Leonardo da Vinči "Paskutinė vakarienė" yra vienas žymiausių ir labiausiai aptariamų meno kūrinių pasaulyje. Šis šedevras, nutapytas 1495-1498 m., vaizduoja svarbų krikščionybės istorijos momentą - Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę su savo apaštalais. Būtent šis apreiškimas tampa pagrindine kūrinio tema.
Lankytojai, planuojantys pirmą kartą pamatyti šį paveikslą be ekskursijos su gidu, turi žinoti keletą paslėptų faktų apie šį kūrinį.
Įdomūs faktai apie "Paskutinę vakarienę"
- Įspūdingas dydis: Paveikslas yra didelis, užimantis visą sieną Švč. Mergelės Marijos Maloningosios vienuolyno valgomajame Milane.
- Ne muziejuje: "Paskutinė vakarienė" nėra eksponuojama muziejuje, todėl ją pamatyti reikia specialaus leidimo ir išankstinės rezervacijos.
- Kruopštus požiūris į kiekvieną apaštalą: Leonardas skyrė ypatingą dėmesį kiekvieno apaštalo individualumo ir emocijų perteikimui.
- Ne freska: "Paskutinė vakarienė" nėra freska tradicine to žodžio prasme. Da Vinčis naudojo naujovišką metodą, kuris vėliau sukėlė išsaugojimo problemų.
- Novatoriškas metodas ir išsaugojimo problemos: Da Vinčis gruntavo sieną specialia dervos, gipso ir mastikos kompozicija, tikėdamasis apsaugoti dažus nuo drėgmės. Tačiau metodas buvo nesėkmingas: po 50 metų dažai ėmė trupėti.
Paveikslo sukūrimo istorija ir restauracija
Nežinoma, kada šis piešinys buvo pradėtas tapyti, bet tikriausiai apie 1495 metus. Darbas užtruko gana ilgai - legenda byloja, kad da Vinčis ieškojo tinkamo veido Judui. Kai vienuolyno vyresnysis pasiskundė dėl vėluojančių darbų, da Vinčis pagrasino Judui suteikti būtent jo veidą.
Tačiau šiandien tik labai maža piešinio dalis gali būti laikoma originalia. Kodėl? Nes siena, ant kurios ji nutapyta, buvo padengta netinkamu tinku, kuris traukė drėgmę. Paveikslas ėmė pastebimai irti dar tais pačiais metais, kai buvo užbaigta, o jau 1556 metais „Paskutinė vakarienė“ buvo apibūdinta kaip neatpažįstamų spalvotų dėmių mišinys. Praėjo dar keleri metai ir piešinys buvo pripažintas prarastu.
1652 metais toje sienoje buvo išpjautos durys. Paveikslas jau buvo neatpažįstama, todėl niekam nerūpėjo tai, kad buvo nupjautos Jėzaus kojos. Anksčiau buvo teigiama, kad Jėzaus kojos „Paskutinėje vakarienėje“ buvo genialiausia detalė, nes jos jau simbolizavo artėjantį nukryžiavimą.
Per šimtmečius paveikslas patyrė daugybę restauracijų, kurios ne visada buvo sėkmingos.
- 1726 metais Michelangelo Bellotti pabandė restauruoti paveikslą - užpildė trūkstamas piešinio dalis ir viską nulakavo. Tai neišsprendė drėgmės problemos, todėl „Paskutinė vakarienė“ iro toliau.
- 1768 metais visa siena buvo uždengta audeklu, taip bandant apsaugoti paveikslą, bet tai tik sutrukdė sienai džiūti ir dažai dar labiau luposi.
- 1770 metais vėl bandyta piešinį restauruoti - Giuseppe Mazza perpiešė 9 apaštalų veidus. Tada čia įsikūrė prancūzų kariai, kurie išbraižė apaštalų akis. Tada čia buvo kalėjimas.
- Galiausiai Stefano Barezzi pabandė pašalinti freską, kad ją būtų galima perkelti kitur. Stipriai apgadinęs centrinę paveikslo dalį Barezzi suprato, kad „Paskutinė vakarienė“ nėra freska - tai yra piešinys ant sienos. Taigi, nulupta dalis buvo priklijuota klijais.
1978-1999 metais įvykdyta didžiausia paveikslo restauracija. Pašalinti ankstesnių restauracijų padariniai, atkurtos dingusios paveikslo vietos. Jos, beje, atliktos šiek tiek blankesnėmis spalvomis, kad egzistuotų vizualinis skirtumas tarp originalaus ir naujo. Tuo pačiu užmūryti kambario langai, siekiant sukurti lengviau kontroliuojamą klimatą.
