Juk pasakyti, kad tautos pamėgti cepelinai ar šaltibarščiai - visai ne lietuviškas nacionalinis patiekalas, išdrįstų ne kiekvienas. Tačiau, ar tikrai negalime šių patiekalų vadinti savais?
GRYNAS.lt dėkoja profesoriui etnologui Libertui Klimkai ir nepriklausomam mitybos ir kulinarijos ekspertui Vincentui Sakui, kurie sutiko pasidalinti mintimis apie tradicinius lietuviškus valgius.
Kriterijai Nacionaliniams Patiekalams
Mitybos ir kulinarijos ekspertas Vincentas Sakas teigia, kad pagal tam tikrus kriterijus nusprendžiama, vieną ar kitą patiekalą vadinti nacionaliniu:
- Amžiaus kriterijus. Tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų (išbraukiant 50 metų Lietuvoje gamintus ir jais mitusius tarybinio rusiško „obščepito“ (iš rusų kalbos - visuomeninio aptarnavimo sektorius) - visuomeninio maitinimo valgius ir gėrimus).
- Maisto produktų kilmės kriterijus. Valgiai ir gėrimai turi būti ruošiami tik iš Lietuvoje auginamų, renkamų ar kitais būdais gaunamų ir ruošiamų maisto produktų ir jų atsargų.
- Istorijos kriterijus. Valgiai ir gėrimai turėtų būti minėti kulinariniuose leidiniuose arba surašyti tautotyros tyrėjų, mažiausiai prieš 150 metų.
- Gamybos būdo kriterijus. Tą trumpai nusakyti sudėtinga, nes yra daug skirtingų pozicijų.
- Patiekimo kriterijus.
- Vartojimo būdo kriterijus.
Tradicinė Nacionalinė Lietuviška Virtuvė
Tradicinę Lietuvos tautinę virtuvę sudaro aukštoji ir žemoji. Aukštąją virtuvę sudaro aukštuomenės, didikų, bajorų ir aukštųjų dvasiškių valgiai ir gėrimai. Palyginimui, Prancūzijoje XVII a. bajorija sudarė tik 1 proc. gyventojų, Anglijoje bajorų buvo 2 proc., Ispanijoje ir Vengrijoje - 5 proc. bajorų, o Lietuvoje net 10 proc. bajorų. Taigi jų valgiai ir gėrimai laikomi bene tikriausiais, visus griežčiausius reikalavimus atitinkančiais kulinarijos paveldo pavyzdžiais. Šiandien Prancūzija, Ispanija, Italija, Austrija, Šveicarija, Didžioji Britanija bei Švedija ypač daug dėmesio skiria savo šalies kulinarijos paveldui.
Žemąją Lietuvos tautinę virtuvę sudaro kaimiečių, miestiečių, kareivių ir vienuolių valgiai. Lietuvos žemoji virtuvė dar skirstoma į rytų aukštaičių, šiaurės aukštaičių (sėlių) ir vakarų aukštaičių; šiaurės dzūkų ir pietų dzūkų; sūduvių; žiemgalių, šiaurės žemaičių ir pietų žemaičių, kuršių žemininkų, kuršių kopininkų, Klaipėdos krašto lietuvininkų ir Prūsijos lietuvininkų valgiai bei gėrimai. Taigi išvardinti visus valgius ir gėrimus nėra taip paprasta.
Klaidos Vadindami Patiekalus Nacionaliniais
Klysta visi, kas cepelinus, kugelį ir šaltibarščius vadina lietuviškais valgiais. Cepelinus ir kugelį į Lietuvą atvežė Baltarusijos pasieniuose gyvenę žydai aškenaziai lapsardokininkai (skarmaliai), po Pirmojo pasaulinio karo traukę į Lietuvą „daryti šmugelį“, t.y. mainyti adatas, siūlus, puodus, įrankius ir kt. į maistą, grūdus, kailius, kaulus, potašą, medų. Žydai cepelinus gamino su vištienos odos spirgų įdaru, o kugelį - su žąsienos taukais. Tų dalykų jie išmoko iš čekų, vokiečių, austrų. Tiesą sakant, visos tautos, kurios augino bulves gamino ir dar tebegamina kukulius su įdarais ir kepa tarkių plokštainius.
Vis dėlto per 1994-1995 metus cepelinai lietuvių tautoje labai išplito. Ir nors šiandien cepelinus gamina, kas netingi, tačiau tikrų cepelinų šiuo metu Lietuvoje beveik nėra. Aplankiau visas užeigas, visas maitinimo įmones, kur gaminami cepelinai, autentiškų tikrų cepelinų radau tik Klaipėdos rajono Žvejų ir medžiotojų namuose „Žaliasis slėnis“.
