Agnė Matulaitė, socialinių mokslų daktarė, psichologė-psichoterapeutė ir knygos „Žali sausainiai: knyga sveikiems neurotikams“ autorė, kviečia pažvelgti į tikrumą, atvirumą ir emocijas iš naujo. Jos įžvalgos ir patarimai padeda geriau suprasti save ir kitus, o knyga tapo populiari tarp ieškančių psichologinės savipagalbos.
Tikrumas - vidinė kategorija
A. Matulaitė interaktyvią paskaitą pradėjo nuo tikrumo, kuris pirmiausia yra vidinė kategorija, apibrėžimo. Galima amžinai artėti prie savęs pažinimo, prie buvimo tikru. „Mylėti save, klausytis savo kūno - tai reiškia būti tikram, jei tikrumą apibrėžiame kaip buvimą tikru su savimi, savęs girdėjimą“ - sako lektorė. Tikrumas yra ir savęs pažinimas ar artėjimas link to - ko aš noriu, kartu žinant, kas yra tinkama ir netinkama žiūrint iš socialinio konteksto, nes mes visi jo apsupty gyvename ir kartais turime impulsus, kuriuos slopiname.
Tarpgeneracinės traumos ir jų įtaka
Psichologė teigia, kad mūsų asmeninės tautinės patirties įtaka yra didžiulė. „Teko ir mokytis, ir dėstyti Anglijoje. Bendraudama su kolegomis jaučiau, kad esu sutraumuota... Sibiro. Ir, nors atrodo, nesu to amžiaus, tad tarsi manęs tai niekaip neliečia. Ir visgi tas jausmas - „neišsišok, neparodyk, ką iš tikrųjų jauti, ką galvoji. Jeigu žinai, o kiti nežino, tai geriau patylėk“ - kažkur labai stipriai įsišaknijęs viduje. Tokio jausmo kolegos Britanijoje neturi, jie bent jau tokios baimės išsiskirti iš minios neturi. Mums tai gali būti tarpgeneracinės traumos pasekmė - jausmas, atėjęs iš prosenelių realybės, - to laikmečio beviltiškumo, baimės, nerimo. Aišku, ne visi tai išgyvename. Kiti galbūt kitokį savo protėvių paliktą „lagaminą“ tampom. Tačiau aišku viena - kad vieno ar kito dalyko netektų kentėti ir mūsų vaikaičiams, reikalingas darbas su pačiu savimi.“
Atvirumas ir jo ribos
A. Matulaitė sako, kad atvirumas turi savo ribas, nes turi galvoti, ką pasakysi ir pasverti, ar iš vis norėtumei tai sakyti: „Galbūt nebūtina visko, ką galvoji, rėžti į akis. Jeigu nematote, kad tai, ką pasakysite, padės kažkam, tai gal geriau jau nieko nesakyti. Juk nereikia prieš vestuves nuotakai sakyti, kaip ji blogai atrodo ar koks santuoka yra beviltiškas reikalas apskritai. Galima tiesiog bandyti pajusti kito žmogaus jausmą, pasidžiaugti kartu su juo. Empatijos būdu praplėsti savo paties patyrimo ribas.“ Visgi, atvirumas turi tiek visuomenės dėliojamas, tiek iš vidaus atsineštas ribas. Situacijos gali keistis pokalbio eigoje, bet visada pats nusprendi, kiek būsi atviras kalbėdamas, nes taip būsi sąžiningas su savimi. Normalu pasverti, kiek nori pasakyti, kiek ne.
Nekaltas melas - ar jis egzistuoja?
