Lietuvos alpinizmo pradžia sietina su keliavimais kalnuose J. Domeikos (1801-89; Kordiljeros), J. Čerskis (1845-92; Sibiras), J. Chodzka (1850; Araratas), A. Kašarauskas (19 a. II pusė; Sibiras), K. Aris (1874-1941; Pamyras, Tianšanis), A. Poška (1903-92; Himalajai, Pamyras, Hindukušas).
Organizuoto alpinizmo pradininkai - G. Akstinas, V. Vosylius ir F. Mieliauskas. Jų iniciatyva įkurtos alpinizmo sekcijos Kaune (1956) ir Vilniuje (1957). 1957-10-27 Kaune įkurta pirmoji Lietuvos alpinistų organizacija - Respublikinė alpinizmo sekcija (prezidiumo pirm. G. Akstinas).
Alpinizmo pradžia - 1957 Vytauto Vosyliaus organizuota Kauno alpinistų kelionė į Kaukazą. 1958 G. Akstinas ir F.Mieliauskas suorganizavo išvyką (Baltijos šalių alpiniadą) į Centr. Kaukazą; į Elbrusą (5642 m.) įkopė 28 Lietuvos alpinistai.
1959 įkurta Lietuvos alpinizmo federacija (1991 priimta į Tarptautinę alpinizmo sąjungą), nuo 1996 - Lietuvos alpinizmo asociacija.
1959 kopdami į Dychtau viršūnę (5204 m Kaukaze) žuvo G.Akstinas, F.Mieliauskas ir V.Vosylius, o žuvusiųjų bendražygiai (ekspedicijoje dalyvaujant Lietuvos alpinistams), įkopę į bevardes viršūnes Terskej Alatau kalnagūbryje (Tian Šanis) pavadino jas lietuviškais vardais - Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050 m).
1960 suorganizuota pirmoji lietuvių ekspedicija žuvusiems Lietuvos alpinizmo pradininkams atminti (vad. M.Melinskaitė), įkopta į Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes.
Kuriasi sporto draugijų alpinistų sekcijos (Žalgirio draugijos 1961, Nemuno draugijos 1967).
1964 pirmoji Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija (vad. K.Monstvilas) Šachdaros kalnagūbryje (Pietvakarių Pamyras) įkopė į bevardes viršūnes ir pavadino jas Lietuvos, M.K.Čiurlionio ir Donelaičio vardais.
Didelį alpinizmo organizavimo darbą atliko Kauno (įk. 1979) ir Vilniaus (įk. D. Makauskas 1970 tapo SSRS čempionu uolų klasėje, 1982 už įkopimą į SSRS 4 aukščiausias viršūnes jam suteiktas Sniegynų tigro vardas; jis - pirmasis lietuvis, įkopęs į vieną iš 14 aukšč. kalnų - Dhaulagirį (8167 m Himalajuose;1990).
A.Skėraitytė viena įkopė į Korženevskajos viršūnę (7105 m Pamyre).
V. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvos alpinistai susidomėjo Tian Šanio kalnynu. Mūsų alpinistai, atradę šį mažai paliestą gamtos kampelį, nuolat čia sugrįždavo, sužavėti jo alpinistinių galimybių.
Džigitas uždaro slėnį ir trumpą statų ledyną. Alpinistai bei turistai čia atvykdavo nedažnai. Viena, rajonas paskelbtas draustiniu su griežtai ribojamu įvažiavimu. Antra, ši vieta garsėja nepastoviu, sunkiai prognozuojamu mikroklimatu.
Kalnagūbris sulaiko daug drėgmės nešančius debesis nuo netoliese tyvuliuojančio milžiniško Isyk Kulio ežero. Dėl šios kaimynystės čia kasdien genda orai. Krituliai lietaus ar sniego pavidalu apšlaksto slėnius kiekvieną popietę. Tačiau neretai cikloninės audros ilgam užvaldo slėnius ir kalnų viršūnes.