Šaltibarščiai su kefyru, suprantama, yra sovietiniai rusiško „obščepito“ valgis ir vadinti jį tautiniu lietuvišku patiekalu negalima.
Lietuviška Virtuvė Prieš Kitų Šalių Virtuves
Klysta visi be išimties manantys, kad lietuviai ką nors yra perėmę ar gavę iš lenkų. Iš tiesų lenkai savo virtuvę sukūrė iš aplinkinių tautų - pirmiausiai lietuvių, po to vokiečių, čekų ir net italų. Visam pasauliui reklamuojamas „bigus“ yra Lietuvos kareivių kopūstų ir mėsos troškinys. „Fliakai“ - tai prastas Lietuvos kaimiečių valgis gaminamas iš plėkų. Lenkai net tokio žodžio neturi, nusakančio žarnokus.
Lietuvių tautinė virtuvė nuo aplinkinių tautų nelabai kuo skiriasi, nes visi kaimynai augino, rinko ir ruošė tuos pačius maisto produktus, augino augalus, daržoves, javus, vaisius ir uogas, galvijus, paukščius, medžiojo ir žvejojo tai, kas buvo gaunama šiose gamtinėse sąlygose. Gal labiau išskirti reikėtų estus, kurie gyveno atšiauresnėse gamtinėse sąlygose ir jų maisto produktų racionas buvo skurdesnis.
Lietuviai, gyvendami atšiauresnėse sąlygose, savo mityboje vartoja riebesnius valgius organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti, todėl kai kurių valgių nevertėtų siūlyti kitų kraštų gyventojams, ypač turistams.
Tai ne tendencija, tai didžiulė bėda, svarbiausiai, kad apie tas virtuves lietuviai mažai ką išmano.
Išskyrus midų ir midaus trauktines, daugiau nėra nė vieno tautinio svaigaus gėrimo. Maisto prekių parduotuvėse yra tik giros, alaus, degtinių, trauktinių ir likerių surogatai.
Nacionalinių Patiekalų Istorijos Subtilybės
Iš tiesų ne lietuviai mokėsi iš rusų, totorių ar lenkų valgių ir maisto gamybos, maisto produktų atsargų ruošimo, o atvirkščiai: klajokliai totoriai, atkakę į aukštesnio išsivystymo lygio gyvenamas vietas, žemdirbystės mokėsi iš mūsų protėvių. Naujai susikūrusios tautos: slavai (rusai, lenkai, ukrainiečiai, baltarusiai), apsigyvenusios mūsų protėvių žemėse galėjo tik perimti ir mokytis visų mitybai reikalingų dalykų iš tų, kas tai daryti mokėjo.
Mūsų protėviai, išvystę žemdirbystę, gyvulininkystę, valstybės valdymą, kariuomenės organizavimą, kelių tiesimą ir prekybos kelių apsaugą, atsikėlę iš Antalijos (dabartinė Turkija), apsigyveno ir gyveno 3 tūkstančius metų iki Kristaus nuo Uralo kalnų iki Berlyno ir nuo Juodosios jūros iki Suomių įlankos. Slavų gentys susiformavo VI amžiuje po Kristaus. Totoriai sarmatų (klajoklių gentys) žemes pasiekė XII amžiuje, žydai į Lietuvos Didžiąją kunigaikštiją buvo atkelti Vytauto laikais.
Todėl istoriškai lietuvių tauta mitybos dalykų iš minimų tautų nieko neišmoko, atvirkščiai, atvykėliai (t.y. slavai, totoriai, žydai ir pan.) perėmė iš aukštesnės civilizacijos ir kultūros maisto produktų ruošimo ir gamybos būdus. Tas ypač sakytina apie litvakus (Lietuvos žydai), gyvenusius Lietuvoje. Jie savo maistą ruošė iš Lietuvoje gaunamų maisto produktų, tik laikydamiesi košerinio maisto gamybos būdų. Žydams ypač būdinga svetimų virtuvių įtaka. Vienokią virtuvę turi Ispanijos safardžiai, kitokią Vokietijos aškenaziai (centr. ir R. Europos žydai.), dar kitokią Libijos žydai, ketvirtą Kaukazo žydai ir t.t. Tas virtuvių skirtumas šiandien ypač ryškiai matomas Izraelio valstybėje.
