Lietuvių grožinės literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. Lazdynėliuose (Mažoji Lietuva), laisvųjų valstiečių šeimoje. Mirė 1780 m. Tolminkiemyje. K. Donelaitis mokėsi Karaliaučiaus universitete, dirbo pastoriumi Tolminkiemio parapijoje, kurioje greta lietuvių gyveno vokiečiai, kitų tautų atstovai.
Kristijono Donelaičio „Metai“ yra epinė poema apie keturis metų laikus. K. Donelaitis parašė 6 pasakėčias ir poemą „Metai“. „Metus“ sudaro keturios dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“, „Žiemos rūpesčiai“.
Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas“. Pavyzdžiui, iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su neišrankiu būrų apdaru.
Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi kitataučiai. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį - gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį šventės ir t.t.
„Metuose“ į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui. Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. „Metuose“ veikia nemažai personažų - būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis veikėjų portretas, jie mažai individualizuoti.
Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius“) ir vertus pasmerkimo („nenaudėlius“). Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra „nenaudėliai“ būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų“ būrų - Selmo, Lauro, Krizo paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti.
Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus, įdomiausi: „Metų“ veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau aprašoma. Tai vienintelis atvejis „Metuose“, kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai.
K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. „Metuose“ nevengiama vartoti šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o „nenaudėliai“ būrai arba ponai tiesiog valstietiškai išplūstami. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara - hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus, sutaurina net ir stačiokiškus posakius.
K. Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame „Metų“ stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių metų laikų formą bei poemos didaktiškumą, pasakotojo siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti maisto atsargas.
Maironis (Jonas Mačiulis) gimė 1862 m. Pasandravyje (Raseinių r.), valstiečių šeimoje. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, Peterburgo dvasinėje akademijoje. Baigęs mokslus profesoriavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, nuo 1909 m. iki mirties buvo Kauno kunigų seminarijos rektorius, trečiajame dešimtmetyje - Kauno universiteto profesorius. Pirmoji eilėraščių knyga „Pavasario balsai“ išėjo 1895 m. Vėliau poetas šį rinkinį papildydavo naujais eilėraščiais, bet jo pavadinimo nekeitė.
Maironio kūryba tiesiogiai susijusi su XIX a. pab. -XX a. pr. pokyčiais lietuvių kultūroje ir literatūroje. Tai tautinio atgimimo laikas, kai carinės Rusijos sudėtyje esančioje Lietuvoje nelegaliai plinta laikraštis „Aušra“ (1883-1886), kai knygnešiai platina draudžiamą spaudą lietuvių kalba. To meto šviesuoliai kvietė tautiečius aukotis visuomenės idealams, dirbti tautos labui. Patriotinėje lyrikoje svarbi garbingos Lietuvos praeities tema.
Taigi Maironio poezijoje matome du polius arba dvi temas - visuomeninę ir individo saviraiškos, kurios aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, visuomenei, kas yra bendra, bet ir tai, kas individualu, asmeniškai ir skausmingai išgyventa.
Maironis mėgo eilėraštį komponuoti iš dviejų dalių: iš pradžių piešiamas epiškesnis vaizdas, o pabaigoje, paprastai paskutinėje strofoje, išreiškiamas asmeninis lyrinio subjekto požiūris. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Trakų pilis“ pirmiausia kalbama apie Trakų pilies bendrą vaizdą, garbingą praeitį ir bėgantį laiką, o paskutinėje strofoje prabylama „aš“ vardu: kalbama ne vien apie matomus pilies griuvėsius, bet ir išsakoma keliautojo, lyrinio subjekto nuomonė ir jausmai.
Ne viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, apie norą būti išgirstam, suprastam ir įvertintam. Kartais poetas prisipažįsta, kad nesupratimas slegia, todėl neretai nutyla, neišsako iki galo, neišreiškia žodžiais to, ką nujaučia.