1976 m. toks galingas ciklonas mus buvo užklupęs Džigito rytinio kontrforso viršutinėje dalyje. Lydimi pūgos, drimbančios šlapio sniego griūties, vos išnešėme sveiką kailį. Gruzinų alpinistai, sutikę ledyne gūdžią naktį mūsų apšalusią ir nusikamavusią grupę, stebėjosi kad mums pavyko išlikti sveikiems. Pasitraukėme laiku, bet Džigito žavesys nepraėjo. Praėjo 7 metai, kol aplinkybės leido grįžti į Karakolą.
1955 m. šį maršrutą pirmą kartą įveikė A.Riabuchino vadovaujami Čeliabinsko alpinistai. Įkopimas įvertintas šeštąja sunkumo kategorija ir Sovietų Sąjungos čempionų medaliais. 1969 m. Mūsų įkopimo metu šis maršrutas tapo įskaitinis sporto meistro kvalifikacijai gauti.
1983 m. rugpiūčio 21 d. išėjome kopti penkiese: Zigmas Blažaitis (vadovas), Ramusis Lapinskas, Laimutis Buika, Viktoras Čapkevičius ir Kęstutis Navikas. Nepaisant neaiškios oro prognozės, rytą dangus buvo giedras, spindėjo žvaigždės, ir tai mus nuteikė optimistiškai.
Pasiruošėme sieniniam įkopimui bet kokiu oru 5-7 dienoms. Apsirūpimome viskuo, kas reikalinga tokiam įkopimui: koncentruotu maistu, vaistais, techninėmis priemonėmis, patikimu radijo ryšiu.
Mūsų rinktinė tarpeklyje vieniša, todėl ekspedicijos treneris Vladimiras Daruga ryšiui su mumis siunčia Rimvydo Simučio vadovaujamą alpinistų sąveikos grupę.
Sekančios dienos popietę atėjome maršruto papėdėn. Ankstyvą rugpjūčio 23 d. rytą, dar neprašvitus, vadovas išvertė mus iš miegmaišių. Sukrovėme savo kuprines, išgėrėme po puodelį karštos kavos, užkąsdami sausainiais, ir išėjome. Virš mūsų skaisčiai mirgėjo Paukščių tako žvaigždžių sietynas.
Sniego šlaitas pasitiko mus sušalusiu fonu. Ėjome neskubėdami, pamažu blėstans žvaigždėms. Įveikėme vidutiniškai sudėtingą uolų ir apledėjusio sniego reljefą. Beveik išaušus pasiekėme pirmą kontrolinį turą, sustojome poilsio.
Vos pakilus saulei, pirmuoju ryšiniu išėjo Zigmas ir Kęstutis. Palikę mums savo kuprines, į viršų pasiėmė tik virvių ir kablių atsargą. Netrukus jie įveikė statoką sniego šlaitą ir susiliejo su rusvomis sienos uolomis.
Mes su Laimučiu nešėme sunkias kuprines, o prie sienos atėjome paskutiniai. Teko ilgai laukti šlaito papėdėje. Vidurdienį, apšvietus uolas saulei, nuo sienos pradėjo kristi akmenys.
Romas kurį laiką pasiliko su mumis, bet, praėjus porai valandų, nuskubėjo prie sienos su papildoma virvių bei kablių atsarga pakabinamiems turėklams. Praėjo ilgos valandos. Mes su Laimučiu lepinomės saulėje tarsi nujausdami, jog neilgai ja džiaugsimės.
Tačiau jie kopė vis aukščiau. Matėme, kaip tai nelengva - nuo pat pirmųjų metrų uolos apledėję. Ant protarpiais sutinkamų siaurų lentynėlių - ledas. Vis tik dvejetas lėtai tolo.
Saulutė slinko vis žemyn ir apie 18 valandą pasislėpė už vakarinės kalnyno keteros. Šaltis sukaustė šešėlyje atsidūrusį bastioną. Netrukus ant sniego nukrito raudona skepetaitė. Romas nedelsdamas pradėjo kopti paruoštais turėklais, o po keliolikos minučių juo pasekė Laimutis.
