Jau šeštus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų.
Ramanauskų Šeimos Indėlis į Mažeikių Kultūrą
Jis - iš Kvėdarnos, ji - iš Skuodo, šiandien jie - jau daugiau nei 35-erius metus gyvena Mažeikiuose. Čia susitiko, čia sukūrė šeimą, čia dirba kartu Mažeikių muziejuje, puoselėja amatus ir yra turbūt vieni didžiausių Mažeikių krašto patriotų. „Barbės devyndarbės“, - paprašius juos apibūdinti juokaudamas sako Vytautas. „Toks - geriausias apibūdinimas, nes viskū turi dėrbti ir jeigu dėrbi nu dūšias - viskam riāk laika ėr tada vaka be galvų“, - šypsosi ir žemaitiškai priduria Raimonda. Geros nuotaikos kalbant su jais netrūksta.
Meilė istorijai, užsiėmimas rankdarbiais - vienos iš labiausiai šiandien Ramanauskus vienijančių temų, kuriomis abu domėjosi dar iki judviejų susitikimo. Raimonda pasakoja, kad amatai, rankdarbiai, etnografija visada jai buvę „kažkas“. „Krikšto mama sakydavo „Ėš kur tu esi tuokia? Tam tikra prasme paveldėta meilė istorijai reiškėsi ir studijų metais Vilniuje. Įgyta vaikų darželio auklėtojos specialybė leido Raimondai per rankdarbius perduoti meilę amatams ir vaikams. Pasak pašnekovės, tai buvo jos arkliukas. Vilniuje ji ėjo į folkloro ansamblį, kur ir dainuodavo, ir šokdavo, ir į ekspedicijas vykdavo. Jam vadovavo šviesaus atminimo J. Trinkūnas. Todėl gavusi paskyrimą dirbti į Mažeikius, iš karto ieškojo folkloro ratelio ir čia.
Tuo tarpu Vytautas sako, kad domėjimusi istorija jį užkrėtė tiek prosenelis, tiek tėtis, kurie abu buvo labai smalsūs. Pats kartais droždavo ką laisvalaikiu, tačiau tikroji meilė amatams ir ne tik užgimė folkloro ansamblyje. Ne tik, nes ten sutiko ir gyvenimo meilę. Vytautas sako, kad jis pirmas ir užkalbino Baužytę, būsimą Ramanauskienę. „Man reikėjo dainų žodžių, kad duotų knygelę nusirašyti. Bet ji buvo tokia griežta visą laiką, o aš - šalaputris“, - juokiasi vyras. „Taigi aš iš Skuodo, kuršiai kieti turi būti. Vikingai bijojo mūsų, tai ir Vytautas išsigando“, - priduria šypsodamasi Raimonda.
Susitikę folkloro ansamblyje Raimonda ir Vytautas 1989 m. atėjo dirbti į Mažeikių muziejų. Vytautas iki tol dirbo duonos kombinate, kur per naktis skaitydavo istorines knygas. O Raimonda darželyje dirbo su Arno Arlausko, vėliau tapusio Kelmės kultūros centro direktoriumi, sese, jis ir pasakė, jog „tave ten pribaigs tam darželyje, tau krauna visko, tu eik į muziejų dirbti“. Ji taip ir padarė. Dirbant kartu muziejuje Raimonda ir toliau žavėjo Vytautą savo tvirtu charakteriu. Vytautas pasakoja, kad „mažutė, smulkutė“ Raimonda kažkada net armatūros gabalą nulaužusi, kad fotografas galėtų patekti į muziejaus fondus. „Galvoju, ne su tokia prasidėt“, - juokiasi Vytautas. Jiedu susituokė 1991 m., šių metų rugpjūtį minėjo 33-ejus metus kartu.
Tačiau, pasak jų, šeima atsirado dėl folkloro ansamblio, o ne muziejaus. „Prisimenu, kaip per Jonines ant piliakalnio sied po celofanu vėins pats, sakau „nu prijimk“, taip ir įsipaišiau, o paskui gauni žvaigždę likimo vest per gyvenimą“, - juokiasi Raimonda, kuri vyrą „žvaigžde“ vadina pagal I.