Maironis sukūrė vieną gyvybingiausių lietuvių lyrikos tradicijų. Vėlesnių kartų poetai ne sykį skelbė nusisukę nuo Maironio poezijos, bet melodingas, lietuvių liaudies dainomis paremtas jo lyrikos stilius išlaikė savo vertę ir vėlesniais laikais.
1907 m. Maironis parašė devynių giesmių poemą „Jaunoji Lietuva“ - pasak J. Tumo-Vaižganto, „labai svarbų XIX a. pabaigos Lietuvos inteligentijos dokumentą“. Maironio poema „Jaunoji Lietuva“ yra reikšminga jo literatūrinio palikimo dalis, rodanti poeto santykį su savo epocha.
Satyriškai vaizduojamas nutautėjęs dvaras, pasakojama apie nacionalinio judėjimo laimėjimus: lietuviškos spaudos atgavimą ir 1905 metais pradedantį laisvėti kultūrinį Lietuvos gyvenimą.
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronyse (Anykščių r.), valstiečių šeimoje, mirė 1907 m. Zakopanėje (Lenkija). Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet J. Biliūnas pasirinko studijuoti mediciną Tartu universitete, vėliau mokėsi Leipcigo universitete. XIX a. pab.- XX a. per. Lietuvių rašytojo gyvenimas buvo skurdus, lydimas nepriteklių. Kaip ir ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas dalyvavo visuomeninėje veikloje, platino draudžiamą lietuvišką spaudą.
Grožinę kūrybą J. Biliūnas pradėjo nuo darbininkiškos tematikos apsakymų, vėliau parašė noveles „Kliudžiau“, „Vagis“, „Žvaigždė“ ir kt. Svarbiausias J. Biliūno prozos savitumas - pasakojimas pirmuoju asmeniu. Subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama pasakotojo vidiniam pasauliui, o ne detaliam aplinkos aprašymui.
Šio tipo pasakojimas vadinamas psichologiniu. J. Biliūnas - lietuvių psichologinės ir lyrinės prozos pradininkas. J. Biliūno novelėse svarbus tampa pasakojimo laikas ir papasakota istorija. Daugelio kūrinių centre - žmogaus santykiai su kitu žmogumi, sąžinės, atsakomybės tema.
Vyraujanti moralinė nuostata - gailėtis nelaimingo ir atleisti netgi skriaudėjui. Toks požiūris tiesiogiai siejasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau pasakotojas nesiima šventuolio ar teisėjo vaidmens: jis atidžiai įsižiūri į aplinką ieškodamas žmogiškumo apraiškų, kiekviename žingsnyje reiklus sau, nuolat jaučia kaltę dėl kitų nelaimių.
Novelių veikėjai piešiami pabrėžiant kelis svarbiausius bruožus, bet nesiekiant išsamaus ir visapusiško vaizdo. J. Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms, kartais pasirenkamas netikėtas vaizdavimo objektas (maža katytė, senas šuo). Pasakojimo pobūdis dažnai kaitaliojamas.
Šatrijos Ragana (Marija Pečkauskaitė) gimė 1877 m. Medingėnuose (Plungės r.), sulenkėjusio dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo senuose Žemaitijos dvaruose - Labūnavoje, Užventyje, kurių aplinka formavo būsimos rašytojos pasaulėjautą ir kūrybą.
Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis: ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate. Šatrijos Ragana to meto Lietuvos kultūriniame gyvenime buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujausias pedagogikos ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną, vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai.
Šatrijos Raganos kūryba skyrėsi nuo jos amžininkių XX a. pradžios rašytojų - Lazdynų Pelėdos, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės - kūrinių, kuriuose buvo labiau gilinamasi į socialinį žmonių gyvenimą, kritiškai vaizduojami kaimo ir dvaro santykiai, dvaras buvo siejamas su moraliniu nuopuoliu, žmonių išnaudojimu. Šatrijos Raganos kūryboje senasis dvaras yra šviesos skleidėjas.