Išėjau paskutinis. Man teko iškalinėti kablius ir pleištus, kurių čia prireikė nemažai. Ėjau nuo kablio prie kablio, išlaisvinau eilinę turėklinę virvę ir ją atsargiai ištraukiau. Kartkartėmis pro šalį prašvilpdavo nedideli akmenėliai, laimė, dėl statymo jie krito toliau nuo sienos.
Spalvota vakaro žara pamažu geso. Stengiausi kopti greitai, bet sutemos mane negailestingai aplenkė. Įjungiau kaktos žibintą, tačiau iš jo nedaug naudos: atsilošus nuo vertikalės, šalmas kartu su žibintu slydo ant sprando, apšviesdamas ne tas vietas, kurių man reikėjo.
Ne kartą mintyse keikiau save, kai sunku būdavo prieiti prie eilinio kablio, o dar sunkiau jį iškalti. Iškalamas jis kurį laiką skambėdavo, kol pasigirsdavo džiaugsmingas trekštelėjimas, ir kartu su karabinu kablys užimdavo vietą kilpoje ant mano krūtinės.
Viskas būtų buvę pakenčiama, jei ne kuprinės svoris. Pagaliau siena nušvito. Nuo Karakolo ledinio peties dangun išplaukė mėnulis. Dabar pasakiška žalsva šviesa padabino nakties kalnų peizažą tarsi mėnesienos naktys impresionisto Russo drobėse.
Dar keliolika metrų, dar keli iškalti pleištai - ir išgirdau virš savęs draugų balsus. Virvė nuosekliai traukė mane prie jų. Apie 22 val. 30 min. ir aš įlipau į “kregždės lizdą”.
“Kregždės lizdas” - tai neplati, kiek pasvirusi ir nė metro neturinti lentyna, virš kurios atsilošusi virš 1100 uola. Po ja ant apsauginės virvės laisvai kabojo mūsų palapinė, kuria apsidengus, galima kiek apsisaugoti nuo vėjo. Atsigulti vietos nė vienam neužtenka. Toks tas “kregždės lizdas”, kuriame penkiese vos telpame. Nekokie čia patogumai, bet juk teko turėti ir blogesnių nakvynių.
Susėdame ant surinktų virvių. Laimutis, ėjęs virėjo pareigas, kažkaip įsigudrino kamputyje prie sienos surasti lygią vietą mūsų “Febui”. Netrukus anas ėmė murkti, žadėdamas tokią malonią alpinisto ausiai sriubos ir arbatos virimo melodiją. Virėme buljoną, sublimuotą mėsą su bulvių koše, gėrėme daug arbatos. Nevalgius nuo vakar dienos apetitai tiesiog žvėriški.
Pirmąją dieną užsibrėžtą planą sėkmingai įvykdėme. Kiek neramino nuo Gedimino Akstino atplaukiantys grėsmingų debesų kalnai, greitai uždengė mėnulio diską. Numalšinę alkį ir troškulį, kaip kas galėjome įsitaisėme nakvoti. Sekėsi nekaip. Užtirpus kuriai nors kūno daliai, ieškai patogesnės padėties ir, aišku, prikeli draugą, šis savo ruožtu kartkartėmis atsilygina tuo pačiu. Ir taip be galo. Nykiai ilga naktis, o aušra lyg tyčia delsė.
Kai ji pagaliau atėjo, nedrąsiai rausvindama kalnų viršūnes, stingdami nuo šalčio nerangiai ruošėmės naujai kopimo dienai. Pusryčius suvalgėme be didelio apetito. Mūsų laukė nelengva diena.
Tiesiai iš palapinės už staigaus posūkio 10-12 metrų traversas atlošiančia siena, išnykstančia pasvirusia lentynėle. Užsikabinimų rankoms beveik nematyti. Pirmajam teko susidaryti dirbtines atramas, kopėtėles, o ir kitiems, ypač nešantiems kuprines, buvo sunku. Traverso pabaigoje išėjimas statoku, vietomis atlošiančiu plačiu uolų plyšiu, kuriame kai kur blizga žalsvas aptekėjęs ledas.
Pirmieji susijungę dvigubą apsaugą išėjo Zigmas ir Romas. Kokie ten pyragai, pamačiau išėjęs paskui juos. Nešiau jiems papildomos virvės galą turėklams. Susijaudinęs stebėjau Zigmą, jau seniai išėjusį į traverso vidurį.
