Koks dalykas labiausiai patinka žmonėms? Būti įvertintam. Kaip gražiai pieši, kaip gražiai dainuoji, kaip gerai supranti, kaip man padėjai, kaip tau ačiū, kaip gerai priėmei svečius, kaip kokį svarbų atradimą padarei. Ir taip toliau.

Kalbant apie gydytojus, turbūt daug kas įsivaizduoja, kad gydytoja labiausiai nori daug pinigų. Sakyčiau, labai nekūrybiškas ir ribotas požiūris. Jei žmogus gyvenime vienintelė ambicija užsidirbti krūvą eurų, bet tikrąja to žodžio prasme krūvą, kad iš jos galėtum pastatyti bokštą, ar prisikrauti pilnus maišus, tai neverta rinktis medicinos. Yra kur kas optimistiškesnių, paprastesnių, lengvesnių darbų. Medicina yra labiau apie kitokias vertybes, ir apie kitokių egzistencinių svajonių pildymą.

Žinoma, jei kompensuoja darbe patiriamą riziką, sugaištamą laiką dirbant ir įgyjant kompetencijas darbui, yra labai svarbu. Jei galėtum oriai pragyventi iš to, ką dirbti, būtų išvis nuostabu. Beveik visose civilizuotose valstybėse tai ne iš fantastikos srities, o kasdienybė.

Tiems, kas nėra susidūrę su medicina iš arti, turbūt apskritai keistai ir nesuvokiamai atrodys ką čia reiškia „praktikuoti mediciną“. Nejau gydytojai to nedaro? Nejau tai ne jų darbas: įvertinti paciento būklę, parinkti geriausią ištyrimo metodiką, o paskui paskirti gydymą ir stebėti kaip tai vyksta. Tai ypač aktualu tiems moksleiviams ar jų tėvams, kurie mano, kad medicina yra geras karjeros pasirinkimas. Dauguma žmonių net neįsivaizduoja kokių procesų ir kaip gausiai yra prifarširuota kasdienybė. Žmonės net neįsivaizduoja kaip tie procesai demoralizuoja ir palaužia dvasią, palaužia valią priešintis, veda į visišką kapituliaciją, bejėgiškumą ir susitaikymą.

Ir gydytojas toks į veltas į procesą, kad tik baltas chalatas, gydytojo pižama ir ligoninės šlepetės primena, kad jis yra gydytojas. Ai, dar stetoskopas.

Rezidentūra - kelias į sužlugdymą?

Viskas prasideda nuo rezidentūros. Esi niekas. Labas, nieke, tavo pareigos dieną nesipainioti po kojų, netrukdyti dirbti ir surašyti visus popierius. O paskui turėsi budėti, ir atlikti visą gydytojų darbą, dar už tai prisiimti atsakomybę. Niekas nežino kas už tave atsakingas. Tas, kas gauna pinigus už tavo koordinavimą tave matė sąraše. Bet tik tuo atveju, jei toks nepasisekęs, kad neturi sekretorės. Teorinis paruošimas rūpi tik pačiam rezidentui. Bet labai nerekomenduojama išmanyti geriau už savo vadovą. Dar blogiau parodyti iniciatyvą taikyti savo žinias. Vis dar egzistuoja gydytojų, kurie neigia protokolus ir įrodymais pagrįstą mediciną, ir tyčiojasi iš kitų gydytojų, kurie tai taiko.

Rezidentai susiduria su pacientais. Pacientai nepasitiki rezidentais. Galbūt visais gydytojais nepasitiki, bet ant rezidento šaukti lengviau. Arba meluoti rezidentui apie savo ar artimųjų būklę. Rezidentai stengiasi būti šilkiniai ir geri, jiems tai dažnai puikiai pavyksta. Bendravimo įgūdžiai yra geriausia, ką rezidentas turi. Universitete jau moko kaip prieiti prie paciento, ką ir kaip pasakyti. Kartais pacientams tik to ir tereikia, aiškumo ir žmogiškumo.

