Miškuose jau galima rasti daugybę vertingų gėrybių, tame tarpe ir kvapnių bei skanių voveraičių. Anot sveikatai palankios mitybos konsultantės, gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, voveraitės, kaip ir kiti grybai, yra maistingas ir mažai kaloringas produktas, turintis vitaminų bei mikroelementų. Sezono metu voveraitės puikiai papildys valgiaraštį, o ruošiant vasaros atsargas žiemai šių grybų vertėtų tiek užsišaldyti, tiek prisidžiovinti.

Grybai - ilgą vartojimo istoriją turintis produktas, valgomas jau nuo ankstyvų amžių. Grybai yra aromatingi, todėl suteikia maistui specifinį aromatą. Tas kvapas skatina ir virškinimo sulčių išsiskyrimą, taip paruošdamas virškinimo sistemą darbui. Tačiau skanaujant grybus yra ir kitų naudų. Juose labai mažai riebalų ir yra daug vertingų medžiagų, pavyzdžiui, skaidulų ir mikroelementų.

Voveraitėse, kaip ir kitose grybų rūšyse, yra B grupės vitaminų. Taip pat jose randama vitamino D ir E, geležies, kalcio, kalio, magnio, fosforo ir kitų mineralų, o oranžinė voveraičių spalva išduoda, kad jose yra betakaroteno. Grybai - puikus baltymų šaltinis, todėl juos vertėtų skanauti tiek visavalgiams, tiek gyvūninės kilmės produktų atsisakiusiems žmonėms.

Tiesa, nepaisant visų naudingųjų savybių, grybais mėgautis gali ne visi. Grybams alergiški žmonės, o taip pat asmenys, kurių organizme trūksta grybų virškinimui reikalingo trechalazės fermento, šio produkto turėtų atsisakyti. Grybuose gausu ir beta gliukanų (skaidulų), todėl suvalgius didesnį jų kiekį, kai kurie žmonės gali jausti nemalonų pilvo pūtimą. Jei tai vargina - mažinkite suvalgomų grybų porciją. Iš voveraičių dažniausiai ruošiami kaloringi padažai su spirgučiais, sviestu, grietinės ar grietinėlės padažu. Taip paruošti grybai tampa itin kaloringu patiekalu, todėl skanaujant juos vertėtų nepamiršti saiko.

Voveraitės pasižymi švelniu skoniu ir nuostabiu aromatu. Prieš gaminant voveraites pirmiausia reikėtų jas kruopščiai nuvalyti. Rekomenduočiau jas trumpam pamerkti į pasūdytą vandenį. Druska padės atlipti prie grybų prilipusiems lapeliams, spygliams bei kitiems nešvarumams. Tiesa, ilgai laikyti voveraičių vandenyje nepatariama, nes jos greitai sugeria drėgmę ir dėl to gali pernelyg suminkštėti. Šviežios voveraitės yra pakankamai trapūs grybai, todėl ruošdami jų smulkiai nepjaustykite. Taip grybai išliks ir kvapnesni.

Voveraites itin paprasta paruošti - jas užtenka trumpai nuplikyti karštu vandeniu, o tuomet kepti arba troškinti ant keptuvės: Voveraites galima gaminti su sviesto arba lydyto „ghi“ sviesto padažu, kartu pakepinant šiek tiek smulkinto česnako ir svogūnų, užberiant žiupsnelį šviežiai maltų juodųjų pipirų. Voveraites galima ir virti, marinuoti, užsišaldyti bei susidžiovinti žiemai. Šaldyti reikėtų nuvalytas, neapdorotas arba apkeptas voveraites. Tuo tarpu džiovinti grybai puikiai išlaikys malonų aromatą ir vėliau paskanins žiemos šventinius patiekalus. Voveraitės puikiai dera su šviežiomis bulvėmis, taip pat įvairiomis kruopomis.

Voveraitės - vienintelė miško grybų rūšis, kuri parduotuvių lentynas pasiekia tiesiai iš mūsų šalies miškų, todėl tai visiškai natūralus produktas. Miškuose dabar gausu voveraičių, nes orai buvo drėgni, o dabar džiugina ir šiluma.

