Kalvelių ir miškelių išraižytame Dzūkijos regione, Šventežerio kaime, ekologiškai ūkininkauja ir iš užaugintų aliejinių kultūrų aliejų gamina vienos šeimos trijų kartų atstovai. Pagal Valstiečių ūkio įstatymą tėviškėje 18 ha plote ūkininkauti pradėjusio Edmundo Jastramsko veiklos istorijoje netrūko iššūkių ir permainų.
Iš pradžių jis grūdines kultūras ir rapsus augino tradiciškai, naudodamas chemines augalų apsaugos priemones ir trąšas, vėliau pasuko link tausojamojo ūkininkavimo ir galiausiai vienas pirmųjų Lazdijų rajone įregistravo ekologinį ūkį. Sekdami Edmundo pavyzdžiu, ekologiškai ūkininkauti ėmėsi ir sūnaus dukra Agnė Juknevičienė, žentas Algirdas Kreiza bei jo sūnus Linas. Šių metų lapkritį 79-ąjį gimtadienį švęsiantis šeimos ūkių įkūrėjas džiaugiasi, kad Šventežeryje dabar jau keturios kartos gyvena.
„Užsiteršime aplinką ir kas iš to? Juk patiems gerai, kad gyvename neužterštoje aplinkoje, geriame švarų vandenį, patys užsiauginame maisto. Kelio atgal jau nėra: ar bus išmokos, ar nebus, nesvarbu, kaip mums seksis, ekologijos nemesime", - pasirinkta kryptimi neabejoja E. Jastramsko dukra Nijolė Kreizienė. Pradėjus tėvui ekologiškai ūkininkauti, ji ėmėsi tvarkyti ūkio apskaitą ir buhalteriją. Iš pradžių didelio darbo krūvio nejutusi moteris, dabar vos spėja suktis keturių ekologinių ūkių dokumentus tvarkydama.
Bendras keturių ūkių plotas siekia apie pusketvirto šimto hektarų, o didžiausiose valdose šeimininkauja E. Jastramskas. Jis dirba apie 150 ha, iš jų 90 ha sudaro nuosava žemė. Jo vardu registruotas ir sėklininkystės ūkis bei ekologiškų aliejinių kultūrų perdirbimas. Agronomės specialybę turinti vaikaitė Agnė ekologiškai ūkininkauja beveik 100 ha plote, šiek tiek mažiau žemės dirba jaunasis ūkininkas Linas, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs elektronikos inžineriją. Mažiausias 30 ha ūkis - žento Algirdo.
Nors ūkiai keturi, tačiau darbai dirbami išvien, ta pati technika naudojama. Be šeimos narių, ūkiuose darbuojasi du samdomi darbuotojai. Trijų ūkių užaugintas derlius ir į tuos pačius aruodus subyra, tik Agnė atskirus sandėlius turi, nors grūdams džiovinti taip pat naudojasi senelio džiovykla. „Daug ramiau ir paprasčiau, kai visi ūkiai ekologiški. Ten, kur derinama ekologinė ir įprastinė gamyba, iškyla didelė rizika ekologiniams grūdams užsiteršti, - neabejoja Algirdas.Per daugiau kaip du dešimtmečius eksperimentuoti nebijantis Šventežerio ūkininkas išbandė įvairias kultūras.
Dabar šeimos ūkiuose auginami ne tik žieminiai ir vasariniai rapsai, kviečiai, spelta, bet ir dviejų rūšių saulėgrąžos, garstyčios, žirniai, dobilai, grikiai, Algirdo ūkyje - ir šilauogės. Vieninteliai rajone jie ir sėmeninius linus augina, kasmet maždaug po 20 ha sėja. Šiemet Edmundas pasėjo apie 15 ha aliejinių ridikų, o vaikaitį Liną įkalbino beveik 4 ha kanapių pasisėti. „Sėjome pluoštines kanapes, tačiau jų sėklų derlius, panašiai kaip ir linų, priklauso nuo to, kaip pasėsi: jei rečiau - bus daugiau sėklų, jei tankiau - stiebsis į viršų ir pluošto užaugins daugiau", - aiškina Edmundas, pridurdamas, kad iš sėklų aliejų spaus, o iš pluošto namus statys.