Ligoninėse labai daug „neteisingų“ pacientų, kuriems reikia tik meilės iš balto chalato, o ligoninėje atsidūrė tik todėl, kad buvo laisvų lovų. Nes jei neužpildys įstaiga lovų, tai nebus įvykdytas planas ir nebus pinigų. Nesvarbu kokie pacientai: ar tie, kuriems geriau padėtų slauga, ar tie, kuriems padėtų šeimos gydytojas, ar tie, kurie atvežti numirti, ar tie kuriems tikrai galima greitai padėti išspręsti pablogėjusią situaciją.

Rezidentams nustatyta dirba labai mažai valandų. 38 per savaitę. Na, bent jau oficialiai, viršvalandžiai neegiztuoja ant popieriaus. Kai kurie turi po 1-2 budėjimus per savaitę. Budėjimas tai 12-24 valandų darbas. Tai keli tokie budėjimai per mėnesį ir daugiau nieko nebelieka. „Nieko“ tai laiko, kai turėtų dirbti gydytojo priežiūroje ir mokytis formuodamas įgūdžius. Nieko, išmoksta per budėjimus. Kreivai, šleivai. Koks skirtumas, niekas nevertina įstaigų darbo kokybės. Apkritai kai kurios įstaigos nepripažįsta rezidento kaip savo darbuotojo, jie tik nemokama* mėsa budėjimams padengti. Kartais nustemba, kai rezidentas pasako, kad ir jiems galioja darbo kodeksas, ir žinote, savo kai kuriais sprendimais piktnaudžiaujate.

Ir visgi, pasitikiu. Kaip minėjau, rezidentai dar jauni, ne iki galo sugniuždyti, dar tik kelyje į sužlugdymą, tai mielai ir noriai mokosi teoriškai. Nuolankiai sutinka budėti daugiau valandų nei priklauso. Ypač jei tai chirurgai. Jie dirba nežinia kiek valandų per savaitę, net tik tada gali išmokti. Niekas neskaičiuoja, nes jei pradėtų skaičiuoti, pamatytų, kad viršijamos visos normos. Bet neišmoksi operuoti iš knygos ar interneto. Dix Hallpike manevrą šeimos gydytojas gali išmokti iš youtube, o chirurgas elgtis su kraujagyslėmis nelabai.

Labai retai rezidentas turės dievo kompleksą, t.y. įsivaizdavimą, kad vienas pats gali viską, o jo galia pacientui neribota. Pabaigia šis kol kas dar jaunas žmogus rezidentūrą, išeina į „tikrą gyvenimą“, ir kas tada. Tada realybė smogia su laužtuvu per galvą, atima piniginę, apšlapina ir apvemia. Paskui dar liepa parašyti pasiaiškinimą už viešosios tvarkos pažeidimą, bei motyvuoti savo veiksmus.

Su retomis išimtimis rezidentūrą baigia nelaimingi ir moraliai palaužti žmonės. Gavę mažas pajamas, gavę dar mažiau įvertinimo iš vyresnių kolegų, ir tik trupinius pagarbos iš pacientų, jie netenka net to trupučio, kurį turėjo.

Realybė po rezidentūros

Pirma, netenka stipendijos. Tai, kas, kad atlyginimas keliais procentais padidėja, kai stipendija sudarė pusę pajamų. Stipendija, nuo kurios neskaičiuojami mokesčiai, nesikaupia socialinės garantijos, ir kuri yra kitų gydytojų pykčio priežastis. Čia tuo atveju, jei gydytojas gauna darbą ten, kur norėjo. Jei apskritai gavo darbą. Kasmet paruošiama apie pusę tūkstančio gydytojų. Tokiai mažai šaliai! Kaip gerai, kad jie moka užsienio kalbas, o Europoje kitos šalys, tos, kur skaičiuoja pinigus, prigamina mažiau gydytojų, nei jiems reikia, tai gali importuoti iš mūsų, tokių turtingų.

