Kauno marių regioninio parko (KMRP) teritoriją vienaip ar kitaip veikia eilė antropogeninių faktorių.
Naudingosios Iškasenos
Žmogus savo poreikiams tenkinti naudoja gamtos išteklius, tarp jų ir žemės gelmes. Nacionalinių gamtinių resursų kiekiai bei jų kokybinė sudėtis lemia visuomenės materialinės gerovės vystymosi tempus. Ūkinės veiklos vystymasis neišvengiamai susijęs su vietinių naudingųjų iškasenų eksploatacija.
Smėlis ir Žvyras
Regioniniame parke esantys du smėlio ir žvyro telkiniai yra sietini su aliuvinėmis nuogulomis. Žąisos ir Rumšiškių telkiniai yra marių dugne, kurių eksploatacijos sąlygos gamtosauginiu požiūriu yra nepalankios.
Klinčių Tufas
Parko teritorijoje yra apžvalgytas vienas Maisiejūnų gėlavandenių klinčių tufo telkinys. Klinčių tufas - nuosėdinė karbonatinė uoliena, sudaryta iš kalcito (CaCO3) mineralo. Karbonatinis tufas naudojamas rūgščioms dirvoms kalkinti, kalkėms degti. Šios žaliavos atsargos sudaro 1110 m3, kur klinčių naudingo sluoksnio storis svyruoja nuo 0,5 iki 0,7 m.
Durpės
Durpė priskiriama holoceno balų nuoguloms. Ji susidarė nepilnai sudūlėjus augalijos likučiams, esant dideliam drėgmės pertekliui ir trūkstant deguonies. Durpę sudaro organinė ir mineralinė dalys bei vanduo. Joje yra iki 50 % mineralinių medžiagų, natūrali drėgmė kinta nuo 85 iki 95%.
Užpelkėję paviršiaus plotai pagal susikaupusios durpės storį skirstomi į:
- Supelkėjusias žemes (durpės sluoksnio storis iki 30 cm)
- Pelkes (durpynus), kur durpės sluoksnio storis didesnis nei 30 cm
Durpės klodai pagal pelkės mitybos sąlygas ir vyraujančią paviršiaus augaliją skirstomi į žemapelkinį, aukštapelkinį, tarpinį ir mišrų tipą. Regioniniame parke paplitusios žemapelkės. Žemapelkės tipo durpės klodai susidarė įvairios kilmės reljefo įdubose, maitinamose gruntinio ir paviršinio nuotėkio vandenų. Tokioje durpėje daug mineralinių priemaišų, įvairių mikroelementų. Palyginti didelis jų susiskaidymo laipsnis sąlygojo nemažą humuso susidarymą.
Parke užregistruotas vienas durpynas - tai Grabuciškių pelkė. Vidutinis durpės naudingo sluoksnio storis - 0,69 m. Radimvietės hidrogeologinės sąlygos nepatenkinamos, nes negiliai slūgso gruntiniai vandenys, jų drenavimas visai negalimas, labai mažas durpių sluoksnio storis.
Vandens Ištekliai
Šiuo metu KMRP yra dvi vandenvietės. Viena iš jų - Petrašiūnų - eksploatuojama. Gruntiniai vandenys yra pirmas nuo žemės paviršiaus visuotinai paplitęs vandeningas horizontas, kuris nuolatos patiria taršos poveikį. Jis yra buferis, kuris apsaugo gilesnių - spūdinių - vandeningų horizontų vandenis nuo užteršimo. Švariausi gruntinių vandenų plotai yra miško masyvuose, jie dar nėra pakeitę savo gamtinio fono (išskyrus lokalius plotus, kuriuose yra taršos židiniai).
Prieupinėse zonose, esant staigiam reljefo pažemėjimui, gruntinis vanduo gali išsikrauti pavieniais šaltiniais arba sudaryti ištisus šaltiniuotų šlaitų ruožus. Šaltiniai arba versmės pagal iškrovos pobūdį gali būti kylantys ar krintantys. Krintantys - tai neturintys spūdžio šaltiniai iš gruntinio vandens horizonto. Kylantys - tai spūdinių tarp moreninių horizontų vandens šaltiniai, per hidrogeologinius langus pakylantys į žemės paviršių. Kauno marių regioniniame parke aptikti šaltiniai - tik krintantys. Tokių šaltinių pastebėta prie Duobakalnio, Žaisos upelio, Kapitoniškių (Dovainonių) piliakalnio.
Reljefo Keitimo Procesai
Intensyviausiai reljefą keičia ir kraštovaizdį darko naudingųjų iškasenų gavyba atviru būdu - tai dažniausiai be leidimų iškasti ir eksploatuojami karjerai. Žvyro ir smėlio karjerai nepageidaujami ir šalia parko ribos, nes čia dažniausiai yra apžvalgos aikštelėms (regykloms) tinkamos vietos.
Griovų Erocija
Šlaitų išplovimas ir ardymas, veikiant tirpsmo ir lietaus tekančio vandens energijai vadinamas griovų erozija. Formuojasi griovos, kurios vėliau stabilizuojasi, užželia, tampa raguvomis. Šio proceso mastą sąlygoja keletas pagrindinių faktorių: augalija, šlaito polinkis ir ilgis, geologinis substratas, dirvožemio tipas, paviršinio nuotėkio kiekis ir intensyvumas. Daugiausia griovų aukštuose ir stačiuose marių šlaituose.
Nuošliaužos
Nuošliauža - santykinai greitas uolienų judėjimas šlaitu (natūraliu ar dirbtiniu) žemyn, veikiant gravitacijos jėgai, hidrodinaminiam slėgiui bei kitoms jėgoms. Šlaitų stabilumas nuošliaužų susidarymo požiūriu priklauso nuo šlaito polinkio, aukščio, uolienų fizikinių parametrų. Pagrindinė stabilumo pažeidimo priežastis yra žmogaus ūkinė veikla, rečiau - gamtos procesai.
Konfliktiniai Židiniai
Dėl intensyvios, dažnai iki galo neapgalvotos, ūkinės veiklos nuo senų laikų parko teritorijoje išliko konfliktinių židinių ir situacijų, kurių įtaka gamtinei aplinkai yra neigiama ir kuriuos būtina stebėti ir, esant galimybei, neutralizuoti. Tai kasybos pažeistos žemės, neveikiančios fermos, motodromas, apleistos statybos, sąvartynas.
Pakrančių Biotopai
Kauno marių pakrantės išsiskiria itin didele reljefo formų ir biotopų įvairove. Labai vaizdingi vingiuoti, statūs, raguvuoti marių krantai su aukštais bangų ardomais klifais. Daugybė gruntinio vandens šaltinių, atsivėrusių šlaituose, sudarė sąlygas griovų, vėliau virtusių raguvomis, formavimuisi. Pakrantėse gausu mažų pelkučių, nes gruntinio vandens lygis dėl Kauno marių patvankos yra pakilęs.
Vertingiausi pakrančių biotopai yra vidurinėje ir žemutinėje marių atkarpose (Arlaviškių botaninis draustinis, Dabintos ir Gastilionių botaniniai-zoologiniai draustiniai, Karčiupio hidrografinis draustinis, Strėvos kraštovaizdžio draustinis). Kai kuriuose priekrantės ruožuose viršvandeninių makrofitų juostos plotis siekia 200 m. Vyrauja Phragmitetum australis ir Scirpetum lacustris bendrijos.
Itin vešli pakrančių augalija yra giliai į sausumą įsiterpusiose sekliose dumblėtose įlankose. Tokiose vietose būdingos Sagittario-Sparganietum emersi, Sparganietum erecti, Sparganio-Glycerietum fluitantis bendrijos. Mariose yra daug nedidelių salų bei seklumų, kurias supa nendrių, švendrų, meldų, viksvų ir balinio asiūklio (Equisetum limosum) sąžalynai. Dauguma salų yra apaugusios krūmais ir lapuočiais medžiais. Gilesnėse šio eutrofinio vandens telkinio vietose vyrauja Potamogetonetea sąjungos bendrijos.
Kai kuriose pakrantėse plyti iki 300 m pločio užpelkėjusios viksvinių ir varpinių augalų pievos. Dauguma pakrantės šlaitų apsodinti medžiais ir krūmais. Nedideli natūralūs miškai supa tik rytinę marių pakrantę, minėtini Dabintos miško brandūs pušynai. Ant kai kurių atvirų šlaitų auga retos Festuco-Brometea klasės bendrijos.
Paukščių Biotopai
Vertingiausi vandens ir pelkių paukščių biotopai yra vidurinėje vandens saugyklos atkarpoje ties Piliuona, Dabinta ir Arlaviškėmis bei žemutinėje marių dalyje ties Rumšiškėmis, Gervėnupiu ir Vaišvydava.
Vandens Lygio Svyravimai
Kauno marių florą ir fauną neigiamai veikia dideli vandens lygio svyravimai. Dėl itin žemų vandens horizontų nusausėja didelė viršvandeninės augmenijos sąžalynų dalis. Dideli vandens lygio svyravimai perėjimo laikotarpiu taip pat žymia dalimi nulemia perinčių paukščių populiacijų struktūras bei jų produktyvumą. Esant aukštam vandens lygiui užliejamos paukščių dėtys, o staiga kritęs vandens lygis priverčia priekrantėse perinčius paukščius palikti dėtis.