Profesoriaus Libertas Klimka Įžvalgos
Profesorius etnologas Libertas Klimka taip pat pasidalijo savo įžvalgomis. Tačiau jis nebuvo linkęs pritarti daugeliui V. Sako išsakytų minčių: „Maisto eksperto V. Sako nuomonė apie valgių kilmę labai kategoriška, o žinios apie Lietuvos istoriją - savotiškos... Daug klaidų nusakant regionų savitumus; pvz., nei žiemgalių, nei kuršių neliko jau nuo 15 a.“, - pasakojo L. Klimka.
Pašnekovo teigimu, klaidinga ir tai, kad V. Sakas sako, „jog tautiniais valgiais ir gėrimais privalo būti tie valgiai ir gėrimai, kurie Lietuvoje gaminami mažiausiai 150 metų.“ Anot L. Klimkos, „tautinio paveldo produkto įstatymas nenurodo tradicijos amžiaus (iš kur 150 m.?). Beje, išvežamoms kultūros vertybėms taikomas 100 metų „stažas“.
L. Klimka pasakojo, kad lietuviški valgiai, - tai sriubos ir šiupiniai. Bulvės atkeliavo apie 1806 m. (M. Valančius teikia, kad tada jo gimtajame kaime Nasrėnuose buvo pasodintos pirmosios bulvės). „Cepelinai - karčiamose sugalvotas patiekalas. Šaltibarščiai - lauko darbų valgis. Valstiečių maistas, jo patiekalai lengvai organizmo įsisavinamas, antraip fiziškai būtų sunku dirbti. Kugelis, kaip rodo pavadinimas - iš Prūsijos. Koldūnus padovanojo totoriai... Ir t.t.“, - kitokią nuomonę pateikė pašnekovas.
Jo teigimu, alus Lietuvos kultūroje žinomas nuo priešistorės. Dažnai vadintas alumi - midumi, nes rūgimui vietoj mielių (jų nebuvo) dėtas medus.
Senieji Lietuviški Receptai
Gerai žinomi kulinarijos paveldo tyrinėtojai Rimvydas ir Anželika Laužikai šį rudenį pristatė knygą "Senieji lietuviški receptai.
Gastronominės Kultūros Įvairovė
Siekėme kuo didesnės gastronominės kultūros įvairovės, tad įtraukėme ne tik valstietiškus, bet ir miesto, dvaro, valdovų ir skirtingų Lietuvos tautų patiekalus. Siekėme išlaikyti ir virtuvės regioniškumą, įtraukdami visų Lietuvos etnografinių regionų valgius. Tokiu būdu atsirado ilgasis lietuviškų patiekalų sąrašas (apie 50 patiekalų), kurį dėl knygos apimties teko trumpinti. Dėl to atsisakėme santykinai paprastų, kone kiekvienam žinomų valgių, tokių kaip blynai, dauguma sriubų, košių, sulos, žagarėlių. Dar vienas kriterijus buvo patiekalo žinomumas šiais laikais.
Taip sudarėme 21 patiekalo sąrašą.
Gaspadinių Biografijos
Taip, Anželika nemažai padirbėjo rinkdama duomenis ir rašydama gaspadinių biografijas. Dauguma jų buvo geros šeimininkės, tačiau nedaug paliko pėdsakų istorijoje, tad ir biografinių duomenų išlikę nedaug.
Senosios Gastronomijos Knygos
Senosios gastronomijos knygos - tikras lobynas. Pavyzdžiui, Marijos Marciševskos "Bajoriškojoje virėjoje" rasime bene pirmąjį bulvinių traškučių receptą, o pirmojoje gastronomijos knygoje lietuvių kalba - 1893 m. Šiose knygose yra ne tik patiekalų receptų, bet ir namų ūkio patarimų.
Lietuviškos Virtuvės Esmė
Kai kalbame apie virtuvės - ir apskritai apie kultūros - lietuviškumą, svarbu nepamiršti, kad nė viena kultūra neegzistavo ir neegzistuoja kapsulėje. Viena vertus, gyvenome ir gyvename panašiomis gamtos sąlygomis kaip ir dauguma Šiaurės Europos dalies tautų, auginame panašius gyvulius, javus, daržoves. Kita vertus, visą laiką dalijomės receptais, ingredientais, maisto gaminimo technologijomis, valgymo papročiais su artimesniais ar tolimesniais kaimynais. Istorijoje taip nutiko, kad Lietuvos valstybė niekada nebuvo tautinė ir visada - daugiakultūrė. Iki pat Antrojo pasaulinio karo mūsų krašte gyveno didelės žydų, lenkų, vokiečių bendruomenės. Tad lietuviškumą turime suprasti kaip didelio gastronominės kultūros tinklo dalį, o ieškoti to paties paties lietuviškiausio galime tik suprasdami, kad jis neišvengiamai bus būdingas ir kitai tautai ar regionui.
