Lūšis (Lynx lynx) - katinių šeimos plėšrus žinduolis, aptinkamas Europos, Mažosios, Šiaurės ir Centrinės Azijos miškingose ir kalnuotose srityse. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire. Daugelyje Vakarų Europos šalių tai išnykusi arba retai aptinkama rūšis.

Lūšis Lietuvoje

Lietuvoje nuolatos randama tik kai kuriuose miškų masyvuose (Biržų, Karšuvos, Žaliojoje giriose, Taujėnų - Užulėnio, Kulių, Latvijos pasienyje esančiuose Rokiškio r. ir keliuose kituose miškuose). Mėgstamos lankymosi vietos - spygliuočių ir mišrūs miškai su tankiu pomiškiu, išvartomis, pelkėtais plotais. XX a. pirmoje pusėje lūšys Lietuvoje buvo beveik išnykusios. Vėliau, kai pagerėjo apsauga, mitybos sąlygos ir sumažėjo vilkų, lūšių ėmė gausėti. Daugiausia jų buvo XX a. 8 - 9 dešimtmetyje (apie 150 - 200 lūšių). Vėliau lūšių sumažėjo beveik dvigubai.

Gyvenimo būdas ir elgsena

Suaugę individai didžiąja metų dalį laikosi pavieniui (neskaitant patelių su jaunikliais). Rujoja nuo sausio vidurio iki kovo mėnesio. Nėštumas trunka maždaug 70 dienų. Nuošaliose vietose, dažniausiai po išvartomis, įsirengia guolį. Jauniklius (dažniausiai 2 - 3) jame veda gegužės mėnesį. Jie žindomi beveik 3 mėn., o nuo 2 mėn. pradeda ėsti atneštą maistą. Vaikšto su patele iki rujos, kai ji lieka bergždžia - ir ilgesnį laika. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.

Mityba

Minta pelėmis, pelėnais, stirnomis, elniais, bet dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Minta dažniausiai kiškiais, stirnomis, rečiau - paukščiais ir smulkiais graužikais. Eurazinis: medžioja įvairius gyvūnus - nuo kiškių iki stirnų. Iberinis: beveik išskirtinai minta europiniais triušiais.Barsukas yra beveik visaėdis, lūšis - mėsėdis, tačiau palyginti mažasis barsukas yra vienas drąsiausių gyvūnų. prireikus gali atlaikyti ir atremti lūšies ar vilko puolimą.

Medžioklės ypatumai

• Medžiodama lūšis lėtai vaikšto po mišką, kol aptinka šviežius aukos pėdsakus.
• Sekdama pėdsakais, priartėja tiek, kad, padariusi keletą šuolių, galėtų auką sučiupti.
• Gana dažnai lūšis grobį tyko pasislėpusi prie žvėrelių takų ar jų maitinimosi vietoje.
• Klausa gera.
• Geba puikiai išnaudoti visas galimas priedangas.
• Vaikšto tyliai, todėl pamatyti gana sunku.

Grėsmės lūšių populiacijai

Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrukti tinkamų buveinių. Nemaža, bet sunkiai įvertinama žala daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiama ataka lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys.

Iberijos lūšis

Iberijos (ispaninių) lūšių (lot. Lynx pardinus) populiacija patyrė įspūdingą atsigavimą. 2002 m. jų populiacija buvo sumažėjusi iki vos 94 individų, tačiau 2024 m. duomenimis, jų skaičius išaugo iki daugiau nei 2 000. Šis atsigavimas lėmė, kad Tarptautinė gamtos apsaugos sąjunga (IUCN) pakeitė jų statusą iš „nykstančios“ į „pažeidžiamą“.

Šis pasiekimas buvo įmanomas dėl bendrų pastangų, įskaitant ES finansuojamus projektus, regioninių ir nacionalinių vyriausybių, nevyriausybinių organizacijų ir vietos bendruomenių bendradarbiavimą. Buvo įgyvendintos programos, skirtos lūšių veisimui nelaisvėje, jų reintrodukcijai į natūralias buveines, buveinių atkūrimui ir pagrindinio grobio - europinio triušio - populiacijos atkūrimui.

Tačiau, nepaisant šio sėkmės, Iberijos lūšis vis dar susiduria su rimtais iššūkiais: triušių populiacijos mažėjimą dėl ligų, tokių kaip triušių hemoraginė liga, ir buveinių praradimo, klimato kaitos poveikį, įskaitant didėjančią miškų gaisrų riziką Viduržemio jūros regione, politinius ir socialinius konfliktus, ypač dėl kai kurių regioninių vyriausybių sprendimų blokuoti lūšių reintrodukcijos programas, spaudžiant ūkininkams ir medžiotojams. Be to, keliai ir neteisėta medžioklė vis dar kelia grėsmę lūšių populiacijai. 2023 m. Ispanijoje ir Portugalijoje keliuose žuvo 144 lūšys.

Nepaisant šių iššūkių, Iberijos lūšies atsigavimas laikomas vienu iš didžiausių sėkmės pavyzdžių laukinės gamtos apsaugos srityje.