Tošininkystės Tradicijos
Į tošininkystę atvedė suvyniotas rutuliukas Dirbdami muziejuje jiedu nusprendė ieškoti, kaip prisidėti prie atlyginimų, ir čia prisiminė amatus, su savo darbais pradėjo važinėti į kaziukus. „Nu kū tu čia nustebinsi su tās šaukštās?“ - priduria Raimonda. Muziejuje jie matydavo puošnius darbus iš tošies, tačiau nežinojo, kaip juos kurti. „Mažeikiuose buvo tautodailininkų grupė. Mažeikiai draugavo su miestu Saldus, pastarasis suorganizavo seminarą, į kurį atvažiavo tošininkas iš Karelijos. Vyko miesto šventė, Vytautas net nėjo, o aš nuėjau. Aš tautodailininkus visus pažįstu, mums bendrauti nėra problema. Ji pasakoja atsistojusi su šaukštais tarp kalvio ir iš Karelijos atvykusio tošininko.
„Čiupinėju, žiūrinėju ir pradėjau rokoutīs, kāp čia kū, iš kur gaunat tuošes, a mokiniū turiat, a muokuot. O jis man sako: „Muokau.“ Klausu: „Kāp atsirenkat?“ Jis: „Riāk susuktė karoliuka tuokė.“ Ons turieje joustėliu, paruodi miesta švėntės eisenuo, aš tik čik čik ir susukau iš pirma karta. „Jis mums parodė pradžią, bet ne iki pabaigos. Pradedi pinti, o kaip užbaigti - tavo galvos skausmas. Aš parėjus namo to karoliuko nebesusukau. Matau kaip riāk daryt, nu ne toks išein, koks tor būti, bet nebūt užsispyręs žemaitis, ka nepadarytom. Ir dariau tol, kol padariau“, - prisimena pašnekovė. Raimonda pasakoja, kad mokydamiesi apie tošininkystę skaitė ir etnologo Juozo Kudirkos straipsnį apie keramikos apvyniojimą tošimi ir tik tada supratę, jog pynimo juostelėms reikalingas specialus paruošimas. Reikia juosteles išvirti su žuvimi, kad prisigertų, juostelė būtų elastinga kaip guma.
Vis dėlto, kūrybos iš tošies pradžia - pačios tošies gavyba, kuri taip pat turi taisyklių. Meistras iš Karelijos, supažindinęs su tošininkyste, pasakęs, kad tošį lupti reikia tada, kai žydi erškėtrožė. „Bet dabar jau visaip būna, keičiasi orai“, - priduria Raimonda. Moteris pasakoja, kad nuo gyvų medžių tošis nėra lupama. „Aš ir vaikams sakau, tošis yra kaip jūsų oda, katra saugo raumenis ir visas kraujagysles. Kas būna, jeigu įsipjauni į pirštą? Bėga kraujas. O jeigu beržą įpjausi? Raimonda sako, kad edukacijų metu stengiasi paaiškinti vaikams, kaip saugoti medžius. „Mes ir einam ten, kur bus kertami arba jau išpjauti medžiai, bet dar ne kombainu išpjauti, nes kombainas sudrasko tošį. Mačiau tokius raudonus kāp kūnus ištemptos beržus, man buvo siaubas.
Pasak Ramanauskų, užsiimti tošininkyste reikia užsispyrimo, tvirtų rankų ir charakterio. Šeima sako, kad kelias iki dirbinio iš tošies - ilgas. Tačiau paklausus, kiek laiko užtrunka sukurti nedidelį kūrinį, juokauja, jog „48 minutes su puse“. O iš tikrųjų nulupta tošis džiovinama, tada pjaustoma, valoma, tada padaromas dugnas, pagal kurį daroma kūrinio forma, tada reikalingos juostos vėl merkiamos į vandenį, vėl džiovinamos, po to išpjaustomos, pinamos, tada reikia „spyniškai“ sujungti, nes klijai nenaudojami, tada reikia dėti antrą sluoksnį, pasiimti karklo vyteles, jas paruošti, jomis apsiūti viršų ir t. t. Kitaip tariant - nedidelio kūrinio sukūrimas tikrai ne 48 minutes su puse užtrunka, o, pasak Vytauto, beveik visus metus.