Anksčiau sėjo šventežeriškiai ir dygminų, kurių aliejus užsienyje ypač populiarus, o kultūra plačiai auginama Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Izraelyje, ten ir išmokos už juos skiriamos. „Dygminai Lietuvoje neremiama kultūra, tačiau ekologiniams ūkiams tai ypač tinkamas augalas, nes gerai prisitaikęs kovoti su piktžolėmis. Šiuos šiltų kraštų augalus galima sėti anksti, šalnas jie pakelia, tačiau kuliami vėlai.
Su paukščiais ir šernais, kurių gausu aplinkiniuose miškeliuose, tenka ūkininkams „dalytis" ir saulėgrąžų, kurių sėklas įsigyja iš Vokietijos, derliumi. Pasak Edmundo, iki spalio mėnesio, kai kuliamos saulėgrąžos, mažai šių aliejingų sėklų ir belieka, gerai, jei toną iš hektaro pavyksta prikulti. Kaip pagalbinę kultūrą šventežeriškiai sėja grikius, kurie nederlinguose dirvožemiuose (jų žemės našumas apie 36 balus tesiekia) bene geriausiai dera.
Ūkininkai griežtai laikosi sėjomainos reikalavimų, o kaip efektyviausią piktžolių naikinimo priemonę naudoja daugiametes žoles. Pradėjęs ekologiškai ūkininkauti E. Jastramskas jau ne vienus metus naudoja skystas ekologiškas kompleksines trąšas Biokal ne tik augalams pamaitinti, jų augimui suaktyvinti, bet ir sėkloms apvelti.
Daugeliui ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių didžiulis galvos skausmas, kur užaugintą produkciją dėti. Ne vienas parduoda kaip įprastinės gamybos grūdus, nes eksportui dažniausiai kiekis per mažas būna. E. Jastramskas šią problemą išsprendė dar ūkininkavimo pradžioje, kai ėmėsi rapsus auginti. „Pradėjome auginti rapsus ir aliejų spausti. Į traktorių pylėme ir važinėjome. Laukai blyneliais kvepėjo.
Naujų traktorių neturėjome, vienintelis T40 buvo naujas. Traktoriai važiuoja gerai, traukia, bet labai viskas užsivelia, užsikiša. Kai jau nevažiuoja, filtrus išvalai ir vėl važiuoji", - pirmuosius aliejaus panaudojimo eksperimentus prisimena Edmundas. Pereiti prie maistinio aliejaus gamybos paskatino mokslininkas Evaldas Klimas, išsiuntęs aliejaus butelį į Vokietiją tyrimams.
Tad ėmė rapsų aliejų patys vartoti, kaimynams pasiūlė, pamažu ir apyvarta augti pradėjo. Kai užregistravau ekologinį ūkį, pasidarė gaila aliejų į baką pilti. Tad ūkiniame pastate, kuriame stovi džiovykla ir bokštiniai aruodai (beje, ne tik pirkti, bet ir pačių ūkininkų sukonstruoti), įsirengė atskiras aliejaus spaudimo ir laikymo patalpas. Šiuo metu aliejus E. Jastramsko ūkyje spaudžiamas 10 presų, kurių dauguma yra savadarbiai.
Aliejaus spaudėjas prisimena, kaip pirmąjį presą prieš keliolika metų „nusikopijavo" nuo jurbarkiškio pažįstamo. „Nuvažiavome į Jurbarką, vienai nakčiai pasiskolinome tą aparačiuką, viso neėmėme, tik galvutę, kur spaudžia. Nuvežėme į Vilnių pusseserės sūnui, kuris universitete dėstė metalo apdirbimą, kad padarytų brėžinukus, pagal kuriuos meistras galėtų vieną aparačiuką sukonstruoti. Atvažiuojam pasiimti, jis dar staklėse stovi.
Meistrai ir sako: „Nuėjome į parduotuvę, nusipirkome pakelį saulėgrąžų ir išbandėme", - pirmojo spaudimo aparato kelią į ūkį atskleidžia Edmundas. Jis prisipažįsta, kad variklių ir reduktorių gauti nebuvo sudėtinga, nes prieš tai vyriausiuoju energetiku kolūkyje buvo dirbęs, o kitas trūkstamas dalis be vargo pats išsitekino ar susivirino, o reikiamą įrangą susikonstravo.
