Kalvelių ir miškelių išraižytame Dzūkijos regione, Šventežerio kaime, ekologiškai ūkininkauja vienos šeimos trijų kartų atstovai ir iš užaugintų aliejinių kultūrų gamina aliejų. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų Edmundo Jastramsko pramintu keliu užtikrintai žengia ne tik dukra Nijolė su vyru Algirdu, bet ir du vaikaičiai, kurie baigę mokslus aukštosiose mokyklose sugrįžo ūkininkauti į prosenelių kraštą. Šių metų lapkritį 79-ąjį gimtadienį švęsiantis šeimos ūkių įkūrėjas džiaugiasi, kad Šventežeryje dabar jau keturios kartos gyvena.
Ekologinis ūkininkavimas ir šeimos tradicijos
Pagal Valstiečių ūkio įstatymą tėviškėje 18 ha plote ūkininkauti pradėjusio Edmundo Jastramsko veiklos istorijoje netrūko iššūkių ir permainų. Iš pradžių jis grūdines kultūras ir rapsus augino tradiciškai, naudodamas chemines augalų apsaugos priemones ir trąšas, vėliau pasuko link tausojamojo ūkininkavimo ir galiausiai vienas pirmųjų Lazdijų rajone įregistravo ekologinį ūkį. Sekdami Edmundo pavyzdžiu, ekologiškai ūkininkauti ėmėsi ir sūnaus dukra Agnė Juknevičienė, žentas Algirdas Kreiza bei jo sūnus Linas. „Užsiteršime aplinką ir kas iš to? Juk patiems gerai, kad gyvename neužterštoje aplinkoje, geriame švarų vandenį, patys užsiauginame maisto. Kelio atgal jau nėra: ar bus išmokos, ar nebus, nesvarbu, kaip mums seksis, ekologijos nemesime", - pasirinkta kryptimi neabejoja E. Jastramsko dukra Nijolė Kreizienė.
Bendras keturių ūkių plotas siekia apie pusketvirto šimto hektarų, o didžiausiose valdose šeimininkauja E. Jastramskas. Agronomės specialybę turinti vaikaitė Agnė ekologiškai ūkininkauja beveik 100 ha plote, šiek tiek mažiau žemės dirba jaunasis ūkininkas Linas, Vilniaus Gedimino technikos universitete baigęs elektronikos inžineriją. Pasak E. Nors ūkiai keturi, tačiau darbai dirbami išvien, ta pati technika naudojama. Be šeimos narių, ūkiuose darbuojasi du samdomi darbuotojai. Trijų ūkių užaugintas derlius ir į tuos pačius aruodus subyra, tik Agnė atskirus sandėlius turi, nors grūdams džiovinti taip pat naudojasi senelio džiovykla. „Daug ramiau ir paprasčiau, kai visi ūkiai ekologiški. Ten, kur derinama ekologinė ir įprastinė gamyba, iškyla didelė rizika ekologiniams grūdams užsiteršti, - neabejoja Algirdas.
Auginamos kultūros ir eksperimentai
Per daugiau kaip du dešimtmečius eksperimentuoti nebijantis Šventežerio ūkininkas išbandė įvairias kultūras. Dabar šeimos ūkiuose auginami ne tik žieminiai ir vasariniai rapsai, kviečiai, spelta, bet ir dviejų rūšių saulėgrąžos, garstyčios, žirniai, dobilai, grikiai, Algirdo ūkyje - ir šilauogės. Vieninteliai rajone jie ir sėmeninius linus augina, kasmet maždaug po 20 ha sėja. Šiemet Edmundas pasėjo apie 15 ha aliejinių ridikų, o vaikaitį Liną įkalbino beveik 4 ha kanapių pasisėti. „Sėjome pluoštines kanapes, tačiau jų sėklų derlius, panašiai kaip ir linų, priklauso nuo to, kaip pasėsi: jei rečiau - bus daugiau sėklų, jei tankiau - stiebsis į viršų ir pluošto užaugins daugiau", - aiškina Edmundas, pridurdamas, kad iš sėklų aliejų spaus, o iš pluošto namus statys.
