Knygose gausu dialogų, paradoksų, linksmo absurdo, kai kurie apsakymai primena absurdo teatrą, kuriame realybė sluoksniuojasi ir išsikreipia. 2020 metais buvo išleistas Jonevo apsakymų rinkinys „Tigras“ (Tīģeris), dokumentinis detektyvinis romanas „Gruodis“ (Decembris 2022) ir prozos knyga „Dingęs“ (Pazudis, 2023).
Šiluma ir Pavasaris
Senasis vyras šildėsi pirštus prie kavos puodelio ir mąstė - juk galėtų sėdėti viduje, bet ne, jis taip pat norėjo dalyvauti pasaulio perkūrimo rituale, todėl sėdėjo terasoje ir kartu su visais žaidė pavasarį. Paryžiaus pavasaris negailestingas - saulė švietė nešildydama, bet kavinės jau išstatė lauko staliukus, o paryžiečiai juos iškart užsėdo. Jaunesni žmonės prie greta esančio staliuko net buvo pasiėmę alaus, o mergina vilkėjo labai trumpą juodą suknelę.
Žvakė: Šviesa ir Šiluma
Žvakė dažnai simbolizuoja viltį, šviesą tamsoje ir atminimą. Ji gali būti šilumos ir jaukumo šaltinis, taip pat priminimas apie prabėgusį laiką ir svarbius įvykius.
Duona: Gyvybė ir Sotumas
Duona yra vienas pagrindinių maisto produktų, simbolizuojantis gyvybę, sotumą ir bendruomenę. Jos dalijimasis gali reikšti draugystę, bendradarbiavimą ir rūpestį kitais.
Muilas: Švara ir Atgimimas
Muilas simbolizuoja švarą, tiek fizinę, tiek dvasinę. Jis gali reikšti atsinaujinimą, naują pradžią ir atsikratymą nereikalingų dalykų.
Lemputė: Idėja ir Apšvieta
Lemputė dažnai simbolizuoja idėją, įkvėpimą ir apšvietą. Ji gali reikšti supratimą, naujų galimybių atradimą ir tiesos paieškas.
Ginčai ir Meno Istorija
Senasis vyras patarė jiems vis dėlto pasižiūrėti gūgle, bet jie vienas per kitą šaukė, kad nėra jokio reikalo, kad jie tiki, - kaip nuostabu, kad yra žmonių, kurie tikrai žino. Tada Senasis vyras patarė nueiti į muziejų, jis juk čia pat, dvi minutės kelio. Jie jau kvietė padavėją, meno mylėtojams būtinai reikia laikytis kartu, ji, nors ir pradedančioji, yra pamišusi dėl meno, net jos kortelės PIN kodas yra van Gogho gimimo metai. Senąjį vyrą sujaudino toks atvirumas, ir jis prisipažino, kad pats kodo dėlei vis dėlto nutolstantis nuo meno ir naudojantis Trojos užėmimo metus. Jie tarė, kad reikia tai padaryti, be to, jiems visiems trims kartu, tai būtų nuostabi patirtis, pagaliau išvaikščioti muziejų su tikru specialistu, reikia nueiti, bet po minutėlės, nes dabar toks nuostabiai saulėtas oras ir jie taip gražiai susipažinę, kad jiems kartu tučtuojau reikia išgerti po bokalą alaus.
Tiedu šypsojosi dar plačiau, ačiū, ačiū, net juokėsi, mergina tarė, kad meno istorijoje visai nesiorientuojanti, ji ginčijosi tik tam, kad pasiginčytų, o dabar dėkoja už gerą pamoką. Vaikinas taip pat tvirtino tiksliai nežinojęs, tik atsiminė kažką girdėjęs, bet irgi, žinoma, padėkojo už nuoširdžią pagalbą. „Kokia ji miela, - galvojo Senasis vyras, - bet vis dėlto…“- Prašau man atleisti, aš tikrai nenoriu stoti į kurio nors pusę, bet „Juodą kvadratą“ vis dėlto nutapė Malevičius. Jis padėjo ant stalo savo vizitinę kortelę, kuri išsyk peršlapo išsiliejusio alaus balutėje.- Visai netyčia nugirdau jūsų pokalbį - dovanokit, bet tema buvo tokia įdomi, kad negaliu neįsikišti. Tiedu šypsojosi, iškart pastūmė kėdę, kviesdami prisėsti.
Palydovas bandė merginą šildyti komplimentais:- Juodos žavesys nepaneigiamas. Tai yra gylis, nebūtis, išsivadavimas iš materialumo. Vaikinas tęsė:- Ne veltui menas neatsispiria šiai pagundai - Malevičiaus „Juodas kvadratas“…Ji numetė meniu, prisiminusi, kad jau pasiėmė alaus. Jis pasukiojo peleninę, pakraipė galvą, pažvelgė į merginos kojas. Pateisindama visas šias nuostatas, ji prisidegė cigaretę ir atsakė:- Taip, žinoma.- Tik „Juodąjį kvadratą“ nutapė Matisas, branguti.- Ne ne, aišku, kad Malevičius. Matisas nutapė raudonąjį kambarį, šokėjus…- Ir akvariumą, ir dar daug ką, taip pat ir juodą kvadratą. Jis juk ėjo nuo realizmo link abstrakcijos, ar ne?- Taip, ėjo, kaipgi.- Tai va. Ir mergina pradėjo tyrinėti gėrimų meniu.- Ar tau nešalta?- Ne, kodėl?- Galėčiau paprašyti pledo ar kažko.- Paprašyk ir susivyniok juo galvą. Jis pakėlė akis:- Tu pyksti?- Ne. Paprasčiausiai tu net akimirkai nepripažįsti, kad ir aš galėčiau būti teisi.- Bet…- Argi ir tu negalėtum kada nors klysti? Jis skėstelėjo rankomis, o ji tarė:- Gerai, nesipykim.- Galiu pagūglinti.- Netrauksim gi dabar telefonų. Pavasaris, terasa, tikrų žmonių pokalbiai.- Aš irgi esu įsitikinusi.- Aš suprantu, tačiau šįkart tu klysti.- Iš kur tu žinai?- Tiesiog žinau.- Tai va, aš irgi tiesiog žinau.
Senatvė ir Sumišimas
Kaip galėjo nutikti tokia painiava? Turkštis faktuose ir išnerti su neregėtomis sąsajomis dantyse? Kaip jie juokėsi ten, terasoje, kai telefonas atskleidė senojo vyro klaidą! Ar jis jau nebegali dalyvauti ginčuose apie meno istoriją? Tai buvo jo gyvenimo dalis. Bet. Ar taip nepradėjo klibėti jo pasaulis, ši gerai pažįstama ir nekintanti struktūra? Ir kas čia tokio, tegu juokiasi, tai tinka terasai, ir jis to nematė.
Nieko įtartina nenutiko. Senasis vyras gerai žinojo, kas nutapė „Juodą kvadratą“, jis tai atsiminė lygiai taip pat gerai, kaip juodos suknelės klostes virš drebančių užsispyrusios merginos kelių. Tai ne jis užmiršo, o pasaulis pasikeitė. Kažkokia nežinoma - bet todėl ne neegzistuojanti - jėga pakeitė pasaulį, bet nesugebėjo įsilaužti į senojo vyro galvą. Ji liko autonominė teritorija. Šis faktas kol kas nedavė jam jokios praktinės naudos. Tačiau jis nusprendė įdėmiai stebėti pasaulį.