Renkantis šviežias voveraites prekybos centruose ekspertė pataria atkreipti dėmesį į jų spalvą: „Kalbant apie grybus, pavyzdžiui pievagrybius, tai kuo jie bus šviesesni - tuo jie bus ir šviežesni. Tačiau voveraitės turi kiek kitokią savybę. Voveraičių spalva ir kepurėlės ryškumas priklauso nuo sąlygų, kuriomis grybas augo. Voveraičių spalva gali būti nuo švelniai geltonos iki ryškiai oranžinės. Drėgnesnėje miško vietoje augęs grybas bus sodresnio atspalvio, o sausesnėje - šviesesnio. Vis dėlto, grybo spalva neturėtų pereiti į rudumą. Parsinešus namo voveraites pataria jas laikyti panašiomis sąlygomis, kaip jos buvo laikomos prekybos vietoje. Tuo tarpu šviežius grybus suvalgyti rekomenduojama per dvi paras, išskyrus tuos atvejus, kai jie apdorojami termiškai.

Keptuvėje ištirpinkite sviestą ir kepkite voveraites apie 8 min. Tuomet ištraukite iš orkaitės, uždėkite grybus, pabarstykite druska, pipirais ir kapotomis petražolėmis. Būna, kad grybų tiesiog nėra, o būna, kad kai jau užeini pievą jų - tereikia dalgio 🙂 Mūsų makavykų istorija su dalgiu kartojasi kas 2-3 metus, šiemet vėl apturėjome malonumą jų prisipjauti. Dalį paruošiau kvapniems pietums, kitus sumarinavau į stiklainius.

Marinuotų grybų receptas

Daug kas nesutinka, kad grybus reikia virti keliuose vandenyse, bet mane taip išmokė bobutė. Po antro nukošimo išsimatuoju turimą virtų grybų tūrį. Juos beriu į tuščią puodą, kaičiu silpną ugnį. Pilu 100 ml 9proc. acto ir pilu grybus, vis paspaudžiant, kad nesusidarytų oro tarpai, užsuku švariais dangteliais ir verčiu ant rankšluosčio.

Su tokiais miško gėrybių kiekiais susidoroti ganėtinai sunku net didžiausiems grybų mėgėjams, o juos marinuoti ir džiovinti daug kas neturi ne tik laiko, bet ir sąlygų. Grybus, kaip ir daugumą vaisių, daržovių bei kitų gėrybių galima užšaldyti paprastame šaldiklyje. Taip galėsite mėgautis šviežių grybų troškiniu, sriuba ar kitu patiekalu visą žiemą ir net vasarą, kol nepradės dygti naujas derlius. Užšaldyti šaldytuvo šaldiklyje galima ne tik šviežius, bet ir virtus ar keptus grybus. Kai kuriuos labiau toksiškus grybus, kaip bobausiai ar briedžiukai, galima užšaldyti tik apvirtus. Taisyklingai užšaldyti grybai nepraras savo maistinės vertės.

Geriausia užšaldyti tik jaunus, tvirtus ir nelabai vandeningus grybus. Senesniems užšaldomiems lepšiams, baravykams ir panašiems grybams rekomenduojama nulupti po kepurėle esančią masę su sporomis. Visus ketinamus užšaldyti grybus būtina gerai nuvalyti. Baravykus ir raudonviršius nuvalius galima iškart užšaldyti. Skirtingai nei užšaldant, atšildyti grybus geriausia pamažu.

Ką dar svarbu žinoti apie grybus?

Baravykai vieni iš labiausiai paplitusių grybų. Geriausiai mums pažįstamas tikrinis baravykas, gausiausiai augantis rugpjūčio-rugsėjo pabaigoje. Sutinkamas beveik visur, garsina savo derliais Varėnos ir Labanoro miškus. Vėsesniu oru dažniau auga tankiose vietose, esant šiltam orui, retame miške. Baravykai turi nedaug kalorijų, tačiau daug naudingų medžiagų. 100 g baravykų yra 88 g vandens, 4,7 g baltymų, 4,5 g angliavandenių ir 0,5 g riebalų ir tik 27 kalorijos. Baravyke fosforo ir kalcio beveik kaip žuvyje o mineralinių medžiagų kaip daržovėse. Daugiausia naudingų medžiagų baravyko kepurėlėje, mažiausiai kotelyje.

