Marijonas Mikutavičius - puikiai pažįstamas TV laidų veidas, dainininkas, žurnalistas. Kas kelerius metus naują turą per didžiausias Lietuvos arenas rengiantis M. Mikutavičius pristato 500 egzempliorių tiražu išleistą geriausių dainų dvigubą plokštelę „Padavimai apie žmones“.
Plokštelė pasirodo prieš grandiozinius Marijono Mikutavičiaus Show, kurie jos garbei pakrikštyti „Padavimai apie žmones ir robotus“.
Prisiekę vinilo gerbėjai turi išskirtinę galimybę „Padavimus apie žmones“ užsisakyti jau nuo šio penktadienio (lapkričio 10 d.).
„Mano kartai vinilai reiškia daugiau nei dabartinei.
Dviguboje plokštelėje - 18 dainų. Tačiau plokštelė tam ir dviguba, kad joje vietą rastų pačios įvairiausios dainos. „Padavimai apie žmones“ papildė maždaug šimto jau turimų Marijono vinilo plokštelių kolekciją.
„Dažniausiai plokšteles internetu perku. Ten gali rasti visokio velnio: ir labai retų už brangiai, ir keistų, negirdėtų. Mano kolekcijoje - daugiausia roko. Brangiausias kolekcijos eksponatas - apie 200 dolerių kainavusi, Vokietijoje išleista, AC/DC plokštelė „Powerage“ su papildoma daina ir Agnuso Youngo parašu.
Tačiau, ar žinojote, kad jis yra ir aistringas žvejas? Jo rankose dažniausiai išvysite spiningą, o geriausiai jis jaučiasi valtyje, viduryje ežero, ieškodamas ešerių, lydekų ar kitų plėšrūnų.
Jis prisipažino, kad būtent žūklėje gimė ir legendinio hito „Trys milijonai" dainos žodžiai.
Ką vis tik labiau myli M. Mikutavičius: žūklę ar futbolą? Kaip dažnai jis išsiruošia į žvejybą ir kokiais laimikiais gali pasidžiaugti? Kaip gerai garsus atlikėjas pažįsta Lietuvos žuvis?
Marijono Mikutavičiaus katinas Begemotas
Dainininkas, žurnalistas, televizijos laidų vedėjas ir katinų mylėtojas Marijonas Mikutavičius su šypsena prisimena dieną, kai dar viengungiškame jo bute apsigyveno katinas, vardu Begemotas. Daug rūpesčių sukėlęs augintinis šiandien ištikimas Marijono draugas ir atsidavęs kompanionas.
Vardą Begemotui pasiūlė draugas. Jo mėgstamiausia knyga Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita. Toje knygoje buvo šėtono pasiuntinys katinas, vardu Begemotas.
Katino veislė man buvo visiškai nesvarbi. Ieškojau draugo. Į svečius užėjęs bičiulis, toks Arūnas, prognozavo, kad iš jo išaugs didelis katinas.
Ilgo plauko, klasikinio snukio, plačiom letenom padaras dar ir šiandien, matyt, įsivaizduoja esantis karališko kraujo. Manau, jis tuo neabejoja. Iš tiesų tai jis mišrūnas. Gal ir turi kažką kilmingo?
Norėčiau ir šuns, bet dėl savo gyvenimo būdo negalėčiau jo auginti. Bent jau kol kas. Maniau, kad katinas reikalaus mažiau dėmesio, kels ne tiek daug problemų. Situacija buvo tragiška: atsibudau namuose pagiringas ir labai vienišas, blogos nuotaikos, pagalvojau, kad man kažko trūksta, kad reikėtų kažkokio gyvo sutvėrimo šalia.
Atsikėliau ir nuvažiavau į Kalvarijų turgų. Radau ten storą ūsuotą rusę. Ji pardavinėjo kačiukus. Kadangi gerokai pavėlavau, buvo likę ne patys šauniausi. Vienas jų buvo visas apsidergęs, susirietęs Nusprendžiau pasirinkti tą niekingą padarą, atrodantį prasčiau už visus kitus. Pagalvojau, kad jis jaučiasi panašiai kaip aš, todėl paklausiau, kiek kainuoja.