A. Matulaitė sako, kad ši tema yra labai įdomi, tačiau, jei atsakyti trumpai - tiesa, kokia ji bebūtų ar kraštutiniais atvejais, kad ir pasakymas, „deja, kol kas iki galo negaliu kažko sakyti, nes tai susiję su trečiais asmenimis ar panašiai“, visada geriau, nei bet koks melas. „Reiktų suvokti, kad mes niekad nenorėtume atsidurti tų „pasaugomų“ vietoje. Nes... nekaltas melas paprastai rodo, kad tuos ką „pasaugome“, laikome silpnesniais už save. Tarsi laipteliu žemiau. Būna, kad vėliau žmonės pripažįsta, jog melavo ar kažko nepasakė todėl, kad bijojo, jog kitas žmogus neatlaikys. Bet leiskite tam pačiam žmogui nuspręsti, atlaikys jis, ar ne! Prieš sakant galima numatyti ar pasiruošti reakcijoms, būti šalia to žmogaus, nepalikti jo su skaudžia tiesa vieno. Verkti kartu! Kai saugome kitą, iš tiesų saugome save nuo to žmogaus sunkių reakcijų, nuo sunkių emocijų. Mums atrodo, kad mes esame dideli altruistai, nes saugojame brangius žmones, bet iš tiesų esame visiški egoistai. Nes realiai saugome save! Kita vertus, kaip jau minėjau, nebūtina visiems viską visada atvirai sakyti.“
Visko kontrolė - tik iliuzija
A. Matulaitė sako, kad jeigu viską visada kontroliuotume, tai niekas niekada nebūtų įžeistas, sumenkintas, išprievartautas, būtų idealus gyvenimas, bet taip nebūna: „Mes negalime pasirinkti savo protėvių, nekontroliuojame senatvės, mirties, kai kurių ligų, nelaimingų atsitikimų. Kaip mūsų gyvenimai ir visuomenė besisuktų, reikia su tuo susitaikyti. Su evoliucija mes galime ilgiau gyventi, turime įrankius, kaip sveikatą pagerinti, net lytį pakeisti galime, bet realiai visko kontrolė yra tik iliuzija, nes prieš pagrindinius dalykus esame bejėgiai.“
Lektorė vis tik priminė, kad kartais nemokame pasinaudoti savo kontrolės galimybe ir ten, kur realiai galime. Ne kartą jai teko girdėti situacijų, kai moterys suvokia, pavyzdžiui, kad šeimą išaugino, bet pačios taip niekad ir negyveno...Ar nė sekundės negyveno taip, kaip norėjo gyventi.
Prakalbinti vyrus būna sunku, bet tikrai galima
A. Matulaitė juokiasi, kad vyrų yra visokių, netgi ir labai plepių, ir jai sunku duoti bendrinius patarimus. Tačiau iš tiesų gali būti, kad vyrai mažiau linkę reflektuoti savo emocijas ir kai juos moterys kviečia ateiti pasikalbėti, tai dažnai juos gali tiesiog „užmušti“ vietoje, juos gali apimti nerimas ir siaubas, tad jie tokių pokalbių privengia. „Kažkiek juos visgi gali nuraminti anonsavimas, kiek laiko kalbėsitės, ar kokia tema, ar kad tai nebus apie viską, nes mūsų, moterų, smegenys veikia taip, mes galime apie viską kalbėti iškart. Vyrams kitaip. Svarbu konkrečiai pasakyti, apie ką kalbėsimės. O kai jau pradedam kalbėtis, tuomet reiktų gerbti vienas kitą, išgirsti nuomones, nes paskui galite nesulaukti, kol vyras prakalbės dar kartą.“
Apie vieną drąsiausių dalykų gyvenime
A. Matulaitė sako, kad moterys įkvėps aplinkinius, jei pačios bus laimingos. Tačiau tai anaiptol nereiškia, kad mums reiktų „užsidėti“ dirbtinas šypsenas ir vaidinti, kad viskas gerai, kad geri santykiai, kad lengva dirbti, paprasta vaikus auginti, patinka amžinoje buityje suktis, jei taip nėra: „Ką mes padarome pavargusios, tai perspaudžiame, ir savęs pradedame negerbti, tada ir kiti mūsų nebegerbia. Ko mes pačios neturime, negalime ir kitiems suteikti. Užburtas ratas, iš kurio galima išeiti. Viskas visada prasideda nuo savęs ir savęs auginimo. Tada būtina kalbėtis. Su partneriu. Su vaikais. Derėtis. Verta nebijoti ir paprašyti pagalbos iš šono. Ne tik realios, bet ir emocinės. Tai vienas drąsiausių dalykų pasaulyje. Nes kartais tikrai nedrąsu vienai ar vienam pačiam lįsti į savo paties vidinę spintą, nes ten tikrai visko galima rasti. Bet radus, ne tik fizinę, bet ir emocinę spintą sutvarkius, gyvenimas tikrai turi potencijos tapti šviesesnis.“