Apysaka „Sename dvare“ (1922) savo pasakojimo maniera yra novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Apysakoje dvaras vaizduojamas jo gyventojų - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) akimis.
Dvaras ir jo aplinkos vaizdai (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas) persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir ilgesio viskam, kas gražu. Senojo dvaro aplinkos ir gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas.
Fragmentiško pasakojimo jungiamoji ašis - mamatės paveikslas. Tai jausminga, giliai religinga, subtiliai jaučianti meną (skaito poeziją, klausosi ir pati skambina Šopeno kūrinius), gamtos grožį (baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą melodiją) moteris.
Aplinkui matyti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti kiekvieno „gailestinga seserim“ - tokį ji jaučia savo pašaukimą. Apysakoje ryškus laiko tėkmės jutimas, nuolat iškyla praeities ir dabarties priešprieša.
Skaudžiausiai šio pasaulio trapumą junta bevardė kūrinio pradžios ir pabaigos pasakotoja - gyvenimo patyrimo įgijusi moteris, liūdnai ir su ilgesiu žvelgianti į savo vaikystę. Tai jau suaugusi Irusia, kuriai teko išlydėti anapus savo artimuosius, ir dabar ji seka mums savo vaikystės „seną seną aukso sapną“.
Vaižgantas (Juozas Tumas), rašytojas prozininkas, publicistas, literatūros istorikas, kritikas, tikras lietuvių literatūros modernintojas, gimė 1869 m. Rytų Aukštaitijoje, netoli Svėdasų. Mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, kurią baigęs buvo paskirtas vikaru Latvijoje. 1895 m. grįžęs į Lietuvą, pasinėrė i kultūrinį darbą: platino draudžiamus raštus, organizavo mokyklų steigimą, dalyvavo politinėje veikloje, redagavo įvairius leidinius.
Dėl aktyvumo ir rūpinimosi lietuvių reikalais bažnyčios valdžios buvo nuolat kilnojamas iš vienos Žemaitijos parapijos į kitą. Buvo daugybės visuomeninių organizacijų narys. 1905-1911 m. gyveno Vilniuje. Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rygoje, Petrograde, Stokholme, vėl Vilniuje. 1920-1929 m. Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą.
Vaižgantas buvo laisvas, nepriklausomas žmogus, tolerantiškas kunigas, drąsus, aktyvus visuomenės veikėjas. Pirmieji Vaižganto kuriniai - draminės formos vaizdeliai ir alegorijos, nukreipti prieš caro savivalę Lietuvoje, raginantys nepasiduoti politiniam smurtui. Rašė „Atsiminimų vaizdus“ (1915), Pirmojo pasaulinio karo metais išleido „Karo vaizdus“ literatūroje kelionių apybraižų knygą.
Žymiausi kūriniai - apsakymas „Rimai ir Nerimai“ (1914), apysakos „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921), „Nebylys“ (1930). Rašytojo kūrybą vainikuoja stambus epopėjinis kūrinys „Pragiedruliai“ (I t. - 1918, II t. „Pragiedrulių“ žanrą geriausiai nusako paantraštė: „Vaizdai kovos dėl kultūros“.
Kultūra kūrinyje tampa svarbiausiu veikėjų mintis ir veiklą skatinančiu veiksniu. Dėmesys sutelkiamas ne į fabulą (ji jungia tik dalį vaizdų), o į bendrą idėją - ne tik pavaizduoti lietuvių kultūrinį atgimimą (knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus), bet ir suprasti, kur slypi tautos gyvybingumas.
Vienuose kūrinio skyriuose pasakojama apie konkretų istorinį reiškinį -XIX a. pab. - XX a. pr. tautinį ir ekonominį atgimimą. Į Žemaičių (Gondingos) kraštą atsikelia aukštaičiai Šešiavilkiai, iš dvarininko Sviestavičiaus nusiperka žemės ir ima ūkininkauti; susidraugauja su žemaičiais Vidmantais, daktaru Gintautu, kunigu Vizgirda; slapta gabenama lietuviška spauda, bendrai kovojama prieš caro žandarus.