Baravykai ruošiams įvairiais būdais: kepami, verdami, džiovinami, sūdomi, šaldomi, marinuojami. Kepti geriausia tuos baravykus, kurių apačia balta arba labai švelniai gelsva. Kepiname lašinius kartu su pjaustytais svogūnais. Verdame bulves. Atskirai svieste pakepiname baravykus kartu su pjaustytais česnakais. Kepiname baravykus apie 10 minučių, sudedame kepintus spirgučius su svogūnais, įdedame grietinę.

Net ir žinomi grybai turi savo dvynių. Dvynių, nuo kurių kiekvienais metais nukenčia tiek patyrę, tiek nepatyrę grybautojai. Po ilgalaikio lietaus ir šilto oro pagaliau ateina laikas, kai grybautojo širdis atsigaus. Tačiau pagalvokite apie tai, kad jei jūs padedantis, turite galimybę patekti tarp tų, kurie valgo visus grybus, deja, kai kuriuos tik vieną kartą.

Baravyką galima valgyti ir šviežią. Galima sumaišyti su aitriuoju baravyku Tylopilus felleus, kuris nors ir nenuodingas, tačiau labai kartus. Kiškio baravykai (Aitrusis pušynbaravykis), ypač jaunesni gali būti sumaišyti su baravykais.

Geidžiamas grybautojo laimikis augantis beržynuose, jaunuose eglynuose su beržais. Nupjautos vietos mėlynuoja. Taip pat raudonviršių ir baravykų atstovas. Auga panašiose vietose, kaip ir raudonviršis.

Jaunuose pušynuose rasite gelsvą slidų grybą - kazlėką, tai tikrasis kazlėkas. Jis labai panašus į šilinį kazlėką, kuris auga senuose pušynuose. Tikrojo kazlėko apačia ryškiai geltona, jaunų uždengta plėve. Dorojant, reikia nuimti lengvai nusiimančią galvutės plėvelę. Šilinis apačioje plėvelės neturi, odelės nuo galvutės lupti nereikia. Tačiau jis neturi ant kotelio pelerinos ir vamzdeliai rausvesnės spalvos. Tamprusis kazlėkas valgomas, bet nevertinamas grybas.

Makavykus pirmą kartą apverdame verdančiame vandenyje su actu ir druska. Verdame iki 20 minučių. Dar kartą verdame aliejuje. Aliejų įkaitiname, sudedame grybus ir pomidorus. Aliejuje verdame 10 minučių. Prieš baigiant virinti, sudedame česnakus, stambiai supjaustytas pipirų ankštis, šaukštą druskos ir prieskonius. Įdėta puslitriui viena ankštis priduos daug aštrumo, optimalu pusė ankšties. Kaip šie grybai apsaugo nuo vabzdžių lervučių (kirminiukų, kuriuos labai dažnai sutinkame kituose grybuose) neišsiaiškinta. Dar ir puikus skonis daro šį grybą labai mėgstamu.

Sumaišyti voveraites galima su voveraitine guotele (Hygrophoropsis aurantiaca. Atskirti galima pagal faktūra - tikroji voveraitė yra mėsingesnė, tvirtesnė. Voveraites nuplauname, nudžioviname, sudedame į įkaitintą keptuvę, kurį laiką maišome. Išsiskirs skystis, kurio dalį nupilame, dalis išgaruos. Taip kepame 10-15 minučių, kol beveik nelieka skysčio. Sudedame sviestą ir smulkiai pjaustytus svogūnus.

Senstant, kotelis kietėja, todėl verta rinkti tik galvutes, tas pats ir su jaunais grybais, kurių verta palikti kaip galima trumpesnį kotelį. Nepatyrusiems lengva sumaišyti su nuosėdžiais (Cortinarius) šeimos grybais ypač ožiakvėpiu nuosėdžiu (Cortinarius traganus, Паутинник козий). Dažnai šis nuosėdis neturi specifinės violetinės spalvos ir beveik nesiskiria nuo raukšlėtojo guduko. Geriausia atskirti iš to, kad neturi pelerinos ir ryškus sustorėjimas kotelio apačioje.