„Problema, kad žiemą kažkaip nėra noro dirbti, o vasarą, kai jau reikia kažkur vykti, didelis entuziazmas atsiranda“, - priduria Vytautas. Ramanauskams šie metai jubiliejiniai, su tošimi jie jau 30 metų. O žinią apie tošininkystę skleidžia ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, keliaudami po gyvosios archeologijos dienas. Pasak Vytauto, švedams tošis nelabai įdomi, o norvegams - labai. Anksčiau važiuodavę kartu, dabar į gyvosios archeologijos dienas už Lietuvos ribų dažniausiai važiuoja tik Vytautas. „Man tuos užsienio kalbas... Ka mon neišein rokoutėis - kuo ten važioutė? Esu jau ten buvus, žinau,kas ten vyksta“, - šypsodamasi sako Raimonda.
Paklausus, kuo jiems tošininkystė yra ypatinga, kad jau 30 metų užsiima, Raimonda sako, kad šiame amate dar yra atradimų. „Dā ī tuo kuo aš nesu padarius, o galvuo jau ī. Bet vis galvoju, išeisu į pensiją, va tumet jau galėsio padaryti kū nuors. Man atrodo, kad mane tas ir veža, kad dar ī kažkas, kuo nepadariau“, - pasakoja moteris. O Vytautą labiausiai žavi būtent kelionės, susitikimai pristatant tošį, „rekonstruktoriaus gyvenimo visuma“.
Ilgametis jų darbas įvertintas ir ne vienu apdovanojimu. 2014 m. respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“ Ramanauskai tapo laureatais, o 2020 m. V. Ramanauskui įteikta Mažeikių krašto kultūros premija. Tačiau apdovanojimų naštos šeima nejaučia. „Malonu, kad pastebėjo, pamatė, bet ką čia dėl to ardytis ar plėšytis?
Mažeikiai - Namai ir Istorija
Gimę ne Mažeikiuose Ramanauskai čia gyvena jau kelis dešimtmečius. „Nedaug žmonių gali dirbti mylimą darbą, gali laba greitai nuvažiuoti į darbą, o jei negali nuvažiuoti, gali tiesiog nueit. Vaikam buvo mokykla čia pat. Viskas yra, ko reikia gyvenimui“, - Mažeikių privalumus vardija Raimonda.„Pragyvenau čia 53-ejus metus. Ir gyvensiu, kiek man skirta“, - trumpai priduria Vytautas.
Paklausus apie Mažeikių istoriją, Vytautas pradeda pasakoti, kad kažkada šis miestas net mažąja Amerika vadintas. „Pirmą kartą Mažeikiai paminėti 14-ame amžiuje, bet vėlgi, paminėtas buvo kunigaikščio Mažeikos dvaras, kurį sudegino Evarhardo iš Munheimo kariuomenė. Pasak jo, 15-ame amžiuje Mažeikiai priklausė Livonijai, vėliau buvo prijungti prie Lietuvos.
Viekšniuose buvo įkurtas didžiojo kunigaikščio dvaras, todėl mažeikiškiai visada buvo karališki valstiečiai, jie niekada nebuvo baudžiauninkai. „O paskui nutiesė geležinkelį nuo Kaišiadorių iki Liepojos. Buvo 11 tiltų, pylimai supilti. Pradėtas statyti 1869 m., 1871 m., per pusantrų metų, geležinkelis jau buvo atidarytas. 1873 m. nutiesus geležinkelį į Rygą, Mažeikiuose buvo net dvi geležinkelio stotys, iš vienos galėjai nuvažiuoti į Vilnių, iš kitos - į Rygą. Gyvenimas buvo labai aktyvus.
Yra išlikę 19-o amžiaus atsiminimai: „Kai atvažiavau į Mažeikius, nustebau tiek daug kalbų išgirdęs, čia latviškai, rusiškai, žydiškai, vokiškai, žemaitiškai kalbant.“ Taip pat Mažeikiuose buvo daug žydų, jie dėl susisiekimo traukiniais matė čia potencialą. Su tautodaile važinėdamas į gyvosios archeologijos festivalius Lenkijoje pašnekovas pastebėjo, kad žinoti istoriją kiekvienam lenkui - garbės reikalas. „Ten visi gieda himną“, - sako Vytautas.