Kituose skyriuose vaiko sapnuose ir fantazijose išnyra piliakalniuose miegantys barzdoti vyrai, porinamos pasakos apie „antrą tūkstantį metų kuone įįpusėjusi“ Juodžiaus kelmą, apie tai, kaip pati gamta sutelkia savo mistines pajėgas svetimtaučiams engėjams naikinti ir tampa „kultūrneše“.
Kai kuriuos kūrinio puslapius galima skaityti kaip alegorinius pasakojimus. Tokia yra „Pragiedrulių“ pradžia - įžangos vaizdas. Jau jos pavadinimas „Ilga, smarki Žiema ir ūmas Pavasario polaidis“ nurodo perkeltinę žodžių reikšmę - bendriniai daiktavardžiai žiema, pavasaris rašomi didžiąja raide.
Vaižgantas savo „Pragiedruliais“, šiuo daugiau nei aštuonių šimtų puslapių kūriniu, pastatė paminklą ne tik XIX a. pab. - XX a. pr. lietuviams šviesuoliams, davėjų veiklos ir sielos paveikslą, bet įamžino ir save. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose“ vienija ne „kovų dėl kultūros“ aprašymai, ne istorinis - politinis laikas (tautinis atgimimas amžių sandūroje), o pasakotojas, jo laikysena. Jam rūpi lietuvių savimonės ugdymas, tautos dvasinis tobulėjimas.
Vincas Krėvė (Vincas Mickevičius) gimė 1882 m. Subartonyse, netoli Merkinės. Iš pradžių mokėsi pas daraktorių, paskui Merkinės mokykloje. Peterburge išlaikęs gimnazijos keturių klasių kurso egzaminą, įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, iš kurios po dvejų metų išėjo. Kadangi Lietuvoje buvo uždarytos visos mokyklos, 1904 m. išvyko studijuoti svetur ir per ketverius metus baigė du universitetus: Lvove įgijo filosofijos daktaro laipsnį, Kijevo uuniversitete už diplominį darbą „Indoeuropiečių protėvynė“ gavo didįjį aukso medalį. Mokslininko karjera buvo garantuota, tačiau V. Krėvė išvyko mokytojauti į Baku. Ten berniukų realinėje gimnazijoje 1909-1920 m. dėstė rusų literatūrą, rašė mokslinius darbus, visuomenei skaitė paskaitas apie Rytų religijas. 1920 m. grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose, redagavo per dešimtį mokslinių ir publicistinių leidinių, rinko ir skelbė tautosaką, buvo įsitraukęs į politinę veiklą. Artėjant antrajai bolševikų okupacijai 1944 m. pasitraukė į Austriją, vėliau persikėlė į JAV. Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Mirė 1954 m. Amerikoje, netoli Filadelfijos. 1992 m.
V. Krėvės kūrybą sunku įsprausti į vienos kurios nors literatūros krypties rėmus. Sodrūs, tikroviški kaimo buities vaizdai, į kuriuos žvelgiama romantiko akimis, senojo kaimo žmogaus poetizavimas (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“, 1921-1922, apysaka „Raganius“, 1939), atsigręžimas į herojišką tautos praeitį („Dainavos šalies senų žmonių padavimai“, 1913), nepritampančio, maištaujančio žmogaus paveikslas (drama „Šarūnas“, 1911) rodo V.
Ieškodamas lietuviškos dvasios savitumo, V. Krėvė, kaip ir kiti XX a. pradžios neoromantikai, nukreipė žvilgsnį į praeitį - dramose, padavimuose dėmesys sutelkiamas į pagonybės laikus, kuriami stiprūs, maksimalių siekių charakteriai, prozoje vaizduojami tradiciškai tebegyvenantys senieji Lietuvos kaimo žmonės, kurie, autoriaus požiūriu...