksperimentuosiu ne prieš Kūčias, o prieš Naujuosius. Ketinu pagaminti spanguolių putėsius pagal Beatos receptą. Dar visada kepu varškės pyragą. Na, ir dar eklerus, nes jie man labai gerai pavyksta ir visi draugai jų pageidauja“, - sakė O. Žalienė.
Taip pat su majonezu ir su morkomis S. Januška gamina ir silkę. Nedideliame, tik šeimos narių rate Kūčias švenčianti Irena Greičiūnienė teigė taip pat visą šventinę vakarienę pati gaminanti. „Laikausi tradicijų, nieko “nemandravoju„. Ant mūsų stalo pirmiausia gula kalėdaičiai, kūčiukai, aguonų pienas, žinoma, silkė pataluose, bulvės, kastinis, grybai, žuvis. Vienintelis netradicinis patiekalas - virtinukai su krevetėmis, kuriuos perku parduotuvėje “Šiaurės jūra", - sakė I. Greičiūnienė.
Pašnekovė sakė, kad 12 patiekalų ant Kūčių stalo kai skaičiuoja, tai sumuoja viską, net duoną. „Duoną taip pat pati kepu. Ir ne tik per Kūčias, o nuolatos. GAMINA PATI. Naminei duonai I. Greičiūnienė naudoja duonos mišinį, kurį sudaro kvietiniai, ruginiai, grikiai, miežiai, saulėgrąžos, linų sėmenys. „Visus produktus sumaišau ir palieku 8 valandoms. Po to tešlą dedu į kepimo popieriumi išklotą skardą ir į šaltą orkaitę. Palaipsniui ji įkaista, duoną kepu 1 val. 15 min.
Po to orkaitę atidarau ir palieku dar 15 min. iškeptą duoną ilsėtis. Tik tada išimu iš orkaitės ir palieku per naktį. Tik kitą dieną ją galima raikyti ir visus vaišinti, sveikatos ir ramybės linkėti. O ko daugiau reikia? Jei esame sveiki ir gyvi - esame tokie laimingi...“ - pokalbį užbaigė I. Greičiūnienė.
Pagrindiniai Kūčių valgiai ir jų simbolinė prasmė
Kūčių valgiai Kūčia - gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia vaišintos ir bitės. Avižinis kisielius - aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų. Maltiniai - gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos.
Juos vėliau pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai, arba kūčiukai). Apvalūs ragaišiai ir kt. simbolizavo sugrįžtančią Saulę. Barščiai su grybais Mėsa - seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo. Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka - vaisingumo simbolis.
Pagrindiniai Kūčių valgiai turi ir simbolinę prasmę. Dauguma jų kilę iš biblinių siužetų ir senosios liaudies pasaulėjautos. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį. Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys. Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras.
Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius. Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis. Juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų. Kviečiai - skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“.
Dar kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius.
Grūdų mišinys - žirniai, pupos, kviečiai, avižos, simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų. Per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai todėl, kad Adomas ir Ieva, išvaryti iš Rojaus, nusitrynę akuotus, valgė miežius.
Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto - žirnių, pupų ir kviečių. Medus - šviesos ir sveikatos simbolis. Kūčiukai - tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuojanti agapę - meilės vakarienę. Jie simbolizuoja ir duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti.
Žuvis ir silkė yra pasninko valgis, primenantis apaštalus, kurie buvo žvejai, primena ir Dievo stebuklą prie Samareto - Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos. Žuvies galva simbolizuoja Kristaus kankinimo įrankius. Spanguolės, tikima, apsaugo nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų.