Lenkijos virtuvei didelę įtaką padarė kitų šalių maisto gaminimo ypatumai, tad unikalių patiekalų, kurie būtų būdingi tik Lenkijos virtuvei, galima sakyti ir nėra. Maisto gaminimo tradicijoms Lenkijoje įtakos turėjo vokiečių, žydų ir prancūzų nacionalinės virtuvės. Tradiciniai Lenkijos patiekalai yra sotūs bei pasižymi nemažu kalorijų skaičiumi, didelę jų dalį sudaro patiekalai su mėsa. Dažniausiai naudojama kiauliena, veršiena, aviena, paukštiena.

Lenkišką virtuvę galima padalinti į dvi pagrindines dalis - sriubos ir antri patiekalai. Aišku, galima teigti kad kiekviena nacionalinė virtuvė susideda iš tų dvejų pagrindinių meniu dalių. Nebelieka nieko, tik sutikti. Ir visgi norėčiau apie tas sriubas parašyti daugiau. Vertos paragauti.

Populiariausi Lenkiški Patiekalai

Be vieno žodžio lenkiškų tradicinių patiekalų ragavimą reikia pradėti nuo bigoso, pierogi ir schabowy. Kas buvo Lenkijoje, bet neragavo tų patiekalų, tas Lenkijoje nebuvo. Tie trys patiekalai puikiausiai atspindi lenkų kulinarinę kultūrą bei tradicijas.

Bigosas

Bigosas - tai troškinys, gaminamas iš mėsos ir kopūstų (svarbu, kad mėsos akivaizdžiai būtų daugiau nei kopūstų). Keliaudami po Lenkiją galite paragauti skirtingų bigos, nes šeimininkės gali naudoti skirtingus prieskonius, gaminti patiekalą pagal savo skonį. Norint pagaminti tradicinį bigos, privalu laikytis kelių esminių principų. Pirmiausia, patiekalui naudojami rauginti ir švieži kopūstai. Rauginti kopūstai turi būti troškinami savo pačių sultyse, į kopūstus dedama šviežios kiaulienos, jautienos, rūkytos šoninės. Patiekalas gardinamas nuluptais ir pertrintais pomidorais. Norint paįvairinti patiekalą ir suteikti jam išskirtinio skonio, galima įdėti rūkytų slyvų arba mirkytų džiovintų grybų. Gardinama šviežiomis žolelėmis, kurių populiariausios yra kmynai, čiobreliai, rozmarinai bei šalavijas. Bigoso istorija yra ilga, nes siekia XV a., kai kaip pasakojama viena ūkiška namų šeimininkė nenorėdama išmesti maisto likučių, sudėjo viską į bendrą katilą ir išvirė. Žodis savo kilmę turi iš latinškų “bi” - “du, dvigubas” ir “gos” - skonis. Patiekalo pagrindą sudaro dvi kopūstų rūsys - švieži ir rauginti. Iš čia yra kilęs “dvigubas skonis”. Prie kopūstų pridedama dešra, lašinukai, džiovintos slyvos, kiaulienos gabaliukai ir viskas verdama ilgas valandas ir net kelias paras. Įdomus faktas, kad XVIII a. buvo žinomas ir “lietuviškas bigosas” - papildomai buvo įdedami rugštūs obuoliai.

Žurek

Žurek yra tradicinė lenkiška sriuba, kuriai naudojami nesijoti miltai, morkos, poras, salieras, rūkyta dešra, kiaušiniai. Valgoma su kiaušiniu ir kartais paduodama lekštėje iš duonos. Mano TOP-3 jeigu pirmą kartą ragaujate lenkiškos virtuvės: raugintų miltų sriuba žurek, kurios pavadinimas yra siejamas su vokišku žodžiu „sauer”, t.y. rūgštus.

Schabowy

Schabowy - mūsų karbonadas, paduodamas būtinai su bulvėmis (beje, lenkai labai retai valgo bulvių košę) ir raugintomis kopūstomis (kur gi be kopūstų).

Kiti Patiekalai

Golonka w piwie yra alaus padaže su krienais patiekiama kiaulės koja. Skanus ir įdomaus skonio užkandis patiks visiems, kurie neabejingi kontrastingų skonių dermei. Džiovintos slyvos, pasižyminčios saldumu, apvyniojamos griežinėliu rūkytos šoninės, kuriai būdingas didesnis ar mažesnis sūrumas.

Lenkiški Kepiniai

Nida Degutienė (tinklaraštis Nidos receptai): Lietuviškoje virtuvėje aguonos karaliauja per Kalėdas. O štai lenkai turi ne vieną aguoninį kepinį, kuriuo mėgsta vaišintis kiaurus metus. Vienas tokių kepinių - tradicinis aguonų pyragas. Storas aguonų sluoksnis gardinamas tarkuotais obuoliais, riešutais, razinomis, ir apelsinų cukatais, o viršus tepamas baltu cukraus glajumi.

Aguonietis (Makowiec)

Tešlai:

• 2 stiklinės miltų
• ¾ stiklinės cukraus
• 4 kiaušinių tryniai
• 200 g sviesto
• 1 šaukštelis kepimo miltelių

Įdarui:

• 300 g aguonų
• 300 ml karšto pieno
• 1 kg obuolių
• 3 šaukštai cukraus
• žiupsnis cinamono
• riešutai
• vanilė
• apelsino žievelė

Iš miltų, cukraus, kaušinių trynių, sviesto ir kepimo miltelių suminkykite tešlą, suvyniokite ją į plėvelę ir padėkite į šaldytuvą. Aguonas užpilkite karštu pienu ir palikite per naktį išbrinkti. Kitą rytą aguonas du kartus permalkite mėsmale. Sutarkuokite obuolius ir pakaitinkite su 3 šaukštais cukraus ir žiupsneliu cinamono. Sumaišykite aguonas, obuolius, įberkite riešutų, vanilės ir apelsinų žievelės. Dviem trečdaliais tešlos išklokite kepimo formos dugną ir šonus, sudėkite įdarą.

Velykų Tradicijos Lenkijoje

Lenkiškos nacionalinės virtuvės ypatybės atsispindi ir ruošiantis Velykoms. „Pamirškite kalorijas, Velykos - metas prisivalgyti”, - sakė Lenkijos instituto Vilniuje direktorė, Lenkijos Respublikos ambasados vyriausioji patarėja mokslų daktarė Malgorzata Kasner. Joms ruošiamasi iš anksto. Kadangi tikintiesiems svarbus laukimo metas, gavėnios patiekalai būna menki - ant stalo būna bulvių, silkių, iš kruopų išvirtos sriubos ar košės.

Savaitė iki Velykų skirta dvasiniams apmąstymams ir susikaupti. Didįjį trečiadienį nutyla bažnyčių varpai, įsigali rimtis, negalima triukšmauti, linksmintis. Žmonės eina į bažnyčią išpažinties. O varpų gaudimą, kaip vilties ženklą, kad mirtis bus nugalėta, galima išgirsti tik šeštadienį, per vakarines mišias.

Sulaukusi Didžiojo šeštadienio, kiekviena šeima į bažnyčią nešasi pintinėlę, kurioje būna dažytų kiaušinių, dešros, duonos, druskos, prieskonių. Įprasta puošti pintinėlę buksmedžių ar bruknių šakelėmis - bundančios gamtos simboliais. Net ir socializmo laikais Lenkijoje minios žmonių su pintinėlėmis rankose plūsdavo į bažnyčias norėdami pašventinti dažytus kiaušinius ir Velykų valgius. Tokioje pintinėlėje dažnai būna avinėlis, simbolizuojantis Kristaus auką. Pašventinus valgius ir grįžus namo leidžiama ragauti skanumynų. Šios akimirkos labiausiai laukia vaikai, nes tai - pirmas kartas, kai ištvėrus gavėnią galima ragauti mėsos.

Grįžus iš bažnyčios, nors dar ankstyvas metas, sočiai pavalgoma. „Niekas nebenori žiūrėti į silkes ar kitokias žuvis, nes visiems atsibodę veržtis diržus”, - pasakojo M.Kasner. Ant tradicinio lenkų stalo visuomet būna velykaičių, virtos, troškintos ir keptos mėsos, būtinai turi būti keptas kumpis, įvairių dešrelių ir dešros, bent keli paukštienos patiekalai.

Iki pietų lenkai dalijasi velykaičiais, renka stipriausią kiaušinį. O tuomet valgoma sriuba - putra. Tai vienas seniausių lenkiškų patiekalų, išlikęs iš viduramžių. Manoma, šią sriubą srėbė ne tik varguomenė, bet ir karaliai, pavyzdžiui, XIV amžiuje ji buvo gaminama Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos rūmuose.

Velykų vaišės Lenkijoje neįsivaizduojamos be saldumynų, pyragų, bandelių, pavyzdžiui, varškės pyrago, Velykų bobos - gausiai glajumi aplieto mielinio pyrago. Dar viena Velykų vaišių puošmena - bajoriškas pyragas (lenkų k. „Mazurek”). Šis trapios tešlos plokštainis yra aplietas glajumi, apibarstytas riešutais, džiovintais vaisiais, papuoštas plaktais kiaušinio baltymais. Ant pyrago dažnai būna koks nors užrašas ar linkėjimas, susijęs su Velykomis.

---