Lūšių monitoringas Lietuvoje

Veiklos planavimo ir visuomenės informavimo skyrius, D. Aplinkos ministerijos ir Ekologijos instituto darbuotojų iniciatyva pirmieji vilkų ir lūšių monitoringo tyrimai buvo pradėti vykdyti 1999 metais. Tuo tikslu buvo paruošta tyrimų metodika, parinkti monitoringo stacionarai, suprojektuoti tyrimų maršrutai, tyrimų vykdytojams organizuotas specialus apmokymo seminaras. Tačiau neskyrus šiems darbams finansavimo, po pirmųjų metų monitoringo vykdymas nutrūko (Bluzma, Baleišis, 2001). 2002 metais atsižvelgiant į ES gamtosaugos reikalavimus ir stambiųjų plėšrūnų monitoringo praktiką Europos šalyse, buvo paruošta kita modifikuota vilkų ir lūšių monitoringo metodika (Retųjų žinduolių …., 2002). 2003 metais VU Ekologijos instituto ir kai kurių saugomų teritorijų darbuotojai pagal minėtą metodiką pradėjo vykdyti monitoringo tyrimus.

Pagrindiniai monitoringo tikslai:

1. Įvertinti tiriamų rūšių populiacijų būklę ir nustatyti jos kaitą bei tendencijas.
2. Atlikti vilkų ir lūšių gausumo tyrimus parinktuose monitoringo stacionaruose.
3. Išanalizuoti gautus rezultatus, pateikti apibendrinimus ir išvadas.

Šiuos uždavinius numatoma spręsti vykdant kompleksinį monitoringą, lygiagrečiai naudojant keletą skirtingų metodikų bei rodiklių papildančių vienas kitą. Didžiausias dėmesys skiriamas santykinio gausumo ir minimalaus žvėrių skaičiaus dinamikos išaiškinimui registruojant jų pėdsakus, o taip pat paplitimo dinamikos išaiškinimui anketuojant miškininkus bei medžiotojus.

Ankstesni vilkų ir lūšių tyrimai Lietuvoje

Stambieji plėšrūs žinduoliai - vilkas ir lūšis - mažai tyrinėti Lietuvoje. 20 a. 6-ame dešimtmetyje tiriant vilko ir kitų šuninių šeimos žvėrių biologija bei morfologija (Prūsaitė, 1961), surinkta duomenų apie šių žvėrių mitybą ir veisimąsi. 8-ame dešimtmetyje tirta lūšių mityba, gausumas ir paplitimas (Matuzevičius, 1972). Vėliau ilgą laiką šie žvėrys Lietuvoje visai netirti. Vienintelė informacija apie populiacijų būklę buvo medžiotojų ir miškininkų vykdytų apskaitų duomenys, kurie nemaža dalimi buvo formalūs ir subjektyvūs, o jų tikslumas nedidelis (Bluzma, 2001). Tik paskutiniajame dešimtmetyje atlikti detalesni vilkų ir lūšių paplitimo, gausumo bei populiacijų tanko Lietuvoje tyrimai, kurių rezultatai vėliau panaudoti organizuojant ir vykdant šių žvėrių monitoringą (Bluzma, 1999; 2000; 2001a). Be to, atlikti kai kurie visuomenės nuomonės apie vilkus tyrimai (Balčiauskas, 2001; Balčiauskas, Volodka, 2001).

Monitoringo metodika

Stacionarų tinklą sudaro 1999 metais monitoringui parinkti stacionarai. Norint išvengti galimo tų pačių žvėrių registravimo gretimuose stacionaruose, tarp jų nustatytas minimalus 25 kilometrų atstumas. Monitoringo lauko tyrimus atlieka asmenys turintys šio darbo patirtį arba specialiai jam paruošti. Maršrute dirbama einant pėsčiomis arba slidėmis. Kiekvienas maršrutas per žiemą tiriamas 3 kartus (gruodžio, sausio, vasario mėnesiais), esant palankioms sniego dangos savybėms. Maršrute dirbama praėjus ne mažiau kaip 1 parai ir ne daugiau kaip 3 paroms po snigimo, jeigu oro sąlygos ir sniego dangos savybės yra palankios žvėrių pėdsakų išlikimui ir atpažinimui.

Duomenų analizė apima:

1. Minimalų žvėrių skaičių.
2. Pėdsakų skaičių 100 km maršruto per parą.
3. Žvėrių skaičių 100 km maršruto per parą.
4. Vidutinį žvėrių grupės dydį.

Šiuo metu Lietuvoje medžiotojų klubai ir būreliai kasmet rajoninėms aplinkos agentūroms pateikia savo vertinimus apie jų teritorijose esamą vilkų ir lūšių skaičių. Nors šie duomenys gali turėti dideles paklaidas, atlikus tinkamą analizę, jie gali būti lyginami su kitais monitoringo duomenimis ir lygiagrečiai naudojami šių žvėrių paplitimui nustatyti, gausumo dinamikai vertinti.

Žymiai patikimesnė yra vilkų sumedžiojimo statistika, kuri taip pat analizuotina komplekse su kitais populiacijos rodikliais. Statistiniai duomenys kaupiami ir sistemingai papildomi vieningoje monitoringo duomenų bazėje.

---