Marinuoti gudukai

Marinuoti tinka jaunos ir kietos, neišsiskleidusios grybų kepurėlės. Grybus nuvalome, verdame apie 10 min. Pakeiskite vandenį, įberkite kelis šaukštelius druskos ir vėl pavirkite 10 min. Trečią kartą įpilkite marinato tik tiek, kad apsemtų grybus, vėl įberkite druskos, juodųjų ir kvapniųjų pipirų, pavirkite apie 5 min. ir dėkite į stiklainius. Prieš užsukdami dangtelius, užpilkite po 1 a.š. šaukštelį alyvuogių aliejaus ant viršaus. Atidarę stiklainį, grybus nuplauname.

Marinato receptai:

• 3 stiklinės vandens, 1 stiklinė 6% acto, 2 v.š. cukraus, 4 a.š. druskos, 3 lauro lapai, 6 kvapniųjų pipirų žirneliai, 3 gvazdikėliai.Į verdantį vandenį sudėkite visas sudėtines dalis ir šiek tiek pavirinkite.
• 1 kg grybų, 1/3 l vandens, 1/6 l 8 % acto, 1 svogūnas, 2 a.š. cukraus, 10 juodųjų pipirų žirnelių, 5 kvapniųjų pipiro žirnelių, 1 a.š. tarkuoto imbiero, 1 a.š.
• 1-1,5 kg grybų, 1,2 l vandens, 1/2 l 8 % acto, 15-20 g druskos, 20 juodojo pipiro žirnelių, 1 a.š.

Puikus, skanus grybas augantis ant medžių, kelmų, šaknų ar kitokios medienos. Gali būti sumaišytas su kelmabudėmis, iš kurių nevalgoma ir truputį nuodinga puokštinė kelmabūdė (Hypholoma fasciculare. Опенок серн-желтый) bei maišomas su skujagalvėmis, ypač Žvynuotoji skujagalvė (Pholiota squarrosa. Чешуйчатка ворсистая).

Įvairių spalvų, formų beveik visur sutinkamas grybas. Deja, itin mėgstamas ir kirminukų. Tačiau, jei kada pavyks užtikti nesukirmijusių, galite paruošti visai puikų patiekalą. Valgomos beveik visos ūmėdės išskyrus piktąją ūmėdę (Russula emetica), kuri yra ryškiai raudonos spalvos, karti.

Puikus, kietas, labai skanus grybas, deja, mėgstamas kirminukų. Sumaišomas su karčiais šiurkščiaviršiais piengrybiais (Lactarius spinosulus. Млечник шиповатый), kuris nevalgomas arba piengrybiu paberžiu (Lactarius torminosus.

Atsargumo priemonės renkant grybus

Tik kad ir kaip nemalonu, apsinuodijimo grybais atvejų niekaip nemažėja. Akivaizdu, kad šį tą apie grybus būtina žinoti, norint išvengti sveikatos problemų. Kad netaptumėte neapdairumo arba nežinojimo auka ir per atsitiktinumą neparsineštumėte namo netinkamų grybų, susipažinkite su toliau pateikta informacija iš svetainės botanichka.ru. Atkreipiame dėmesį, kad visi toliau duodami patarimai aktualūs tik tuo atveju, jei skiriate valgomus grybus nuo nevalgomų. Bet jei net to nesugebate padaryti, geriau susilaikykite nuo grybų rinkimo arba darykite tai prižiūrimi patyrusio grybautojo.

Kuo vertingi grybai?

Grybai - vertingas maisto produktas, išsiskiriantis unikalia sudėtimi. Grybuose daug vandens - net 80-90 proc., o sausąją dalį daugiausia sudaro baltymai. Matyt, dėl šios priežasties kai kurie žmonės grybus vadina miškų mėsa. Į grybuose esančių baltymų sudėtį įeina beveik visos aminorūgštys, įskaitant ir pačias būtiniausias. Angliavandenių grybuose gerokai mažiau nei baltymų, be to, grybų angliavandeniai skiriasi nuo tų, kurių yra augaluose. Grybuose visiškai nėra krakmolo, užtat yra glikogeno.