Meilę istorijai jie puoselėja ne tik amatais, bet ir darbu muziejuje, kuriame jie - jau 35-erius metus. „Tiek daug vienoj vietoj dabar nemadinga“, - juokiasi Raimonda. „Kartais net skauda, jei paveizi, kad įkurtas koks privatus muziejus arba žmogus pardavinėja kažkokį eksponatą, ir galvoji, nukeliaus tas eksponatas be istorijos, be jokio užrašymo“, - sako Raimonda.
Vytautas atkreipia dėmesį, kad net ir pokalbis vyksta prie istorinio stalo, kuris priklausė jo proseneliams, senelių šeimą išvežus į Sibirą. Tai buvo vienintelis likęs baldas namuose, kai jie grįžo iš Sibiro. Paklausus, kas jiems teikia didžiausią džiaugsmą dirbant muziejuje, Vytautas sako, kad atradimai, o šiuo metu labiausiai jis domisi fotografija. Ypač patinka, kai į feisbuko puslapį „Senoji Mažeikių fotografija“ kas nors įkelia nuotrauką ir galima atskleisti, kas joje, kokie pastatai parodyti. „Malonu išsiaiškinti etapus, atrasti kažką nauja, sužinoti“, - priduria vyras.
Tuo tarpu Raimonda sako labiausiai laukianti archeologinių kasinėjimų aplink Mažeikius, nes čia mažai kas tyrinėta. „Tiek upių teka, turi čia kažkas būti“, - sako ji. Paprašius pasidalinti, kas žmones labiausiai sužavi Mažeikiuose, Raimonda sako, kad Mažeikių muziejaus archeologijos ekspozicija, Židikų kapinių koplyčia ir Viekšnių vaistinė.
O Vytautas atkreipia dėmesį į liaudiško baroko Pikelių ir Sedos bažnyčias bei unikalų Renavo dvarą su parku. „O šiaip visus kviesčiau Velykoms į Pievėnus, ten vyksta Kristaus kapo sargyba su persirengėliais, tai - vienintelis toks renginys Lietuvoje“, - priduria vyras.
Šeimos Receptas Ilgaamžiškumui
Daugiau nei 30 metų kartu ir dirbantys, ir kuriantys, ir gyvenantys Ramanauskai pilni geros nuotaikos ir energijos. Paklausus, koks tas laimingų ir darnių santykių receptas, Raimonda juokdamasi atsako, jog džiaugiasi, kai Vytautas išvažiuoja. „Tada Raimonda nusiperka Kuršėnų vyniotinį ir pasidaro sau šventę“, - šypsosi Vytautas. „Atsisėdu viena, katinas pareina ir aš mėgaujuosi tyla, nieko nebuvimu. O jei abu išvažiuojam, kelionė kita. Darbe sėdžiu antram aukšte, ans pirmam, tai tik pavadovauti galiu“, - juokiasi Raimonda. „Nėra taip, kad mes čia visą laiką susiglaudę kaip balandėliai, visko gyvenime būna“, - priduria Vytautas.
Ramanauskai sako, kad karantinas viską patikrino, pastarasis jiems buvo itin šiltas, malonus. „Sakiau - daugiau tokio karantino. Išvis svajoju, sakykim, metus išjungti ryšį visam pasaulyje. Įdomu, kaip tada žmonės galvotų. Kažkada sakiau, reikia, kad nebūtų renginių, žmonės yra persisunkę. Per karantiną mąsčiau, ar jie pasiilgtų renginių po metų, kai niekur negali nueiti“, - prisimena Raimonda.
Paklausus, ar Ramanauskai turi kokį vidinį nusistatymą, kuris veda per gyvenimą, Raimonda atsakė pasikliaujanti Dievu. „Jeigu jau ī prastā, arba riāk kažko tuokia, sakau: „Dieve, padėk.“ Kai angliškai sako - Oh My God - tai čia, pasirodo, šaukiasi Dievo pagalbos. Visi tie, kurie sako, nežino, kū dara. Man patinka paprastumas. Priimti visus žmones, atrodo, kad nei aš - kažkas, nei kitas - kažkas.