Taip pamažu susikomplektavo dar septynis aliejaus spaudimo presus. Neseniai įsigijo dvigubą čekišką gamyklinį aparatą, kurio veikimo principas gerokai skiriasi nuo savadarbių. „Būna, kad savadarbių aparatų skylutės užsivelia. Kad nesiveltų, jos kūginės turėtų būti, skirtingai nei gamykloje, privatūs meistrai galvutes gamindami to neįvertino. Be to, svarbu ir sraigto žingsnis, ir šlifavimas.
Šeimynykščių teigimu, dabar jis pagrindinis perdirbėjas, išskirtinai jam patikėta spausti linų sėmenų aliejų, kuris gaminamas mažais kiekiais pagal išankstinius užsakymus. Vienu presu per valandą galima išspausti tik 10-15 kg rapsų, tad mažas našumas daug nepatogumų sukelia. Aliejus spaudžiamas mechaniniu šaltuoju būdu, išsaugojant augale esančias vertingas medžiagas. Gaminant aliejus nekaitinamas, neapdorojamas cheminėmis medžiagomis, nefiltruojamas (išspaudus, paliekamas talpyklose 1-2 savaites nusistovėti).
Be rapsų aliejaus, spaudžia ūkininkai dviejų rūšių saulėgrąžų (vienos rūšies aliejuje dominuoja omega 6 riebalų rūgštys, kitos - omega 9), linų sėmenų, garstyčių aliejų. Beje, pastarajame 13 proc. sudaro euruko rūgštis, tad maistui jis nerekomenduojamas (norma - ne daugiau kaip 2 proc.), tad parduoda jį kaip ekologišką kosmetinį aliejų.
„Iš ko tik bėga, iš to ir spaudžiame. Aliejus pilstomas į 1 l talpos plastikinius ir 0,5 l tamsaus stiklo butelius, kuriuos siunčiasi iš Italijos ir Ispanijos. Tik pagal užsakymus spaudžiamas linų sėmenų aliejus pilstomas į gerokai mažesnės talpos (0,25 l stiklinis ir 0,33 l plastikinis) buteliukus. „Šio aliejaus galiojimo terminas mėnuo, tad ir tara tokia, kad būtų galima suvartoti kuo greičiau. Laikant ilgiau, keičiasi jo skonis, aliejus apkarsta, mažėja nepatvariausios riebalų rūgšties omega 3 kiekis, nes prasideda oksidacija. Karstelėjęs aliejus nėra nuodingas, bet neskanus", - pastebi Algirdas ir priduria, kad pastovėjęs linų aliejus yra tinkamas tik medienai impregnuoti.
Pasak jo, sėmenų aliejus pirkėją vienos dienos senumo pasiekia, mat iki trečiadienio priimami užsakymai, ketvirtadieniais jis spaudžiamas, o penktadieniais yra išvežiojamas klientams. Užsisakiusiems pirkėjams į Kauną veža Algirdas, į Vilnių - Linas, nemažai nuolatinių ekologiško aliejaus vartotojų atvyksta jo nusipirkti ir į ūkį. Pirkėjų ir išspaudoms netrūksta.
Granulėmis supresuojamas išspaudas, kuriose dar lieka 15-19 proc. aliejaus, itin vertina gyvulių ir paukščių augintojai - jie jas šluote iššluoja. Apie kiekvieno E. Jastramsko ūkyje spaudžiamo aliejaus sudėtį gali papasakoti bet kuris šeimos narys. Jei saulėgrąžose dominuoja omega 6, omega 9 riebalų rūgštys, sėmenų - omega 3, beje, jų čia yra dvigubai daugiau nei žuvų taukuose, tai rapsų aliejuje yra visų medžiagų pagal žmogaus organizmo poreikius", - trumpai svarbiausias sudedamąsias dalis vardija ūkininkai.
Ūkininkai sako, kad didžiausią paklausą turi linų sėmenų ir saulėgrąžų aliejus, o pastarojo poreikių net nepajėgia patenkinti, iki naujojo derliaus dažnai žaliavų pritrūksta. Ypač prekyba krito, internete pasklidus gandui, kad rapsų aliejus yra nuodingas, nors prieš tai, pasak Nijolės, jis buvo labai noriai perkamas.