Kitas svarbus dalykas - tradicijos kitimas laike. Tik keisdamasi, prisitaikydama prie tikrovės tradicija išlieka. Jei bandome ją paversti savotišku kanonu, sudaryti vienintelį teisingą visų laikų lietuviškų patiekalų sąrašą - tradicija numiršta. Tad, galime sakyti, kad kiekvienas laikmetis turi savo lietuviškiausius patiekalus.
Iš 21 knygoje pateikiamo recepto šeimose esame išbandę visus ir visi pavyko. Tik kai kurie jų reikalauja daug laiko ir darbo - juk kimštos lydekos ar zrazų negaminsime vakare, grįžę po darbo.
Istorinė Lietuvos Virtuvė
Esate parengęs knygą "Istorinė Lietuvos virtuvė", kuri pristatoma kaip kulinarinė kelionė po Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istoriją.
Mane visada labiau domino ne politinė ar ekonomikos, o kultūros istorija, o kultūroje visada buvo įdomesnė kasdienybės kultūra nei oficialioji. Tad medžiagą gastronomijos istorijos tema rinkau jau seniai, kelias dešimtis metų. Didesnis postūmis buvo prof. Albino Kuncevičiaus vadovautas Dubingių piliavietės archeologinių tyrimų projektas, kurio metu radome daug gastronomijos istorijai svarbių artefaktų, kuriuos teko atpažinti, interpretuoti. Kadangi nesu grynasis istorikas - dirbu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, mane domina ne tik gastronomijos tradicija, bet ir jos veikimas dabartyje, mūsų gastronominio tapatumo suvokimas, gastronominio paveldo komunikacija. Daugelis žmonių iš naujo atranda savo istoriją ir iš naujo perkonstruoja savo tapatumą.
LDK Didikų Patiekalai
Turime daug, bet ne visus beatpažįstame. Šaknimis su LDK susiję ir daugelis naujoje knygoje aprašytų patiekalų. Patiekalo istorijoje stengiausi pateikti ne tik jo raidą Lietuvoje, bet ir seniausius žinomus (kartais XV-XVI a.) receptus. Skaudu dėl to, kad jau tarpukariu, nepriklausomoje Lietuvoje pradėjome atsisakyti dvaro kultūros, susikoncentravome vien į valstietiškąjį, etnografinį lietuviškumą ir taip savo noru labai susiaurinome Lietuvos kultūros erdvę.
Klaidos Kalbant Apie Lietuvišką Virtuvę
Dabartinį gastronomijos lietuviškumo supratimą didžiąja dalimi suformavo ir paliko sovietinis obščepitas. Tie patiekalai, kurie anuomet buvo įtraukti į standartinį asortimentą kaip tautiniai, tokie ne vieno žmogaus galvoje liko iki šiol. Nesu prieš cepelinus ir bulvinę virtuvę kaip lietuviškos tradicijos dalį, bet visada sakau, kad mūsų tradicinė virtuvė turėtų būti ne vien bulviniai patiekalai. Nes dabar yra taip, kad barščiais vadiname ukrainietiškus, o ne lietuviškus barščius (juos mažai kas begamina), rusiškus pelmenius vadiname koldūnais, kartais nebesuprasdami, kuo vieni skiriasi nuo kitų. Tačiau svarbu tai, kad daugelis žmonių iš naujo atranda savo istoriją ir iš naujo perkonstruoja savo tapatumą.
Visada buvome Europos gastronomijos kultūros dalimi, tad pokyčiai šiame tinkle visada lėmė pokyčius ir mūsų virtuvėse. Gastronomijos mados (pavyzdžiui, XVIII-XIX a. išpopuliarėjusi prancūziška virtuvė), naujai atsiradę ingredientai (ypač daug jų atkeliavo po Naujojo pasaulio atradimo, XVI a.-XVII a. Tačiau mes ne tik ėmėme, bet ir dalijomės. Pavyzdžiui, šaltanosiai yra žinomi lenkų, baltarusių, ukrainiečių, vokiečių, Lietuvos žydų virtuvėse. Bendroje valstybėje su Lenkija mainai buvo itin intensyvūs. XIX-XX a. XIX a. pabaigoje-XX a. pirmoje pusėje lietuviški patiekalai, vadinami "a la Lituanienne" ir "a la Radziwill" buvo tapę savotišku prekės ženklu, nurodančiu į maisto egzotiškumą. Tokių rasime daugelio šalių restoranų ir juose vykusių vakarėlių ir priėmimų, nuo Berlyno ir Paryžiaus iki Niujorko ir Chartumo, meniu.