„Ir jau nesvarbu, ar tu esi garsus, ar ne, svarbu, kad gyvenimą nugyveni padoriai. Įkapėse kišenių nėr. Svarbu bandyti mėgautis gyvenimu, kiekviena akimirka ir negalvot, kad pagyvensiu tada, kai išeisiu į pensiją - va tada tai prasidės mano gyvenimas. Ne, jis yra dabar“, - priduria Vytautas.
Urvikių Kultūros Centro „Duonos Kelias“
Urvikių kultūros centro edukacinėje programoje „Duonos kelias“ kepama paprasta ruginė duona su raugu sulaukė įvertinimo - suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Urvikių kultūros centro edukacinė programa „Duonos kelias“, kurios metu jaunajai kartai perduodamos senosios duonelės kepimo tradicijos, šiandien itin populiari.
Kuriant šią programą ieškota unikalaus naminės duonos recepto ir rinkta iš daugelio variantų. Dabar kepamos naminės su raugu duonos receptas atkeliavo ne iš rašytinių šaltinių. Jį, ateidama dirbti į Kultūros centrą, atsinešė Vida Liaugaudienė. Tai jos močiutės duonos iš natūralaus raugo receptas, pagal kurį duoną kepė mama, dabar kepa pati V. Liaugaudienė. Šis iš kartos į kartą perduotas naminės duonos receptas tapo pagrindiniu edukacinės programos akcentu, o iškepta duona - dovana, lauktuvėmis, sutinkant svečius ar vykstant kitur.
Šv. Agotos Diena ir Duonos Kelias Šilalėje
Vaikų skaitykloje apsilankė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos antrokai, lydimi mokytojos Ingos Makarės. Vaikai dalyvavo integruotoje pamokoje „Duonutės kelias“, skirtoje Šv. Agotos legenda. Pamokos metu vyr. bibliotekininkė H. Jokubauskienė supažindino vaikus su Šv. Agotos legenda, o kartu nagrinėjo R. Bagdonaitės knygą „Duonos pasakojimas“ - sužinojo, kaip duona atkeliauja iki mūsų stalo, kokius etapus ji pereina nuo grūdo iki kepalo. Vaikai ne tik diskutavo apie duonos kepimo tradicijas, bet ir atliko interaktyvias užduotis - rūšiavo grūdelius, analizavo nuotraukas apie senovės ir šių dienų duonos kelią, ragavo įvairių rūšių duonos su uogiene. O po šios turiningos kelionės duonos keliu, vaikai apsilankė Interneto skaitykloje, kur žiūrėjo animacinį filmuką „Ponas Žirnis ir Šermanas“.
Camino Lituano Kelias Mažeikių Rajone
Šeštadienį visoje šalyje vyko oficialus pėsčiųjų žygių sezono atidarymo renginys „Lietuva eina Camino Lituano keliu“. Etapo Pikeliai-Židikai atidarymo, vykusio Pikelių Švč. Camino Lituano kultūros kelias - pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Ji suskirstyta į vidutiniškai 25 kilometrų dienos kelionės etapus, sužymėtus geltonomis rodyklėmis bei kriauklėmis. Pasirinkę eiti šią atšaką piligrimai aplanko Pikelius, Židikus, Ylakius, Renavą, Sedą, Žemaičių Kalvariją, Alsėdžius, Telšius, Varnius, Palendrius, Kurtuvėnus, Šiaulius.
Šeštadienį žygių sezono ir naujų etapų atidarymo renginys Lietuvoje vyko 18-oje vietų. „Iš pradžių žmona nuėjo kelis Camino Lituano, prasidedančio Žagarėje, etapus. Važiuodavau kartu ir aš. Kilo mintis: o kodėl šio piligrimų kelio atkarpa negalėtų atsirasti ir Mažeikių rajone, kodėl ji negalėtų prasidėti Pikeliuose?“ - bendraudamas su „Santarve“ pasakojo D. Per tą laiką buvo įvairių susitikimų, pokalbių, bandomųjų žygių. „Aišku, dar reikėjo atrasti ir suderinti vietas, kuriose piligrimai galėtų sustoti nakvoti, pavalgyti. Ženklinimui reikalingas ne tik žmogaus rankų darbas, bet ir medžiagos - mediniai pakelių stulpeliai, lipdukai.