Parsivežiau jį namo taksi. Pirmą dieną jis apdergė visus mano drabužius... Atsiprašau, bet šitaip triedžiančio katino gyvenime nebuvau matęs. Jis vaikščiodamas purškė savo šlapimą visur, kur tik įmanoma. Mano gyvenimas iš tiesų pasikeitė. Mes su juo turėjome apie ką rimtai pasikalbėti. Nesu iš tų labai įnoringųjų, bet tas kvapas mane erzino.
Pasakiau jam: Arba tu nustosi šlapintis visur, kur papuola, arba būsiu priverstas nuvežti ir išpjauti tau kiaušus, broli. Niekada nenorėjau to daryti, bet padariau. Bėdos baigėsi.
Labai bijojau, kad po sterilizacijos katinas taps tingus ir storas, bet jis toks netapo. Begemotas mėgsta slėptis, o paskui pulti ir kąsti į koją. Jam labai patinka kautis, lakti vandenį iš vonios, laižyti šlapias mano rankas, gerti vandenį iš saujos, prisiglausti naktį ir laižyti man pažastis. To jau per daug, kažkaip nejauku.
Neleidžiu jam lipti ant stalo, bet nemanau, kad man išėjus iš namų jis taip nedaro. Rikteliu, kai pradeda draskyti baldus. Nors visos mūsų virtuvės kėdės jo suvarytos gabalais. Nupirkau jam nagų galąstuvą, net bandžiau rodyti, kaip jis turėtų su juo elgtis.
Maistą jam perku iš veterinarijos vaistinių. Matote, jis visiškai abejingas bet kokiam kitam ėdalui, išskyrus tą savo kombikormą. Nežinau, ko ten į jo pašarą pridėta?
Begemotas absoliučiai naminis. Problema ta, kad nepradėjau jo nuo mažens į lauką vedžioti. Todėl dabar jis bijo visko, kas buto išorėje. Visas jo pasaulis - šimtas kvadratų.
Tai mano katinas. Kai būnu kelionėse, prašau, kad jį prižiūrėtų draugai ar tėvai.
Visą laiką ginčijuosi su savo chebra dėl katinų būdo. Jie sako, kad katinai šalti, kad jiems nusispjaut ant šeimininko, kad jie prisiriša tik prie namų. Bet kai pasistatau prie namų automobilį, katinas jau žino, kad namo grįžau aš. Atbėga manęs pasitikti.
Ypač po kelionių Begemotas būna labai išsiilgęs. Būna dienų, kai jam į viską nusispjauti, bet būna ir švelnumo valandėlių, kai jis slankioja aplink ir glaustosi.
Žmonės gali apgauti, o žiūrėdamas į katino akis suprantu, kad jis to niekada nepadarytų. Begemotas suteikia labai didelį malonumą, aišku, galėtų mažiau šertis: visi mano kostiumai plaukuoti... Kai reikia greitai apsirengti, apima visiška neviltis. Nesuprantu, kaip tie plaukai visur pakliūna? Regis, šukuoju jį, bet kadangi esu labai nedisciplinuotas, kartais pamirštu.
Prieš įsigydamas Begemotą jau žinojau, kas yra katė. Man visą laiką su jomis sekdavosi: jos būdavo prisirišusios prie manęs, o aš - prie jų. Iki Begemoto tėvų namuose buvo net trys katės. Čia - pirmas katinas, kurį laikau gyvendamas ne tėvų namuose. Katė Sara buvo nekilminga. Gyvenome pirmame aukšte, tai ji kada panorėjusi išeidavo į lauką, nuolatos laukdavosi kačiukų ir netgi bernų namo parsivesdavo. Vieną naktį atsibudęs nuo klaikaus kniaukimo kambaryje šalia jos pamačiau tris bičus, varančius dainas iš visos gerklės.
Liudo Dapkaus knyga „Žuvis, kuri supainiojo duris“
Stalčiuje čežantys būsimos kelionės bilietai. Dar nepatirto nuotykio laukimas. Nueito kelio dulkės ant patikimų žygio batų. Visa tai - ir gerokai daugiau Liudo Dapkaus knygoje „Žuvis, kuri supainiojo duris.
Tai - pasakojimai iš rojumi vadinamų salų ir kruvinų karo žemių. Įvykiai padangėse ir urvuose, tviskančiuose rūmuose ir purvinose žeminėse. Susitikimai su keistuoliais ir genijais, skurdžiais ir milijonieriais. Akistatos su pasauliu ir pačiu savimi. Trumpos istorijos, tarytum minčių žemuogės, suvertos ant gyvenimo smilgos.
