Juozo Grušo namas Žaliakalnyje - tai ne tik vieta, kur jis gyveno ir kūrė, bet ir erdvė, pilna simbolių, įkvėpusių daugelį jo žymiausių darbų. Ši sodybinio tipo namelis su dideliu kiemu, kurio planą sugalvojo pats rašytojas, tapo traukos centru aktoriams, studijų laikų bičiuliams, studentams, žurnalistams.
Namo atmosfera ir kūrybinė erdvė
Po karo neramumų ir sudėtingo pokario Grušų šeima į savo namus Žaliakalnyje sugrįžo tik 1949 m. Nuo tada iki pat mirties 1986 m. Šiuose namuose J.Grušas parašė daugelį savo žymiausių darbų. Pirmame namo aukšte buvo didysis kambarys, kuris atstojo darbo kambarį, svetainę ir miegamąjį, o mažesniajame įsikūrė šeimos valgomasis. Vaikams buvo skirta mansarda, kur rašytojas nė kojos nekėlė.
Mėgo rašyti pusiau gulomis ant raudonos sofos, ant kelių pasidėjęs kokią nors lentelę, paprastu pieštuku. Laikėsi dienotvarkės, prie rankraščių sėsdavo keliskart per dieną.
Židinys - šilumos ir įkvėpimo šaltinis
Nors apie židinį konkrečiai neužsimenama, galima numanyti, kad toks namas turėjo šilumos šaltinį, kuris suteikė jaukumo ir ramybės. Židinys galėjo būti metaforiškai suprantamas kaip šeimos židinys, kūrybinės ugnies palaikytojas.
Arbata - kasdienis ritualas
Nėra tiesioginių įrodymų apie arbatos gėrimo ritualus J.Grušo namuose, tačiau arbata dažnai simbolizuoja ramybę, susikaupimą ir bendravimą. Rašytojui, kurio namuose lankydavosi daug žmonių, arbata galėjo būti kasdienis ritualas, palengvinantis bendravimą ir kūrybinį procesą.
Simbolika J.Grušo kūryboje
J.Grušas buvo simbolių meistras. Jo dramose gausu metaforų ir alegorijų, atspindinčių žmogaus prigimtį, moralines dilemas ir visuomenės problemas. Kuriant ją rašytojas įkvėpimą rado Charles'o Bodlaire'o eilėraščio posme: "Staigių spindulių nušviesti veidai tų, kurie meldžiasi dangui tarp nešvankybių." Taip gimė aistringai gėrį skelbianti, nuo žmogiškojo blogio žūstanti mergaitė (taip pat ir daugiareikšmis simbolis) - Beatričė.
"Herkus Mantas"
Pirmoji rašytojo pjesė "Tėvas ir sūnus" išleista 1945 m., tačiau tikrasis dramaturgo talentas atsiskleidė po 1957 m. paskelbto "Herkaus Manto". Režisierius Henrikas Vancevičius, pastatęs vieną žymiausių J.Grušo dramų - "Herkus Mantas", prisimena: "Nemažai bendravome ir už teatro, lankydavomės jo namuose. Ir ten vykdavo repeticijos."
"Meilė, džiazas ir velnias"
1967 m. J.Grušas išleido tragikomediją "Meilė, džiazas ir velnias". Pagal šią dramą buvo pastatyta spektaklių įvairiuose Lietuvos teatruose, moksleiviai iki šiol aktyviai domisi ir rengia "Meilės, džiazo ir velnio" pastatymus.
"Barbora Radvilaitė"
1992 m. Bene geriausiai žinoma J.Grušo drama "Barbora Radvilaitė" išleista 1972 m. Pats rašytojas pjesę įvardija kaip meilės legendą. Minėtoje A.Samulionio knygoje skaitome dramaturgo žodžius apie dramos sukūrimo impulsus: "Barborą Radvilaitę" seniai svajojau parašyti, žavėjo mane Barbora, kuri buvo verta aukščiausios garbės ir didžiausio įžeidimo; būdama nepaprastai graži ir žavinga, maištavo prieš pasaulį ir skleidė pasauliui savo vidinį spinduliavimą; tokiems neatleidžiama. Žavėjausi didžia ir tragiška Žygimanto Augusto ir Barboros meile, kur alsuoja kančia ir, galbūt, didžiausia mintimi. Tais pačiais 1972 m.
Keturkojai augintiniai
J.Grušo namuose beveik visada buvo galima rasti keturkojų augintinių, dramaturgas labiausiai mylėjo šunis. Skulptorė Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė prisimena: "Šiandien nutariau aplankyti rašytoją J. Grušą. Mus pasitiko didžiulis šuo, dogas Arielis. Prisimeilinęs jis nuvedė mus pas savo šeimininką."
J.Grušo jubiliejus
Minint J.Grušo 120-ąsias gimimo metines, Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuriame buvo pastatyta daugybė dramaturgo spektaklių, rengia atminimo renginį. Jis vyks lapkričio 29 d. 17 val. Renginyje dalyvaus muziejininkė, J.Grušo kūrybos tyrinėtoja Nijolė Mejerienė, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, režisierius Jonas Vaitkus, solistė Rita Preikšaitė, akomponiatorė Rūta Blaškytė, teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas. Vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais, įžvalgomis, kūrybos epizodais.