Linų auginimo tradicijos ir perspektyvos Lietuvoje
Lietuva šimtus metų augina linus. Jau Vytauto Didžiojo laikais mūsų šalis kryžiuočiams ir kitų šalių prekeiviams pardavinėjo linų pluoštą. 1938 m. buvo auginta 78 tūkst. hektarų linų. Tais metais pagaminta 25,8 tūkst. tonų pluošto, iš jų 18 tūkst. tonų parduota užsienyje. Tarpukariu Lietuva buvo trečioji pasaulyje linų eksportuotoja, nusileidusi tik SSRS ir Lenkijai.
Tarybmečiu linai vadinti technine kultūra. Ja privalėjo auginti 20 rajonų kolūkiai. 1989 m. buvo pasėta 27,5 tūkst. hektarų linų, kaip regime, pustrečio karto mažiau negu tarpukario laikais. Tačiau didžiausius praradimus linininkystė patyrė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Atsiliepė kolūkių griūtis, linų auginimo ir perdirbimo technikos prichvatizavimas, neįprastai karštos 1992 ir 1994 m. vasaros, o dabar linų augintojams nepalanki Europos Sąjungos žemės ūkio subsidijų politika.
Apskritai sunku suprasti Briuselio biurokratus. Pavyzdžiui, noriai skyrė 4 milijonus litų lūšių ir apuokų veisimo nelaisvėje programai. Viso labo subrandinta 14 lūšių ir 20 apuokų, kiekvienam gyvasčiui mestelėta vos ne po 30 tūkstančių, o linams, kurie, kaip sakoma, yra ir maistas, ir vaistas, pinigų pagailėta.
Todėl vasarą geltonuoja didžiuliai rapsų plotai, o linų laukeliai reti ir mažučiai. Pernai mūsų šalyje auginta apie 500 hektarų sėmeninių linų ir tik 36 ha pluoštinių. Teko stebėti tą procesą, kai iš įrenginio, primenančio didžiulę mėsmalę, srovena riebi gintarinė srovė.
Vilniaus Kalvarijų turgavietėje šaltai spaustą aliejų po 11 litų už puslitrį pardavinėja kai kurie Kauno rajono ūkininkai. Tik neaišku, ar jis neatskiestas rapsų aliejumi. Tačiau daugiausia suvalkietiškai „tikro“ iš įkaitintų sėmenų aliejaus išspaudžia Vilkaviškyje esanti Rasos Gudaitienės įmonė.
Kaip minėta, pernai auginta begėdiškai mažai - tik 36 hektarai pluoštinių linų. Po kelis hektarus šių linų sėja vienas kitas Jurbarko, Kauno, Šakių rajonų ūkininkas. Sovietmečiu buvo 11 linų perdirbimo fabrikų, dabar belikęs vienas vienintelis - žemės ūkio kooperatyvas „Jurbarko linų verslas“.
Bet ir jis gyvuoja tik dėl to, kad dar likę keliolika linininkystės entuziastų. Kooperatyvo vadovė Birutė Vasiliauskienė, išsaugojusi fabriko įrenginius, tikisi, kad šiemet daugiau ūkininkų ir žemės ūkio bendrovių ims auginti pluoštinius linus ir kanapes. Juk naturalaus pluošto paklausa didėja.
Plungės rajone esanti Felicijos Daukšienės individuali įmonė „Linomeda“ keli metai siuva linines staltieses, vonios rankšluosčius, patalynę, moteriškus lino drabužius. Įmonės gaminius perka vokiečiai, austrai, švedai, italai, netgi japonai. Tik mūsų įmonės linų pluoštą turi pirkti užsienyje, dažniausiai Baltarusijoje.
Galime nebent lietuviškai pasidžiaugti, kad ir mūsų kaimynų lenkų ūkininkai pluoštinių linų sėja mažiau negu 1 tūkst. hektarų. Agr. T. Šidiškis, anais laikais nagrinėdamas lininkystės ateitį, sūlė plėtoti linų auginimo ir perdirbimo kooperaciją, įsteigti valstybinį linų prekybos centrą.
Lino nauda ir panaudojimas
Linai yra vienmetės ir daugiametės žolės bei puskrūmiai. Turi pražangiai arba rečiau priešiškai išsidėsčiusius, siaurus lapus. Vaisius - dėžutė. Kai kurios rūšys labai svarbūs techniniai augalai, duodantieji pluoštą bei riebalingas sėklas, iš kurių gaunamas aliejus.