Tačiau žmonėms restauruotas paveikslas nepatiko. Na, ne visiems - tie, kurie nesidomi menu ir nėra matę 16 amžiaus kopijų ar netgi tų aštuntojo dešimtmečio likučių, „Paskutinę vakarienę“ vertina neblogai. Menotyrininkams nepatinka pasikeitusios spalvos, veidų formos ir pranykusios detalės. Ypač klostės ant Jėzaus rankų - jos atrodo visiškai kitaip. Ir kiek čia liko da Vinčio? Mažai, bet tai - ne restauratorių kaltė.
Simbolika ir Interpretacijos
Tačiau kokia „Paskutinės vakarienės“ prasmė? Juk paveikslas, kuris anksčiau klaidingai buvo vadinamas „freska“, kupinas gilios simbolikos. Leonardas da Vinčis Jėzų patalpino centre, o jo mokinius - po šešis iš abiejų pusių.
Ypatingas dėmesys skiriamas klausimui, kur paveiksle „Paskutinė vakarienė“ sėdi Judas. Be to, viena iš labiausiai aptarinėjamų paveikslo paslapčių yra Jėzaus dešinėje sėdinčios figūros tapatybė. Daugelis mano, kad tai Jonas, mėgstamiausias Kristaus mokinys. Gali būti, kad moteris prie Paskutinės vakarienės buvo ne šiaip „atsitiktinumas“, o tikros slaptos matematiko ir dailininko žinutės dalis.
Yra daugybė teorijų apie tai, kokius slaptus simbolius slepia „Paskutinė vakarienė“ Da Vinčiui. Pavyzdžiui, tai, kad paveiksle iš tarpo tarp mokinių ir Jėzaus susidaro raidė „M“, kuri gali būti užuomina į Mariją Magdalietę.
Net ir praėjus daugiau nei 500 metų žmonės tebekelia įvairius klausimus apie šį paveikslą. Per šimtus metų ne tik mokslininkai, bet ir paprasti žmonės, besidomintys menu, toliau tyrinėja ir atranda daug naujų dalykų paveiksle „Paskutinė vakarienė“ - kas yra kas, nuo ko nukopijuotas Judo atvaizdas, kaip kurdamas šį šedevrą da Vinčis naudojo plaktuką ir vinis ir pan.
Stebina pats šio paveikslo sukūrimo procesas, kurį atliko dailininkas.
Olimpiados atidarymo ceremonijos ir "Paskutinės vakarienės" sulyginimas
Daliai visuomenės užkliuvo penktadienio vakarą vykusios olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos viena iš scenų - mėlyna spalva kūną nusidažiusio personažo trumpas pasirodymas. Socialiniuose tinkluose netrukus pradėjo plisti nuotraukų koliažas, kuriame ši scena sulyginama su italų renesanso tapytojo Leonardo da Vinci „Paskutinės vakarienės“ paveikslu.
Literatūrologas, prancūzų kultūros žinovas, profesorius VYTAUTAS BIKULČIUS dienraščiui „Bernardinai.lt“ teigė, kad olimpiados atidarymo epizodas, sukėlęs bruzdesį, viso renginio kontekste iš tiesų nebuvo reikšmingas. „Tas epizodas, dėl kurio kilo tiek šaršalo, kaip olimpiados ceremonijos atidarymo laiko vienetas, užėmė mažytę dalį, bet kažkodėl visiems sujaukė protą. Ceremonijoje buvo įspūdingų aliuzijų į Prancūzijos istoriją, kultūrą, bet jie lyg ir palikti nuošalyje - prisimintas tik šis konkretus epizodas“, - stebėjosi V. Bikulčius.
Profesorius ragina palyginti L. da Vinci „Paskutinę vakarienę“ ir olimpiados atidarymo fragmentą. „Kad žmonėms pamačius šį epizodą kilo aliuzijų su „Paskutine vakariene“, tai man atrodo, jog tai gali būti ir hibridinio karo forma. Atkreipkite dėmesį - ne be reikalo Marija Zacharova pareiškė, kad olimpiados atidarymu neva tyčiojamasi iš krikščionybės. Pastebėkite - Rūta Meilutytė irgi buvo pristatyta kaip neutrali sportininkė. Jeigu būtų buvęs išsamus komentaras apie šį epizodą, tai šaršalo nebūtų kilę. Organizatoriai prabėgus kuriam laikui pradeda aiškinti detales, norėdami numalšinti žiūrovų įniršį“, - situaciją komentavo V. Bikulčius.
Kun. R. Urbonavičius teigė: „Iš savo pusės galiu pasakyti, kad pirma reikia sužinoti organizatorių tikslą. Kiek skaičiau, tai jie tvirtino norėję vaizduoti ne „Paskutinę vakarienę“, bet graikų olimpo dievų šventę.