Kaip pagalbinę kultūrą šventežeriškiai sėja grikius, kurie nederlinguose dirvožemiuose bene geriausiai dera. Ūkininkai griežtai laikosi sėjomainos reikalavimų, o kaip efektyviausią piktžolių naikinimo priemonę naudoja daugiametes žoles. Šventežerio ūkininkams ypač pasiteisino raudonieji dobilai Arimaičiai, kurie ne tik gerai auga, bet ir daug masės užaugina, kuri susmulkinta tampa žaliąja trąša. Pradėjęs ekologiškai ūkininkauti E. Jastramskas jau ne vienus metus naudoja skystas ekologiškas kompleksines trąšas Biokal ne tik augalams pamaitinti, jų augimui suaktyvinti, bet ir sėkloms apvelti.
Aliejaus spaudimo tradicijos ir inovacijos
Daugeliui ekologiškai ūkininkaujančių žemdirbių didžiulis galvos skausmas, kur užaugintą produkciją dėti. Ne vienas parduoda kaip įprastinės gamybos grūdus, nes eksportui dažniausiai kiekis per mažas būna. E. Jastramskas šią problemą išsprendė dar ūkininkavimo pradžioje, kai ėmėsi rapsus auginti. „Pradėjome auginti rapsus ir aliejų spausti. Į traktorių pylėme ir važinėjome. Laukai blyneliais kvepėjo. Traktoriai važiuoja gerai, traukia, bet labai viskas užsivelia, užsikiša. Kai jau nevažiuoja, filtrus išvalai ir vėl važiuoji", - pirmuosius aliejaus panaudojimo eksperimentus prisimena Edmundas.
Kai užregistravau ekologinį ūkį, pasidarė gaila aliejų į baką pilti. Tad ūkiniame pastate, kuriame stovi džiovykla ir bokštiniai aruodai, įsirengė atskiras aliejaus spaudimo ir laikymo patalpas. Šiuo metu aliejus E. Jastramsko ūkyje spaudžiamas 10 presų, kurių dauguma yra savadarbiai. Aliejaus spaudėjas prisimena, kaip pirmąjį presą prieš keliolika metų „nusikopijavo" nuo jurbarkiškio pažįstamo. Jis prisipažįsta, kad variklių ir reduktorių gauti nebuvo sudėtinga, nes prieš tai vyriausiuoju energetiku kolūkyje buvo dirbęs, o kitas trūkstamas dalis be vargo pats išsitekino ar susivirino, o reikiamą įrangą susikonstravo. Neseniai įsigijo dvigubą čekišką gamyklinį aparatą, kurio veikimo principas gerokai skiriasi nuo savadarbių.
Šeimynykščių teigimu, dabar Linas pagrindinis perdirbėjas, išskirtinai jam patikėta spausti linų sėmenų aliejų, kuris gaminamas mažais kiekiais pagal išankstinius užsakymus. Vienu presu per valandą galima išspausti tik 10-15 kg rapsų, tad mažas našumas daug nepatogumų sukelia. Aliejus spaudžiamas mechaniniu šaltuoju būdu, išsaugojant augale esančias vertingas medžiagas. Gaminant aliejus nekaitinamas, neapdorojamas cheminėmis medžiagomis, nefiltruojamas (išspaudus, paliekamas talpyklose 1-2 savaites nusistovėti). Be rapsų aliejaus, spaudžia ūkininkai dviejų rūšių saulėgrąžų, linų sėmenų, garstyčių aliejų. Aliejus pilstomas į 1 l talpos plastikinius ir 0,5 l tamsaus stiklo butelius, kuriuos siunčiasi iš Italijos ir Ispanijos. Tik pagal užsakymus spaudžiamas linų sėmenų aliejus pilstomas į gerokai mažesnės talpos buteliukus.
Realijos ir ateities perspektyvos
Ypač prekyba krito, internete pasklidus gandui, kad rapsų aliejus yra nuodingas, nors prieš tai, pasak Nijolės, jis buvo labai noriai perkamas. Šaltą šių metų sausio mėnesį į Lietuvą atkeliavo trys kinų mokslininkai, ypač domėjosi linų auginimo technologijomis, linų selekcija, naujausiomis mūsų mokslininkų išvestomis linų ir kitų pluoštinių augalų veislėmis. Lietuva šimtus metų augina linus. Tarpukariu Lietuva buvo trečioji pasaulyje linų eksportuotoja, nusileidusi tik SSRS ir Lenkijai. Tačiau didžiausius praradimus linininkystė patyrė nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje.