Kaip voras jis kabėjo ant rusvos sienos, tarsi paneigdamas Niutono traukos dėsnį. Užsikabinimų uoloje nematyti, bet jis vis tik juos užčiuopė ir neįtikėtinai vikriai priėjo briauną, nuo kurios stačiai į viršų šauna minėtas plyšys. Jo galo net atlošus galvą nematyti.
Išganingą briauną, nuo kurios prasideda plyšys, teko praeiti balansuojant ant įstrižai einančios turėklinės virvės virš tuštumos iki pat ledyno. Ieškojau atramos kojoms, išnaudodamas menkiausius nelygumus, tačiau vibramas slydo, jaučiausi nesaugiai. Ypač sunku persisegant prie kablių. Atrodo, tuojau paslysi ir pakibsi kaip silkė virš kelių šimtų metrų tuštumos. Manau, tai buvo vienas nemaloniausių traversų, kuriuos teko praeiti.
Nemažai jėgų atidavėme, kol su kuprinėmis traversą įveikė Kęstutis ir Laimutis. Truktelėjus apsauginei virvei, ėmiau ropštis plyšiu aukštyn, prieš tai suspėjęs “Panasoniku” pasikalbėti su Rimvydu. Jis mus įspėjo apie abejotiną oro prognozę iš Prževalsko.
Baigiantis plyšiui, paaiškėjo, jog jis išplatėja į statų vidinį kampą, viršuje uždarytą kamščiu-plyta. Čia įklimpome porai valandų. Zigmui prireikė net 5 šliamburinių kablių. Pagaliau taip vadinamu “zalzogu” (pritraukiamasis kopimas) jis dingo virš kamščio. Trumpai sustojome.
Nuo 7 ryto jau kopėme virš 6 valandų. Įveikdami sunkumus, nepastebėjome, kaip sugedo oras. Tykus rytmečio vėjelis nepastebimai peraugo į vėtrą. Ėmė snigti. Išėjus į sekančio bastiono papėdę, mus pasitiko 60 metrų aukščio platus plyšys su abipus apledėjusiomis sienomis. Jį įveikėme per valandą. Toliau sekė nugludintos “avinų kaktų” tipo uolos.
Čia, atvirame šlaite, viesulas negailestingai puolė mus ir vos neišvertė iš kojų. Sniego kruopos kapojo veidą, rankas. Sunkiai įveikę apsnigtas uolas, išėjome į kelių metrų pločio lentyną, kurią užstoja galingas į viršų šaunąs kontrforsas. Pažvelgę už jo išvydome statų apledėjusį šlaitą. Dar tik 16 valandų, tačiau tamsūs debesys artina sutemas.
Spėdami, jog toliau gerų vietų nakvynei nėra, statome palapinę ir įsikuriame nakvoti. Išsivirę karštos sriubos, tariamės, ką daryti toliau. Išnaudodami likusį laiką, nutariame išžvalgyti aukščiau esantį šlaitą. Pasiėmę virvės atsargą, pirmieji išeina Kęstutis ir Romas, paskui juos sekame ir mes su Zigmu. Laimučiui stipriai skauda dantį. Aprūpinu jį analgetikais ir palieku virti vakarienę.
Šlaite vėl užpuola vėjas ir pūga, dirbant nuo virvės ir kablių stingsta rankos. Stačiame 600 apledėjusiame šlaite vietomis tenka kirsti laiptelius, įtvirtinti apie 100 m turėklinės virvės. Audrai dar labiau įsisiautėjus, tenka grįžti į palapinę. Čia palyginus ramu, tik protarpiais gūdžiai vaitoja vėjas. Palapinėje mums ne taip jau blogai, šilta, raminamai ūžia “febusas”. Nakvynvietė, palyginus su vakarykšte, tikra sanatorija.