Asmeninis Santykis Su Virtuve
Iš esmės neskirstau profesijų į vyriškas ar moteriškas. Istoriškai virtuvėse darbavosi ir šiais laikais tebesidarbuoja daug vyrų. Skirtis tarp vyriškumo ir moteriškumo istorinėje virtuvėje priklausė dažniau nuo to, ar šis virėjas samdomas, ar darbuojasi savo namuose, savo šeimai. Dauguma samdomų virėjų buvo vyrai, o namuose sukosi gaspadinės. Tiek Anželikai, tiek man patinka gaminti maistą. Tačiau pagaminti rimtus patiekalus reikia daug laiko. Tad tai nėra kasdienis užsiėmimas. Žinoma, gaminu ir kasdien, bet patiekalai - kur kas paprastesni. Tyrinėjant istorinę gastronomiją matyti, kad gaminimas yra ir vienas iš žinių, pažinimo būdų.
Receptai
Gira
Įdėkite į statinaitę tris svarus džiovintos ruginės duonos, sulaužytos mažais gabalėliais, užpilkite 20 kvortų karšto virinto vandens, o kai pravės, įdėkite 3 lotus vandenyje ištirpdytų mielių. Po 12 valandų nukoškite, įdėkite svarą cukraus ir supilstykite į šampaninius butelius. Į kiekvieną butelį dar įdėkite griežinėlį citrinos (be grūdelių) ir keletą didelių razinų. Po 24 valandų gėrimas bus paruoštas. Jei laikysite vėsiai rūsyje ar ledainėje, galima porą mėnesių gerti.
Arba:
Į kibirą ar kitą didesnį indą sudėkite duoną ir užpilkite karštu virintu vandeniu. Kai vanduo atvės iki kambario temperatūros, supilkite nedideliame vandens kiekyje ištirpdytas mieles ir viską gerai išmaišykite. Uždenkite švaria skepeta ir palikite rūgti. Rūgimo laikas yra apie 12 valandų, tačiau procesą reikia prižiūrėti, nes šiltesnėje patalpoje gira rūgs greičiau, o šaltesnėje - lėčiau. Išrūgusią girą nukoškite, įdėkite ir išmaišykite cukrų. Tokią girą galima gerti šviežią ar supylus į tvirtesnius butelius laikyti šaltai.
Obuolių Tyrė Su Medumi
Rūgščius nuluptus ir išvalytus obuolius supjaustyti į keturias dalis ir sudėti į puodelį, užpilti vandeniu tiek, kad obuolius apsemtų, aplipdyti dangtį tešla ir pastatyti į krosnį, kad obuoliai gerai išsitroškintų. Išimtus obuolius pertrinti per tankų sietą ir sudėti į pakaitintą medų. Medaus reikia imti tiek pat, kiek yra obuolių masės. Virti smarkiai maišant tol, kol sutirštės ir nebelips prie šaukšto. Įdėti išvirintos ir susmulkintos apelsinų žievelės, taip pat truputį imbiero, gvazdikėlių ir angliškų (kvepiančiųjų) pipirų.
Arba:
Obuolius nulupti, išvalyti sėklalizdžius, supjaustyti į keturias dalis, sudėti į puodą, užpilti vandeniu, uždengti dangčiu ir patroškinti maždaug 200 laipsnių karščio orkaitėje. Išimtus obuolius pertrinti per tankų sietą. Pašildyti medų ir į jį sudėti obuolių tyrę. Virti smarkiai maišant tol, kol sutirštės ir nebelips prie šaukšto. Įdėti išvirintos ir susmulkintos apelsinų žievelės, taip pat truputį imbiero, gvazdikėlių ir kvepiančiųjų pipirų.
Kastinis
Gerą rugščią grietinę (smetoną) pastatyti puoduose karštan pečiun; palaikius trejetą valandų išjimti ir nusunkus sudėti rėčkelėn; kaip atauš, plakti šaukštu smagiai per valandą; kaip jau pasidaro gražios baltos putos, tai kastinis jau pabaigtas; tada pasudyti ir, sudėjus moliniuosna induosna, laikyti šaltai.