Vis dėlto Lietuvos selekcininkų kraitis įspūdingas - per 90 metų nenutrūkusio darbo laikotarpį išvesta 21 linų veislė. Vilniaus Kalvarijų turgavietėje šaltai spaustą aliejų po 11 litų už puslitrį pardavinėja kai kurie Kauno rajono ūkininkai. Tik neaišku, ar jis neatskiestas rapsų aliejumi. Kaip minėta, pernai auginta begėdiškai mažai - tik 36 hektarai pluoštinių linų. Juk naturalaus pluošto paklausa didėja. Jei pakenčiame smarvę skleidžiančius danų kiaulių kompleksus, juk ten triūsia neblogai uždirbdami mūsų kaimo žmonės, gal nenumirtume regėdami su kinų investicijų pagalba Lietuvos laukuose melsvais ar baltais žiedeliais vilnijančius linų plotus.
Linų auginimo ir perdirbimo iki audinio procesas reikalavo labai daug rankų darbo, mat linus sėjo, rovė, karšė galvenas, mirkė arba klojėjo, išdžiovintus mynė, bruko ir šukavo rankomis. Nors linų sėmenys, gaunami iš pluoštinių linų, buvo laikomi šalutiniu gamybos produktu, tačiau jų maistingumas ir aliejaus nauda turėjo didelę reikšmę maisto gamyboje, ypač rudens ir žiemos periodu. Europos Sąjungoje taip pat buvo numatytos subsidijos žemdirbiams, tačiau jos buvo apskaičiuojamos pagal šalies javų derlingumą. Parama už vieną išaugintų linų hektarą 2004 m., palyginti su 2003-iais, gauta mažesnė net 2,5 karto. Mažėjant produkcijos kiekiui, jos kokybei, sužlugo dalis pirminio linų perdirbimo įmonių.
Dažniausiai mūsų krašte sėjama tarpinių linų atmaina, jie kiek aukštesni už tikruosius sėmeninius ir labiau ištveria mūsų klimatą. Sėmeniniai linai nėra tokie reiklūs agrotechnikai ir tręšimui, kaip pluoštiniai. Visada sklandė nuomonė, kad linai alina dirvą. O galbūt ir baltažiedžius ar dūmo spalvos? Juk Lietuvoje yra sukurtos trys perspektyvios aliejinių linų veislės: Rūta, Rasa ir Edita.
Tautosakoje linai laikyti šventu augalu, vadinti saulės žolynu, moterų javu (nes daug darbų su jais atlikdavo moterys). Besidomintys linininkystės istorija žino, kad pluoštinius linus Lietuvoje daugiau auginti imta XVI-XVIII a., kai pluoštas tapo preke ir buvo pradėtas jų eksportas. Dr. Elvyra Gruzdevienė šį augalas lydi daugiau nei du dešimtmečius. Linas mums - vis dar neatsiejama lietuviškos kultūros dalis, nors mėlynuojančių linų laukų šalyje reikėtų ilgokai ieškoti, o tikrųjų pluoštinių linų laukų, kaip Jūs sakote - net nerastume. Sunku pasakyti, kas lėmė šios ūkio veiklos sunykimą. Internete esu radusi informacijos, kad 2018 m. net 85 proc. pasaulio linų užauginta Vakarų Europoje (Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose).
| Šalis | Linų plotai (2018 m.) |
|---|---|
| Prancūzija | Dalis iš 117 tūkst. ha |
| Belgija | Dalis iš 117 tūkst. ha |
| Nyderlandai | Dalis iš 117 tūkst. ha |
Selekcininkas sukūrė nemažai pluoštinių linų veislių, o su kolege Zofija Jankauskiene yra išvedęs keletą pluoštinių ir 3 aliejinių linų veisles. Laukuose matydavau selekcininkus it pelytes kantriai dirbančius su kiekvienu naujo kryžminimo lino žiedu! Šiuo metu lininiai audiniai ir gaminiai išgyvena renesansą ne tik Lietuvoje. Jūsų nuomone, šalies ūkininkams gal būtų verta atsigręžti į pluoštinių linų auginimą? Jau nemanau, kad sugrįšime prie pluoštinių linų auginimo. Taip, grubiau skirstant tipai yra du. Na, o jei žvelgiant į linus iš botaninės pusės, tai lininių šeimoje yra 22 gentys, iš kurių žemės ūkiui svarbi tik viena - Linum. Lietuvoje linams auginti tinka apie 1 mln. ha, arba apie 40 proc. visos dirbamos žemės.