Dar netenka saugumo, kurį teikė studento/rezidento statusas, nes bent jau teoriškai, visada būdavo kažkas atsakingas. Dabar visi skundai ir grasinimai teismais ir kitokiomis atsakomybėmis bus ant šitos jaunos galvos.

Kaip kaip gali jaustis gydytojas darbe, kuriame turi daugiau laiko skirti dokumentacijos pildymui, nei pacientui. Kur negali suteikti reikiamos pagalbos pacientui, nes instrumentai atšipę, arba gerų vaistų įstaiga neperka. Arba nėra slaugytojų, o tos kurios yra, tai tos, kurios neemigravo, ir uždirbdamos vienu euru daugiau nei valytojos,, teisėtai yra piktos ir nesirengiančios padėti įgyvendinti papildomų prašymų.

Kai apie kiekvieną savo veiksmą turi galvoti, kaip geriau čia jį aprašyti, kad teismo atveju nebūti prie ko prikibti, o ne ne teismo atveju, kad neprikibtų vadovai, kuriems užpakalį tarkuoja ligonių kasų atstovai už „neracionaliai“ leidžiamus pinigus. Racionalumas turi vieną kriterijų. Kainą. Ir kaina tai kaina, o ne vertė už eurą. Net jei maža kainą turės daugiau žalos, nei teigiamo poveikio, nesvarbu, svarbu kaina. Niekas neskaičiuoja rodiklių.

Kažkuriuo proceso metu gydytojas ima vengti pacientų. Kai kuriems tai prasideda rezidentūros metais, kai susiduria su nerealius lūkesčius turinčiais pacientais, kuriems neturi ką atsakyti į jų klausimus. Bendravimas sunkus įgūdis, apmaudu, kad niekas labai to nemoko. O klausimai kartais nemalonus, pavyzdžiui „kokia prognozė“. Niekas nežino, bet negi sakysi tai pacientui.

Niekas, po velnių, nežino. Arba nujaučia, kaip ir nujaučia, kad pacientas, ar jo artimieji gali greitai įkristi į neigimą, kaltinimą, emocijų perteklių, ir tada reikės spręsti socialines ar psichologines problemas, kurios šiaip jau ne gydytojo darbas, bet reikiamų specialistų irgi nėra, tai geriau apskritai vengti sudėtingų situacijų.

O galbūt palūžti, kai dirbi ne savo darbus. Ne neurologui reikia su galvos svaigimais ar nugaros skausmais dirbti. Ar ne vaikų plaučių ligų gydytojui reikia gydyti slogas. Ne kardiologui reikia reguliuoti kraujospūdžius. Ne traumatologui reikia išrašinėti vaistus sąnarių skausmui slopinti, juk chirurgų darbas spręsti reikia operuoti ar nereikia. Bet jie užtvindyti per lengvais pacientais, perpildytos lovos pacientų, kuriems visai nereikia gulėti ligoninėje.

Bet niekas neskaičiuoja, kiek kainuoja gydymas ligoninėje. Dar kažkuriuo metu gauni visokių netiesioginių priekaištų iš pacientų. pavyzdžiui silpnumą akimirką paskaitęs delfio komentarus, ar įsijungęs teliką per laidą pamatęs kaip tėvai ieško teisybės dėl nugydyto vaikučio.

Kaip aš džiaugiuosi kiekvieną dieną, kad man nereikės dirbti ligoninėje. Kad ta aukščiau aprašyta pilka niūrastis nebus mano kasdienybė, o tik keliolikos savaičių epizodas. Bet kartu ima užuojauta tiems gydytojams, pasmerktiems vaidentis ligoninėse. Tie man įdėti budėjimai tik laikinas košmaras, o kažkas tai daro savaitė iš savaitės šešerius rezidentūros metus, o paskui visą likusį gyvenimą, jei pasiseka gauti darbą ligoninėje. Arba lieka be perspektyvų.