„Toks ir buvo tikslas, kad žmonės iš įvairių Lietuvos ir ne tik Lietuvos kampelių atrastų, aplankytų Mažeikių rajoną. Stengėmės, kad kelias vestų pro įdomiausius, gražiausius kampelius. Pikeliai su unikalia medine bažnyčia, Lūšės geležinkelio stotis, Dautarų dvaras, Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, Židikų bažnyčia, toliau - Ylakiai, Renavo dvaras, Sedos grožybės ir įdomybės. Ką parodyti, ką papasakoti, turi kiekvieno miestelio ir kaimelio gyventojai. Mes nesutinkame su dabar dažnai girdimu pasakymu: Mažeikių rajone nieko įdomaus nėra. Yra. Tik reikia pasistengti pristatyti savo kraštą“, - tvirtino D. Šeštadienį atkarpos Pikeliai-Židikai atidaryme dalyvavęs M.
Pasak M. „Aš pasakysiu taip: jis yra visoks. Lygiai taip pat, kaip į kelią išsiruošiančių žmonių situacijos, patirtys, tikslai. Jie įvairūs, skirtingi. Jis dėkojo iniciatyviems, aktyviems pikeliškiams J. ir D. Pikeliuose apsilankė ir Prezidento kanceliarijos kanclerė Agila Barzdienė.
Pasak jos, dar visai neseniai Lietuvoje gyvenantys akli ar regėjimo negalių turintys žmonės nežygiavo drauge su matančiais žmonėmis. „Bet gera žinia tokia, kad jau trejus metus neregių bendruomenės nariai ir tarp jų aš keliaujame po Lietuvą, ją atrandame - etnografinę, geografinę. Žygiuose atrandame save ir savo vietą tarp kitų žmonių. Prie to labai prisidėjo Camino Lituano bendruomenė. Keliaudami mes ne tik einame. Mes bendraujame, geriau pažįstame vieni kitų poreikius, kasdienybę, pomėgius. Galų gale, suprantame, kad visi: ir matantieji, ir neregiai - turime tuos pačius poreikius, norus, svajones. Tik tam pasiekti naudojame skirtingus būdus. Kartu mes galime daugiau nei po vieną.
Duona Kultūriniame Gyvenime
- Eglutiškiai sveikina visus „Didžiosiose Joninėse Mažeikiuose“ ir linki magijos, gamtos grožio ir bendrystės džiaugsmo.
- Eglutiškiai dėkoja už kvietimą dalyvauti renginyje „Svečiai Dionizo Poškos Baublyje“, skirtą Spaudos, kalbos ir knygos dienai paminėti.
- Gera žemaitiškai plepėti, trankiai muzikuoti kartu su mūsų draugais rajoniniame etnokultūriniame projekte „Pupų pėdielis“.
- 6B aktyviai įsijungė į patyriminį pilietiškumo ir kūrybiškumo mokymosi procesą kartu su Telšių lopšelio-darželio „Mastis“ ir Ylakių vaikų lopšelio-darželio bendraamžiais.
- Kur duona, ten ir namai… Skaniausias pasaulyje užkandis išliko ir tebėra neatsiejama mūsų mitybos raciono dalis.
- Lapkričio 10 dieną, Telšių lopšelyje-darželyje „Mastis“, vyko Žemaitijos regiono ikimokyklininių įstaigų žemaitiškų skaitymų konkursas „Žemaitejes vaka“.
Mažeikių TAU Veikla
- 2025-01-30 TAU nariai dalyvavo Urvikių KC organizuotoje edukacinėje programoje „Duonos kelias“.
- 2024-12-30 TAU salėje vyko popietė „Pasitinkant Naujuosius!“
- 2024-12-13 TAU kanklių ansamblis “Volungė” pakvietė TAU narius į popietę “Atvažiuoja Kalėdos”.
- 2024-12-09 įvyko TAU naujų narių krikštynos!!!
- 2024-11-29 TAU salėje skambėjo dainos ir eilės gimtinei, kurias atliko TAU choras „Melodija“.
- 2024-11-16 TAU turizmo entuziastai vyko į pažintinę, degustacinę - edukacinę ekskursiją, maršrutu Varniai - Telšiai.
- 2024-11-10 TAU romansų ansamblis “Dainų paviliotos”.
- 2024-10-04 Mažeikių TAU pradėjo naujus mokslo metus.