Linai auginami nuo seniausių laikų, tačiau nustatyti, kur yra pirminė linų tėvynė - sudėtinga. Yra manoma, kad seniausiai linai buvo auginami Kinijos bei Indijos kalnuotuose rajonuose, taip pat Užkaukazėje ir Viduržemio pajūrio šalyse. Palestinoje ir Egipte linų pluoštas buvo gaminamas 4-5 tūkstantmetyje pr. m. e. Egiptiečiai iš lininio audinio siuvo rūbus, darė bures ir virves. Linai yra antibiotikai dirvožemiui. Ekologiniu atžvilgiu linas, kaip augalas, yra labai vertingas, nes turi antibakterinių savybių.
Linininkystės plėtros strategija Lietuvoje
Žemės ūkio ministerijos kolegijos posėdyje rugsėjo viduryje svarstyta Linų sektoriaus plėtros 2005-2013 m. programa, kurios pagrindinėms nuostatoms pritarta pripažinus, kad programą dar reikia tobulinti, daugiau dėmesio skirti auginimo, pirminio perdirbimo ir galutinio produkto procesų integracijai, į bendrą veiklą įtraukti Ūkio ministeriją, kurios žinioje yra linų perdirbimo sektorius.
Pagal visus rodiklius Lietuva patenka į antrąją geriausiųjų grupę kartu su Čekija ir Lenkija (pirmoji grupė - Belgija, Olandija, Prancūzija). Lietuvos dirvožemiai labai tinka linams auginti, tokius turi tik trys pasaulio šalys - Lenkija, Lietuva ir Baltarusija. Lietuvoje net 1,15 mln. ha dirvožemių tinka linininkystei (apie 40 proc.), o kitose šalyse - vidutiniškai apie 7 proc.
Linas - natūralus produktas, naudojamas ne tik tekstilės, bet ir medicinos, chemijos, statybos, automobilių pramonės šakose, todėl jo paklausa nuolat auga. Taip atsitiko dėl to, kad ES parama Lietuvos žemės ūkiui buvo paskaičiuota, remiantis 2002 m. derlingumo rezultatais. Linus pluoštui auginančios Prancūzija, Belgija ir Olandija vidutiniškai į metus kulia po 6 t grūdų iš hektaro ( Olandija - 6,6 t /ha ).
ES paramą linų augintojams susiejo su kiekvienos šalies baziniu javų derlingumu. Toks sprendimas nepalankus Lietuvai, kuri išsiderėjo vos 2,7 t/ha bazinį javų derlingumą. Ir gaudami pilną ES paramą mūsų lininikai jos gali tikėtis 2 - 2,5 karto mažiau. Lietuvai tapus ES nare, linus auginantys ūkininkai neteko didelės dalies paramos. Išmokos sumažėjo nuo 1500 litų iki 587 litų už hektarą, kaip pavyzdžiui, šiuo metu linus auginantiems Prancūzijos ūkininkams yra mokama 1800 litų už hektarą.
Visų linų augintojų nuomonė viena: be išmokų grąžinimo iki ankstesnio lygio, t.y. nors iki 1200 Lt už hektarą, linų auginimo atkurti nepavyks. Linininkystei Lietuvoje plėtoti turime gerą infrastruktūrą: augintojus, mokančius ir galinčius išauginti reikiamą šiaudekių kiekį, pirminio perdirbimo įmones, pajėgiančias perdirbti apie 50-60 tūkst.t šiaudelių, konkurentabilias pasaulinėje rinkoje linų tekstilės įmones.
2006 metais Lietuvoje auginamų linų plotai tesudarė apie 2,2 tūkst. hektarų, o dar prieš šešerius metus linais buvo užsėta daugiau kaip 10 tūkst. hektarų. 2006 metais linų Lietuvoje auginta tris kartus mažiau nei prieš dvejus metus. Tuo tarpu patys ištikimiausi linų augintojai dar tikisi sulaukti ne tik vietos, bet ir ES valdžios paramos.