Džiaugiuosi, kad pasirinkai šeimos mediciną, kur galiu bent kažkiek įtakos savo darbui turėti. Kur bent jau darbo krūvis pastovus, o ne pusvalandis darbo ir penkios valandos laiko marinavimo, arba dvidešimt valandų ant kojų, su keliomis pertraukomis nubėgti į tualetą, o kol tai darei, besikaupiančia priekaištų, emocijų ir grasinimų krūva.

Tik negaliu nustoti stebėtis, kaip tie pacientai, kurie pas šeimos gydytojus būna geri ir malonūs, ligoninėse tampa aršiomis liūtėmis, pasiryžę ištraukti viską ir dar daugiau. Kaip tos sienos sugeba išprovokuoti tokį puolantį nesaugumą.

Ko reikia gydytojams?

Gydytojams irgi reikia meilės. Gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos. Ir žinote, gydytojams kartais irgi reikia pacientų užuojautos, kai jie mato, kad pacientams negali padėti, ar dar blogiau, kai mato, kad pakenkė. Ko tai baisus yra jausmas, žinoti, kad ne(be)gali padėti. Gydytojai jaučia viską už save, ir dar jaučia tai, ką jiems duoda pacientas su visa savo gimine.

* Atlyginimą išmoka gydymo įstaiga, bet pinigai ne įstaigos, o iš Sveikatos apaugos ministerijos rezidentų atlyginimo fondo. Kai kurios įstaigos nusprendžia pabūti geros, ir sumoka iš savo lėšų už budėjimus. Naktis įkainota nuo poros eurų iki keliasdešimties, neatskaičius mokesčių. Stipendiją moka Švietimo ir mokslo ministerija. Bet dalis rezidentų susimoka už galimybę dirbti, ir ne tik stipendijos negauna, bet už „studijas“ moka po €5253 per metus.

Kas bent kartą buvo valstybinėje poliklinikoje žino tą vaizdą, kur ant nepatogių krėslų sėdi eilė žmonių, dar dalis stovi, kur tvyro įtampos atmosfera, o foną sudaro nervingi kosčiojimai. Ir visi žino tuos lyg iš niekur išnyrančius „aš tik paklausti“ žmones, kurie įlenda „minutėlei“, bet neišlenda, atrodo visą amžinybę (nebent gydytojas moka stebuklingą frazę „kelintai valandai jūsų vizitas? Kai ateis laikas, jus pakvies“). O jūsų vizitui skirtas laikas vis trumpėja. Dar labiau sutrumpėja, jei įėję į gydytojo kabinetą imate piktintis ką tik įvykusiu epizodu, arba kad reikėjo ilgai laukti. Arba kai kalbate kitokią su jūsų sveikatos problema nesusijusią tiradą.

Visame pasaulyje gydytojai gali skirti tik labai ribotą laiko kiekį pacientui. Ar žinote, kad konsultacijai valstybinėje poliklinikoje konsultacija turi trukti iki 15 minučių (sėkmės atveju), o realybėje tik apie 7 minutes?

Pacientų poreikiai ir gydytojo darbas

Kai suseregate ir einate ieškoti gydymo, jums atrodo savaime aišku, kad atėjote dėl gydymo, ir ko čia tas kvailas gydytojas klausinėja, negi nežino kaip dirbti savo darbą. Bet ne taip ir savaime aišku, nes pacientai turi ir daugiau poreikių. Kai kurie ateina profilaktiškai, arba jiems reikalingi kokie nors išrašai. Net jei serga žmogus, ne visada pas gydytoją eis tam, kad paskirtų gydymą. Kokie kiti sergančių tikslai, nei pasveikti? Dažniausiai ateina dėl nedarbingumo pažymėjimo išdavimo. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai savaime suprantama ir išeina nepaprašę, o po kurio laiko brukasi atgal ir pyksta, kai jiems neišdavei. Bet ne visiems susirgusiems toks dalykas reikalingas: kai kas yra laisvai samdomi darbuotojai, kai kas turi motinystės ar tėvystes atostogas, kitiems tiesiog nereikia.

