Žemaičiai, arba Žemoji Lietuva - tai maloni dirva tyrinėtojui. Kur tik žvilgterėsi, visur matyti pro šių dienų kultūros uždangą senu-senovės liekanos, kurios melste meldžia, kad jų pasigailėtumei, nes dar kelios dešimtys metų, dar truputis daugiau geležinio kelio, plento, truputis daugiau laukų, ir daugybė praeities palaikų, kurie ligi šiolei tebėra užsilikę, pranyks visa praryjančio laiko nasruose.
Senovės dailybė, įkūnyta savotiškuose kryžiuose, koplytėlėse, klėtyse, juo greičiau nyksta, juo labiau ima platintis geležies ir šeip-jau naujųjų laikų padarai. Vietų vardus žmonės pradeda užmiršti, jų pasakojimai rečiau ir rečiau girdėti. Ant piliakalnių javai žaliuoja, ir kartais veltui ieškotumei kurios pilies, - ji panaikinta geležiniam keliui apžvirgžduoti. Kapai, buvusieji per amžių amžius sodžių, sargyba, dirva paverčiami. Senu - senovės paminklai prašyte prašosi susimylimi žinoma, ne gyvenimo, kuris nesigailėdamas dildo senųjų amžių ženklus, bet mokslo atstovų…
Prieš akis stoja teip įvairūs, teip gražūs jūsų vaizdai. Šitai ant kalnelių sodžių kapai, pakrypę apsamanoję kryžiai, kurių dienos, rasit, ir valandos suskaitytos, tas senovės palikimas, kada kiekvieno sodžiaus, rasit, kiekvienų namų turėta savo kapai, kada senelių dvasių lankytasi tarp sūnaičių. Antai ties sodiečio kiemu bestovis kryžius arba stovyla,- rasit, tę kadaise vargdienių senelių auklinė arba namų akmuo yra stovėjęs; gale sodžiaus, ant upelio arba tvenkinio kranto. vėl besanti stovyla, -tat Šv. Jono Krikštytojo esama.
Pakelėje, važiuojant tarp įvairių vaizdų, visur matyti vartai, teip-pat senovės laikų ir senovės gyvenimo užsilikimas. Jauti, kad senovės skirtumas tarp valsčių arba, kaip kryžeivių chronikos pasakoja, teritorijų dar tebėra ir ilgėdamasis laukia tyrinėtojo, kuris mokėtų įskaityti tą praeities knygą, driskančią į skutelius.
Piliakalniai: Praeities Liudytojai
Važiuojame susimąstę apie tuos senovės laikus, akis svajodamos kladžioja aplinkui, pagaliaus sustoja ant tiesingo kalnelio, kurio išvaizda parodo, kad jo esama žmogaus rankų darbo. Tatai - piliakalnis. Sodietis, kurio lupose tebeskamba senovės kalba, kuris drąsiai gina piliakalniouse kiekvieną tėvų žemės sprindi, kartais apsako labai įdomius daiktus apie tuos tiesinguosius kalnus.
Žemaičių piliakalniai žmonių visaip vadinami, tačiaus tas pats žodžio liemuo ir jų yra vartojamas piliakalniams vadinti, tas pats liemuo, kurį turime žodyje pilti: pile, pilis arba įvairių - įvairiausios mažinamosios formos: pilikė, pilele, piliukė, pilaitė, piluitė… Sodietis ir čiakartais vartoja sudurtinį žodį: pilies - kalnas, pilkalnis (pilkainis). Žmonės tebejaučia piliakalnių kilti; paklausti, kodėl „kalnas” vadinamas pilimi ilgai negalvoję atsako: „kad supiltas”. Ir išarus pilį, jos vardas pasilieka; sodietis tebemoka paaiškinti, kodėl tuo vardu laukas vadinamas (Bazilėnų apygardoje, Padubisyje).
Retai atsitinka, kad būtų visiškai užmiršta, jogei tas ar kitas „kalnas” yra „supiltas”; tatai randas kartais pavertus „kalną” kapais (kurtuvėnuose), šventąja vieta (Šv. Jono „kalnas”, Kalvarijoje)… Tečiaus ir tada pasilieka koks ženklas, kuris padeda tyrinėtojui susekti „kalno” kilties, - liekti sodžiaus vardas arba ūkininko pavardė.
Pilėnai: Didvyriškumo simbolis
Užsiminęs apie Pilėnus, atsiminiau labai gražų Lietuvos praeities atsitikimą. 1335 m. kryžeivių kariuomenė apstojusi pilį, kurion buvę subėgę iš keturių valsčių 4 000 lietuvių - vyru, moterų ir vaikų. Matydamies neatspirsią priesakių, lietuviai mėtę savo turtus ugnin ir patys daręsi sau galą. Viena moteriškė nužudžiusi šimtą savo tautiečių, paskui pati sau į kirvi persidaužusi galvą. Vadas Margelis nukapojęs draugams galvas, pagaliaus nužudęs savo žmoną ir vaikus. Net križeiviai, kurie neperdaug žmoniškų buvo jausmų ir kraujuose braidydami skelbdavo teip įprastą šiuo metu varymą laukan, ir tie negalėję iškęsti neapsiverkę.