Arba:
Grietinę pašildyti. Į indą su karštu vandeniu įdėti molinį dubenį ir į jį įdėti truputį pašildytos grietinės. Ją šaukštu sukti, kol pradės tirštėti. Paskui dėti dar šaukštą ir vis sukti į tą pačią pusę, kol visa grietinė bus sudėta į dubenį ir virs tirštu kastiniu.
Grūstos Pupos Ir Žirniai
Pupas ir žirnius iš vakaro užpilti vandeniu, kad išmirktų. Kitą dieną pupas ir žirnius išvirti atskirai. Nusunkus sudėti į kokį nors indą ir stambiai sugrūsti. Pagardinti druska ir pipirais. Smulkiai pjaustytą šoninę pakepinti su svogūnais ir sudėti į grūstus ankštinius.
Zrazai
Reikia supiaustyti keletas svarų mėsos nuo pasturgalio į didelius, bet plonus gabalus, stipriai išmušti, apsūdyti, nubarstyti pipirais ir taip palaikyti kokį pusvalandį. Paspirginti sviestu pora sukapotų svogūnų, sumaišyti su grūstu džiovėsiu ar trupinta duona, inkulti pora kiaušinių, sumaišyti, dėti viršuj zrazų, vynioti ir apsukinėti siūlu, kad neiširtų. Ištirpinti pusę svaro sviesto, o dar geriau lašinių, ir į karštus taukus dėti zrazus. Šutinti lengvoje ugnyje arba ant žarijų. Kai apkeps ir parausvės, inpilti bulijono, įmesti gabalą sviesto ir vėl apdengus šutinti, po truputį inpilant bulijono, pakol neiššus.
Arba:
Jautienos kumpį reikia supjaustyti riekelėmis, kiekvieną gerai išmušti, pabarstyti druska, pipirais ir palikti maždaug pusei valandos. Tuo metu paruošti įdarą: sumaišyti smulkiai supjaustytus svieste pakepintus svogūnus, susmulkintus duonos džiūvėsius ar trupinius ir kiaušinius. Įdarą pasūdyti. Įdarą dėti ant kumpio riekelių, susukti į ritinėlį ir perrišti siūlu, kad neiširtų. Tokius zrazus apkepinti svieste, vartant, kol visos pusės paruduos, o vėliau troškinti sultinyje, į kurį įdėta apie 50 g sviesto.
Grikių Trintiniai (Zacirka)
Skardoje paskrudink 1,5 puodelio grikių miltų, sumaišytų su 0,5 puodelio gerų manų kruopų. Paskrudinusi, supilk į dubenį, įberk druskos, įdėk vieną valgomąjį šaukštą cukraus, pagardink cinamonu. Įpilk truputį karšto vandens ir užmaišyk minkštą tešlą. Pakepink 1 susmulkintą svogūną viename puodelyje kapoto sviesto ir taip pat įmaišyk į tešlą.
Arba:
Grikių miltus sumaišyti su manų kruopomis ir paskrudinti sausoje skardoje ar keptuvėje. Paskrudintus miltus dubenyje sumaišyti su druska, cukrumi, cinamonu. Supilti vandenį ir užmaišyti tešlą. Smulkiai pjaustytą svogūną pakepinti svieste, likusį sviestą išlydyti. Paskui lydytą sviestą ir kepintus svogūnus įmaišyti į tešlą.
Zacirka
Ne visų tradicinių patiekalų autentiški receptai pateko į gaspadinių užrašus ar jų sudarytas receptų knygas. Patiekalo pavadinimas kilęs nuo specifinio šio patiekalo tešlos paruošimo būdo - trynimo pirštais. Tradicinės kultūros virtuvėje zacirka buvo populiarus vakarienės patiekalas.
Gaminant zacirką, pirmiausia dubenyje reikia išplakti kiaušinį su vandeniu, cukrumi ir druska. Įmaišyti miltus. Mišinį trinti pirštais, kad pasidarytų daug padrikų, sausų, nedidelių, netaisyklingos formos ir skirtingų dydžių tešlos gabalėlių. Jei gabalėliai labai lipnūs ir dideli, reikia įdėti daugiau miltų ir toliau trinti pirštais. Pagamintus gabalėlius sudėti į verdantį pasūdytą vandenį nuolat maišant, kad tešla nesuliptų į vieną gabalą.