Kinija, kurioje sparčiai vystoma tekstilės pramonė, anksčiau linus pirkdavo Rusijoje. Dabar patys rusai dali ilgo linų pluošto perka Europoje. Linų poreikis didelis. Jų reikia ne tik tekstilininkams, bet ir automobilių pramonei, izoliacinių medžiagų gamybai. Prognozuojama, kad jų kainos dar kils.
Tyrimais nustatyta, kad linininkystėje ji gali nulemti 10 - 15 proc. būsimo derliaus. Dažnai sėjama prastai rūšiuota. Labai menkų reprodukcijų, maišytų veislių, blogai beicuota arba visai nebeicuota sėkla. Nevienodos masės ir daigumo sėkliniai sėmenys dygsta skirtingu laiku, auga nevienodai, pasėlis vystosi ir subręsta ne vienu metu. Štai kaip atrodo paskutinių penkerių metų linų pluošto derlius.
2003 metais užregistruotas didžiausias 9,9 tūkst.tonų derlius, kai tuo tarpu 2006 metais šis skaičius siekia tik 0,3 tūkstančius tonų. Galim drąsiai teigti, kad per dvejus metus linininkystė Lietuvoje susitraukė net dešimt kartų. Nemažai ilgo pluošto, o tuo pačiu ie pajamų, netenkama nelygiai susukant linus i ritinius.
Linų ūkių, dirbančių 20-40 ha, sumažėjo 2 kartus, dirbančių per 40 ha - net 5 kartus. Daug sėjama nesertifikuotos sėklos (75 proc.), dėl to mažas derlingumas. LAEI paskaičiavo, kad norint linus auginti pelningai, reikia gauti ne mažesnį kaip 4 t/ha derlių.
Tik tuomet linų ūkis galėtų būti rentabilus. Agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, paskutiniais metais linininkai dirba nuostolingai - pernai iš 1 ha linų patyrė 130 Lt nuostolio. Dėl nepastovios valstybės politikos, nebūdami garantuoti dėl savo ateities ir negalėdami jos planuoti, augintojai, net ir gaudami dideles išmokas už linus (prieš stojimą į ES), mažai investavo į techniką.
Problemų kyla, kai tenka ją remontuoti, tačiau Lietuvos žemdirbiai naujos technikos įsigyti nėra pajėgūs. K. būtina kooperuotis. Didelis atotrūkis yra tarp išauginamos žaliavos ir perdirbimo įmonių pajėgumų. Dabartiniam derliui perdirbti užtektų 3 įmonių, o jų yra net 11. Savo ruožtu ūkio ministerija rengia įstatymą santykiams tarp augintojų ir perdirbėjų sureguliuoti.
Naujausiu sprendimu ES paramą linų augintojams susiejo su kiekvienos šalies baziniu javų derlingumu. Ir gaudami pilną ES paramą mūsų lininikai jos gali tikėtis 2 - 2,5 karto mažiau. Linai - rizikingas augalas, tačiau šiemet pasėlius apdraudė tik du žemės ūkio subjektai.
Esminiai faktai apie linus:
- Linai Lietuvoje auginami jau daugiau nei 4000 metų.
- Lietuvoje linams tinkamų dirvožemių yra apie 1 mln. hektarų.
- Lietuvos klimatas puikiai tinka auginti linus, kanapes, kitus pluoštinius augalus.
- 2006 metais Lietuvoje auginamų linų plotai tesudarė apie 2,2 tūkst. hektarų.
- 2003 metais užregistruotas didžiausias 9,9 tūkst.tonų linų pluošto derlius.
| Metai | Linų plotai (ha) | Linų pluošto derlius (tūkst. tonų) |
|---|---|---|
| 1938 | 78 000 | 25,8 |
| 1989 | 27 500 | - |
| 2003 | 9 800 | 9,9 |
| 2006 | 2 200 | 0,3 |
Kaip vasarinių pasėlių segmentas sėjomainoje, aliejiniai linai yra geras pasirinkimas, nes jie neturi bendrų ligų ar kenkėjų nei su varpiniais javais, nei su kryžmažiedžiais (bastutiniais). Visada sklandė nuomonė, kad linai alina dirvą. Taip, galbūt pluoštinius linus išrovus ir išvežus iš lauko, organinių medžiagų liekanų nelikdavo. Šiuo metu sėmeniniai linai vis aktyviau įtraukiami kaip komponentas į tarpinius pasėlius.