Iki gilios nakties verdame troškintą mėsą su sublimuotomis bulvėmis, kavą, kompotą. Kita diena aušta apsiniaukusi, nors audra kiek susilpnėjo. Papusryčiavę prisipilame gertuves karšto gėrimo ir ruošiamės nelengvai dienai. Apie 8 val. ryto išleidžiame Kęstutį ir Zigmą.
Maždaug per valandą apledėjusiais turėklais pakylame stačiuoju sniego šlaitu. Prieiname statų vidurinės sienos dalies bastioną. Kopiame plyšiu, primenančiu vidinį kampą. Dažnai sutinkame apledėjimus. Viršutinėje dalyje plyšys siaurėja, darosi vingiuotas ir atlošiantis. Daugiau kaip valandą sugaišome čia ištraukiant kuprines.
Išlipę į viršų, radome apledėjusį 450 statumo sniego šlaitą. Šlaito viršuje radome prieš mus kopusių nakvynvietę, bet mums ji nepatiko. Pustė vis labiau, o priedangos nuo sniego griūčių nebuvo. Laikas nakvynei taip pat ne tas. Kertame šlaitą link uolų sienoje kylančio kuluaro.
Eidamas paskutinis, sustoju susisiekti radijo ryšiu. Išėję iš kuluaro, vėl aptinkame “avinų kaktas”. Sustojome ilgam. Ir taip nekoks oras perėjo į uraganą. Vos pradėjus kopti šiokiu tokiu plyšiu, mus apsupo debesys, pritvinkę keistos, nesveikos akims fluorascencijos. Ledkirtis ir mano surinkti kabliai, kurių, kabant plyšyje, nėra kur dėti, ėmė zvimbti, prisilietus žnaibyti pirštus. Žaibo išlydžiai ir juos sekąs griaustinis skrodė debesis. Matomumas pora metrų.
Eiti negalėjome, Nuleidęs pagalbinę virvę, visą kablių ir metalo atsargą žemyn keletą metrų, prisirišau prie kablių. Taip ir tūnojome šiame plyšyje kas aukščiau, kas žemiau apie pusantros valandos. Stingau nuo šalčio, o žaibo išlydžiai vertė gūžtis prie olos. Galų gale viršuje atsirado debesų properša, ir audra, lydima vis retesnių žaibų, pamažu pasitraukė į Karakolo tarpeklį.
Atgavome amą. Prisimenu džiaugsmą, kai apsauginė virvė vėl truktelėjo į viršų. Buvo nelengva. Stati apledėjusi uola grasino kritimu paslydus. Įtampa tvyrojo, tačiau sunkus kopimas pamažu šildė sustingusius sąnarius. “Avinų kaktos” pasibaigė išėjimu į kontrforsą su negiliu plyšiu.
Tuo tarpu audra sugrįžo su nauju įniršiu, tarsi ketindama mus pribaigti. Ėjome lėtai. Pagaliau prakeiktas kuluaras baigėsi. Jau 19 valandų. Teko ieškoti nakvynvietės. Maršrute išbuvome 11 valandų. Šlaite kasti aikštelę beprasmiška. Sniego pusnys vos ne iki juosmens, galimos griūtys.
Paskutinėmis jėgomis išlyginame aikštelę palapinei, sulendame į ją ir ilgai ruošiamės nakčiai. Nuovargis nustelbė badą - be poros saldainių ir saujelės riešutų kopimo metu nieko nevalgėme. Vėlyvą naktį nubundame lyg maišu prislėgti. Trūksta oro. Tai nuo viršūnės slystantis sniegas pūgos metu užvertė palapinę. Nenoromis prisiminėm 1976-sius Džigito rytiniame kontrforse. Tada audra mus nuvijo beveik nuo keteros. Dabar kelio atgal nėra. Likusią nakties dalį nebeužmigome.
Išaušo rūškanas rytas. Vėjas nesilpnėja, pusto. Per skrendančius pro šalį debesis nieko nematyti. Apie 10 valandą ryto kiek pragiedrėjo, ir mes išėjome į viršūnę. Praskrendantys debesys kartais neleidžia pamatyti už 7-8 metrų kopiančio virvės draugo. Zigmas su Kęstučiu pasirenka uolų kupolo kairiąją pusę, kur stačiau, be...