Kiti yra tiesiog labai ligoti, o pagalbos jiems galimybės labai ribotos, tai ateina formaliai, kad vėliau galėtų būti vertinamas jų darbingumo lygis ir neįgalumas. Dar kiti serga, bet jų ligos lėtinės ir stabilios, taigi ateina vaistų.

Nors gydytojai žino labai daug, nors turi daug įvairių puikių įgūdžių, vieno, deja, ar valio, neturi - tai minčių skaitymo. Jei norite gauti gydymą, reikia gerai diagnozuoti ligą. Seniau esu rašiusi, kaip gydytojai nustato ligas. Taigi, pagrindinis dalykas yra gydytojo ir paciento pokalbis.

Gydytojai su pacientais moka kalbėti, bet net geriausius bendravimo įgūdžius atmuša užsispyrę pacientai, kurie mano, kad žino geriau ir piktybiškai neatsakinėja į klausimus, o kalba visai į šoną. Dažniausiai toks nesusikalbėjimas būna su siuntimų prašinėtojais. Ir ne todėl, kad jiems jų nereikia, o todėl, kad žmonės į siuntimą žiūri ne kaip į formalų dokumentą, o kaip į popierėlį jų kitų gydytojų gyvenimui apsunkinti. Priminsiu, kad siuntimas yra vieno gydytojo meilės ir pagalbos prašymo laiškas kitam. Taip pat į šią kategoriją papuola tie, kurie mėgsta vaizdingai pasakoti kaip viskas jiems nutiko, ir savo pasakojimą pradeda nuo kokių 1976 metų.

Ką pasakoti gydytojui?

Dažniausiai dalykai, kurie vargina žmones taip, kad jie ryžtasi eiti pas gydytojus, yra skausmas, kosulys, sloga, silpnumas, kraujavimai, įvairaus pobūdžio nerimai dėl sveikatos ir kt. Apie kai kuriuos detaliau, ką reikia papasakoti gydytojui, kad gautumėte kuo greičiau ir kuo tikslesnę pagalbą:

• Skausmas:
  • Koks skausmo pobūdis? Yra daugybė žodžių apibūdinti skausmui: bukas, aštrus, veriantis, pulsuoja, banguoja, raižo, degina, dilgčioja, bėgioja skruzdėlės ir taip toliau. Kai jaučiate skausmą, pabandykite sau atsakyti, kaip jį jaučiate. Stiprumui vertinti gydytojai naudoja įvairias skales, patys įsivertinti galite pabandydami duoti nuo 1 iki 10 balų skausmui, arba pasižiūrėję į savo skausmo iškreiptą veidą veidrodyje.
  • Kurioje vietoje skauda? Ar galite nurodyti tiksliai vienu pirštu, kad skauda būtent čia, ar tas skausmas labai platus, ar galbūt išvis nesuprantate kur konkrečiai jums skauda, nes jis labai giliai. Jau nekalbant apie tokius jums akivaizdžius dalykus, skauda koja ar galva (nors šis klausimas kaip ir esminis).
  • Ar skausmas vienoje vietoje, ar kur nors plinta? Kol nepatiri, gana sunku suprasti, ką reiškia plintantis skausmas. Pavyzdžiui daug kad žino, kad krūtinės anginai ir miokardo infarktui būdinga skausmas už krūtinkaulio, plintantis į kairę ranką, žandikaulį, kiek rečiau į pilvą. Apendicitui gali būti plintantis skausmas į dešinę koją. Na ir daugybė kur kas paprastesnių atvejų, kai ligos mažiau pavojingos gyvybei.
• Kosulys: kokio pobūdžio kosulys? Tam iš esmės yra du apibūdinimai: sausas (dirginantis) arba drėgnas (atsikosėjant).

Kiek sunkiau įvertinti ką jaučia vaikas. Tėvams paprastas patarimas kaip apskritai vertinti vaiko būklę: ar valgo, ar geria, ar žaidžia, kaip miega, kaip reaguoja į aplinką ir poveikį.

---