Grybuose esama specifinio cukraus - trehalozės. Juose taip pat yra įvairių riebalinių medžiagų, kurios gana gerai pasisavinamos. Grybuose yra įvairių organinių rūgščių ir gausus kiekis vitaminų - A, B1, B2, C, D, PP. Juose daug geležies, kalio, fosforo, kalcio, natrio. Yra ir tokių elementų kaip varis, cinkas, jodas, fluoras, manganas.Dėl šitokios savo sudėties grybai laikomi pilnaverčiais maisto produktais, kuriuose yra visų žmogaus organizmui būtinų maistinių medžiagų - baltymų, angliavandenių, riebalų, vitaminų ir mineralinių druskų.

Pagal maistinį vertingumą grybus galima suskirstyti į keturias kategorijas:

• Pirmai - vertingiausiųjų - kategorijai priskiriami tikriniai baravykai, rudmėsės ir gelsvieji piengrybiai.
• Antrą kategoriją sudaro mažiau kokybiški grybai: raudonikiai, lepšės, kazlėkai, šilbaravykiai.
• Trečios kategorijos atstovai - aksombaravykiai, ūmėdės, voveraitės, kelmučiai.
• Ketvirtą kategoriją sudaro mažiausiai vertingi grybai, tokie kaip kai kurių rūšių ūmėdės, paberžiai, paprastosios kelmiukės ir kt.

Kokį pavojų gali kelti net valgomi grybai?

Pavojų žmogui gali kelti grybuose besikaupiančios sunkiųjų metalų druskos ir kitos kenksmingos medžiagos. Su iškrentančiais krituliais ant grybų patenka teršalai iš pramoninių objektų, automobilių išmetamos dujos, įvairūs žemės ūkyje naudojami chemikalai. Vis dėlto didžiausias kiekis pavojingų medžiagų į grybus patenka iš dirvožemio, kuriame vystosi grybiena.

Patys pavojingiausi elementai - tirpios sunkiųjų metalų (gyvsidabrio, švino, kadmio, arseno) druskos, radioaktyvūs elementai (cezis 137, stroncis), taip pat pesticidai ir herbicidai. Pastarieji nesuskyla net apdorojant grybus termiškai ir gali sukelti rimtų sveikatos problemų.

Pagal polinkį kaupti cezį 173 grybus galima suskirstyti į keletą toliau išvardytų tipų:

• Akumuliatoriai (rudakepuriai aksombaravykiai, rudmėsės, tikrieji kazlėkai, raukšlėtieji gudukai, geltonieji kazlėkai, rudieji piengrybiai).
• Gausiai kaupiantys radionuklidus (juodmėsės ūmėdės, voveraitės, piengrybiai paberžiai, žaliuokės, lepšės, juodieji grūzdai).
• Vidutiniškai kaupiantys radionuklidus (paprastieji kelmučiai, ūmėdės, tikriniai baravykai, raudonviršiai).
• Menkai kaupiantys radionuklidus (juodkotės ugniabudės, skėtinės žvynabudės, kreivabudės, karpotieji pumpotaukšliai, pievagrybiai, lelijinės stirnabudės).