Prisirpusios uogos, kurias vieną po kitos traukiau iš kibių žolės pirštukų. Lyg tos pačios rūšies, bet nepanašios viena į kitą, nesvarbu, kad sunokusios toje pačioje pievoje. Šitos istorijos nutiko įvairiais laikais, kai kurios netgi labai seniai, nors rašant atrodo, lyg viskas būtų buvę aną mėnesį, - turiu tokią savybę įsiminti žmones, detales ir pojūčius, lydėjusius tuos įvykius. Knygoje jos rikiuojasi ne chronologijos, o abėcėlės principu.
Nuo Afganistano iki Zimbabvės. Todėl skaityti galima kaip poezijos rinkinį. Kadaise pažinęs pirmuosius egzotiškus kraštus išvykose su Lietuvos jaunių tinklinio komanda, Liudas tęsė keliones studijuodamas žurnalistiką, politikos mokslus ir tarptautinius santykius Vilniaus universitete. Vėliau su redakcijos užduotimis vyko į tolimas šalis, karo zonas, kalėjimus ir karalių rūmus. Kalbino teroristus ir diktatorius, Holivudo aktorius ir prezidentus.
Autorių Liudą pažįstu nuo tada, kai mums abiem buvo po aštuoniolika. Kartu mokėmės žurnalistikos, kartu kurį laiką joje dirbome. Jis man visada regėjosi gabus ir turintis tikslą. Ir kai atrodė, kad pasiekėme amžių, nuo kurio nebesikeičiama, Liudas staiga sudužo į milijoną šukių ir išsibarstė po pasaulį, o aš supratau, kad nepažįstu žmonių.
„Gyvenimas - tai knyga, o nekeliaudamas skaitai tik vieną jos puslapį", - cituoja jis nenuoramų išmintį, kuri kiekvieno keliautojo gyvenime susideda ne tik iš didelių pergalių prieš save, bet ir sunešiotų batų, kraujo lašų dulkėse, vienišumo, vandenyno skonio, ilgesio, pražiopsotų lėktuvų...Visa tai pradeda švytėti, kai rašo pasaulio išsiilgęs keliautojas.
Mėgstu keliauti. Ir skaityti. Ši knyga tarsi sujungia tuodu mano pomėgius. Liudas ne sykį yra mane aprūpinęs praktiškais patarimais, kaip ir kur vykti, ką ten veikti.
Vis dėlto tai nėra dar vienas praktinių nuorodų keliautojams rinkinys, o šis tas įdomesnio. Pavojingus nuotykius keičia anekdotinės situacijos, karo zonas - rojaus paplūdimiai ir laukinės platumos. Tačiau didžiausia knygos vertybė yra klausimai, kuriuos kada nors sau užduoda bet kuris erdve ir laiku keliaujantis žmogus. Kur aš einu? Kur noriu atsirasti?
- Knygą perskaičiau su dideliu susidomėjimu ir vienu prisėdimu.
- Parašyta labai vaizdžiai, sklandi kalba, atrodo lyg pati keliaučiau kartu su autoriumi.
- Ypač jautriai ir su didžiule meile aprašo keliones ir įspūdžius kuriuos patiria dukros bei kaip vaikai mato pasaulį, kiek daug patiria keliaudamas kartu su šeima.
- Knyga labai patiko. Pirkau dovanų, bet perskaičiau pati. Labai sužavėjo ne tik turinys, bet ir pačios knygos kokybė.
- Dabar gana reta, kad kelionių knygos būtų parašytos tokia gražia kalba: kruopščiai atrinktos istorijos ir meistriškai perteiktos.
- Neįmanoma atsitraukti. Ačiū labai už malonumą skaityti ir keliauti.
- Puiki! Skaičiau per karantiną, - taip įtraukė, jog patikėjau, kad keliauju!:) Dalį epizodų norisi vėl ir vėl skaityti.
- Puiki knyga, daug rašoma apie šalių kultūrą ir papročius, bet svarbiausia - tai keliavimas susitikti su savimi kitose platumose ir laike.
- Ieškosiu kitų šio autoriaus knygų. Taip vaizdingai ir su gyvenimo patirtimi rašomų tekstų seniai neteko skaityti.
- Kelionių biblija tiems, kas keliauja, ieško, svajoja ir atranda.