Linas (lot. Linum)- lininių (Linacaea) šeimos gentis. Jau mūsų protėviai žinojo apie stebuklingas lino gydomąsias galias. Linų sėmenys buvo vertinami ne tik senovėje. Šiais laikais nnuolat atliekami įvairūs moksliniai tyrimai, siekiant išsiaiškinti visas šio augalo gydomąsias galias. Linai tai vienmetės ir daugiametės žolės bei puskrūmiai. Kai kurios rūšys labai svarbūs techniniai augalai, duodantieji pluoštą bei riebalingas sėklas, iš kurių gaunamas aliejus. Ekologiniu atžvilgiu linas, kaip augalas, yra labai vertingas, nes turi antibakterinių savybių.
Žemės ūkio ministerijos kolegijos posėdyje rugsėjo viduryje svarstyta Linų sektoriaus plėtros 2005-2013 m. programa, kurios pagrindinėms nuostatoms pritarta pripažinus, kad programą dar rreikia tobulinti, daugiau dėmesio skirti auginimo, pirminio perdirbimo ir galutinio produkto procesų integracijai, į bendrą veiklą įtraukti Ūkio ministeriją, kurios žinioje yra linų perdirbimo sektorius. Pagal visus rodiklius Lietuva patenka į antrąją geriausiųjų grupę kartu su Čekija ir Lenkija. Lietuvoje net 1,15 mln. ha dirvožemių tinka linininkystei (apie 40 proc.), o kitose šalyse - vidutiniškai apie 7 proc. Lietuvoje linų ūkį sudaro trys technologiškai susiję sektoriai: auginimas, pirminis perdirbimas ir linų tekstilės pramonė.
Įstojus į ES, parama linų auginimui sumažėjo 60 proc. Linus pluoštui auginančios Prancūzija, Belgija ir Olandija vidutiniškai į metus kulia po 6 t grūdų iš hektaro. Tais metais, pavyzdžiui, vidutiniškai iš hektaro linų, skaičiuojant su valstybės parama, buvo gauta po 823 Lt pelno, tuo tarpu 2005 m. - apie 200 Lt nuostolio. Visų linų augintojų nuomonė viena: be išmokų grąžinimo iki ankstesnio lygio, t.y. nors iki 1200 Lt už hektarą, llinų auginimo atkurti nepavyks. Lietuvoje linininkystė turi gilias tradicijas bei palankias klimatines - ekonomines sąlygas, linai bei lininiai gaminiai visuomet buvo tarptautinių mainų objektas. Linų pluošto rinka pasauliniu mastu nėra prisotinta, ir gaila, kad Lietuvoje pastaraisiais metais auginama tiek mažai linų, kad ilgu pluoštu tenkiname vos 30 proc. mūsų linų tekstilės įmonių poreikių, o pluošto kokybė ne visada tenkina tekstilininkus. Turime keletą pluoštinių linų veislių išvestų Lietuvoje: „Baltučiai“, „Vega 2“, „Kastyčiai“.
2006 metais Lietuvoje auginamų linų plotai tesudarė apie 2,2 tūkst. hektarų, o dar prieš šešerius metus linais buvo užsėta daugiau kaip 10 tūkst. hektarų. Linų poreikis didelis. Tyrimais nustatyta, kad linininkystėje ji gali nulemti 10 - 15 proc. būsimo derliaus. Štai kaip atrodo paskutinių penkerių metų linų pluošto derlius. Galim drąsiai teigti, kad per dvejus metus linininkystė Lietuvoje susitraukė net dešimt kartų. Lietuvoje yra ūkininkų, kurie nuima po 6-7 t linų šiaudelių iš hektaro. LAEI paskaičiavo, kad nnorint linus auginti pelningai, reikia gauti ne mažesnį kaip 4 t/ha derlių.
Tarybiniais metais linai buvo auginami ir nuimami mechanizuotai. Dėl nepastovios valstybės politikos, nebūdami garantuoti dėl savo ateities ir negalėdami jos planuoti, augintojai, net ir gaudami dideles išmokas už linus (prieš stojimą į ES), mažai investavo į techniką. Pasak ekspertų, daugelio šiuo metu perdirbimo įmonių turimą įrangą reikėjo išmesti jau vakar, todėl būtina modernizuoti ir šią sektoriaus grandį.