Bendro pobūdžio nuorodos grybautojams ir grybų mėgėjams

• Eidami grybauti apsirenkite kuo patogiau. Pasirinkti drabužiai turi teikti maksimalią apsaugą nuo vabzdžių, ypač - erkių.
• Marškinėliai turėtų būti ilgomis rankovėmis, su rankogaliais. Kelnes reikia susikišti į batus (taip pat į kojines).
• Šiukštu neikite į mišką su įsispiriamu apavu arba atviromis basutėmis. Galvos apdangas - privaloma grybautojo aprangos dalis.
• Jei plaukai ilgi, juos reikia susirišti. Neprošal su savimi turėti flakonėlį repelento (vabzdžių baidiklis).
• Ruošdamiesi į mišką įsimeskite į krepšį geriamojo vandens buteliuką - jo tikrai gali prireikti.
• Dar žinokite, kad bus geriau, jei grybavimo žygyje jus lydės patyręs grybautojas.
• Geriausia į mišką eiti ryte, kol saulė dar nespėjo įšildyti grybų ir jie tikrai išsilaikys pačios geriausios kokybės iki galėsite juos nudoroti.
• Renkamus grybus geriausia dėti į pintinę: tada jie nesušils, kol parsinešite namo. Deja, maišelyje iš miško atkeliavę grybai gali būti praradę kokybę.
• Rauti grybus reikia labai atsargiai, sukamuoju judesiu, stengiantis nesuardyti miško paklotės. Išrautus grybus reikia iš karto apvalyti nuo žemių ir kitų nešvarumų, o žemėtą koto pagrindą - nupjauti.
• Į pintinę grybus reikia krauti taip, kad kepurėlės būtų nukreiptos į apačią (tada jie mažiau sutrupės ir nesupurvins šalia esančių grybų). Grybus ilgais kotais geriau ne statyti, o guldyti.
• Laibai svarbu pasirinkti grybavimui tinkamą vietą. Šiukštu nerinkite grybų netoli greitkelių, pramoninių objektų, prie geležinkelių, žemės ūkio laukų, šiukšlynų ir kapinių. Saugiu laikomas 500 metrų atstumas nuo kaimo kelio ir 1 000 metrų - nuo greitkelio.
• Galima rinkti tik puvimo požymių neturinčius, nesukirmijusius grybus. Senus geriau palikti nė nejudinus, kadangi juose ypač greitai kaupiasi žmogui pavojingos medžiagos.
• Grybų geriau nerinkti iš karto po užsitęsusio sausros laikotarpio, nes tada juose susikaupęs radionuklidų ir sunkiųjų metalų druskų kiekis būna maksimalus.
• Valyti grybus reikia iš karto, vos grįžus iš miško. Grybai greitai genda, o jų skilimo produktai gali kelti grėsmę sveikatai.
• Norint sumažinti grybuose esančių radionuklidų kiekį, galima užmerkti juos į pasūdytą vandenį ir kelias valandas pamirkyti, o tada virti taip pat pasūdytame vandenyje. Nuovirą reikia išpilti.
• Konservuotus grybus galima ne ilgiau kaip metus lakyti vėsioje patalpoje.
• Pakelėse ir kitose atsitiktinėse vietose grybų geriau nepirkti. Juk nežinote, ar juos parduodantys žmonės laikėsi higienos reikalavimų, taigi, rizikuojate prisišaukti kokių nors žarnyno problemų.
• Tarp parduodamų sveikų grybų gali būti ir sukirmijusių arba senų. Be to, grybauja juk ne vien puikiai grybus pažįstantys asmenys, todėl gali būti, kad, pirkdami grybus iš šalia kelio stovinčio prekeivio, įsigysite ne tik valgomų, bet ir nuodingų.

Dabar jau metas apibendrinti visą pateiktą informaciją, kad kuo geriau ją įsimintumėte. Toliau surašytos pagrindinės saugaus grybavimo ir grybų laikymo taisyklės:

• Grybauti reikia tinkamai apsirengus ir pasiėmus pintinę.
• Grybauti geriau ryte ir ne vieniems.
• Grybus svarbu rinkti saugiose, pakankamai nuo teršalų šaltinių nutolusiose vietose.
• Į pintinę krauti galima tik gerai pažįstamus grybus: jokiu būdu ne senus ir ne sukirmijusius.
• Grįžus iš miško reikia pasistengti ilgai neatidėliojant grybus nudoroti ir pagaminti.
• Žiemai grybus reikia ruošti nenukrypstant nuo konkrečių nurodymų. Konservuoti grybai turi būti laikomi vėsioje vietoje ir ne ilgiau kaip metus.

Laikytis elementarių grybavimo ir grybų patiekalų gaminimo taisyklių tiesiog būtina, jei jums rūpi jūsų ir jūsų artimųjų sveikata.

---